Kopūstų kaimas nuo Klaipėdos centro nutolęs vos 15 kilometrų ir įsispraudęs trikampyje tarp geležinkelio ir Palangos plento. Kaimelis nedidelis. Jame vos keletas namų. Tai pokariu pastatyti du keturbučiai, vienas aštuonbutis, keletas namų iš „vokiečių laikų“ ir keletas naujų namelių – „vagonėlių“.
Įvažiavus į kaimą prie keturbučio susispietusios kaimynės dėstė, jog Kopūstuose gyvena 18 šeimų.
„Dauguma vyresnio amžiaus žmonės, tačiau yra ir jaunų šeimų, atsikėlusių iš Klaipėdos. Jeigu leistų čia namus statytis, tai daug kas apsigyventų, bet statytis neleidžiama: žemės sklypai prie geležinkelio – tik žemės ūkio arba pramoninės paskirties, bet visi jie yra mūsų, privatūs, po maždaug 3 hektarus. Kaimo kurmiai esame, kiekvienas savo žemės turime ir iš jos gyvename“, – sakė moterys.
„Visas gyvenimas čia“
Aštuoniasdešimtmetė Stanislava pasakojo atvykusi į Kopūstų kaimą iš Šilutės rajono 1972 metais. Moteris dirbo fermoje, su vyru užaugino dvi dukras, kurios taip pat Kopūstuose gyvena. „Butą neseniai susiremontavau. Šalia namų turiu 3 ha žemės sklypą. Persikėliau tėvų žemę iš Skuodo rajono. Vyras mano jau miręs. Viena dabar gyvenu ir niekur kraustytis neketinu“, – tvirtino Stanislava.
Kita kopūstiškė Kazimiera, kaimelyje gyvenanti nuo 1960-ųjų, jai antrino: „Visas mano gyvenimas čia. Kur aš važiuosiu. Mane iš čia jau tik su karstu išveš.“
Jų kaimynė Birutė pažymėjo, kad Kopūstų gyventojai ne tik patys išsilaiko, bet ir investuoja į kaimelio infrastruktūrą. „Bendrovė nebedavė mums vandens, tad gręžinį patys įsirengėme. Po tūkstantį eurų sumokėjome. Pinigai mums iš dangaus nekrenta“, – tvirtino moteris.
Trisdešimt metų Kopūstuose, keturbutyje gyvenanti Daiva pasakojo, jog kalbos apie geležinkelio plėtrą jau seniai sklinda: „Buvo sakyta, kad stotis bus, bet pakalbėjo ir nutilo. Mes turime žemės, kuri ribojasi su geležinkeliu. 50 metrų nuo geležinkelio jau kadais atėmė iš mūsų. Tada sumokėjo dar litais, apie 7 tūkstančius. O dabar geležinkelio plėtrai planuojamas jau labai didelis plotas. Nė uragano nereikės, visą kaimą nušluos.
Birutė pažymėjo, kad Kopūstų gyventojai ne tik patys išsilaiko, bet ir investuoja į kaimelio infrastruktūrą.
Nė vienas Kopūstų kaimo gyventojas to nenori. Ne čigonų taboras esame. Tiek metų čia gyvename, kur dabar turim keltis? Gyvename kaime atsipalaidavę ir į miestą tai mes nė vienas nenorime. Mažai iš parduotuvių perkame. Gyvename čia iš to, ką užsiauginame darže. Auginame ir kopūstus, o kaipgi be jų. Aš dar turiu turiu ir vištų, ančių, kiaulių, jaučių. Tvarte, šalia namų, laikau gyvulius. Prie traukinių triukšmo esame jau pripratę. Žinoma, ramų vakarą atrodo, kad po langu važiuoja. Mano dukros, viena 30 metų, kita 25-erių, taip pat čia gyvena. Klaipėdos mėsinėje dirba, o vakarais grįžta namo.
Žinoma, kad ir Girulių mišką kirsti dėl geležinkelio – nesąmonė. Negi nėra kur kitur geležinkelį plėsti? Už Kretingalės, kur Tiškus gyvena, iš viso nieko nėra, nė vieno namo“, – svarstė Daiva.
„Su mumis niekas nekalba“
Šalia keturbučio nedideliame namelyje, anot vietinių, iš vagonėlių suręstame, gyvena jauna šeima – iš Klaipėdos atvykusi Jurgita su vyru čia augina dvi dukrytes. „Mano močiutė čia gyvena, tėvai čia užaugo ir mano visos vasaros, laisvalaikis čia prabėgo. Atvažiavau močiutę prižiūrėti, jai padėti ir pati čia apsigyvenau. Gyvename kaime todėl, kad valgytume savo pačių užaugintą derlių. Čia mano namai, čia ramu, grynas oras, triukšmo mažai, tik nuo geležinkelio. Kai medžių buvo daugiau, mažiau girdėjosi, bet medžius nupjovė...“ – pasakojo kaimelio aktualijas moteris.
Jurgita piktinosi, kad apie geležinkelio plėtros planus Kopūstų kaimo gyventojai žino tik iš spaudos, su jais niekas apie tai nekalba.
„Girdėjau, kad 2008 metais buvo projektas plėsti geležinkelį Kopūstuose. Kaimynystėje gyvenantis ūkininkas tada kovojo teismuose. Buvo paskelbta, kad Kopūstų kaimas netinkama vieta geležinkeliui plėsti. Kodėl dabar vėl esame linksniuojami? Kiek geležinkeliai žada investuoti, kad išpirktų mūsų žemes?
Mes iš valdžios nieko neprašome, niekur nelendame, nieko nereikalaujame, tai mus nori sunaikinti. Kad ir ko aš klausiu, niekas su manimi nekalba. Prašiau, kad duotų bent planus, kaip tai atrodys, kiek to mūsų kaimo išnaikins, ar mums iš čia kraustytis. Yra tokių šeimų, kurios tik kuriasi. Čia visur privačios žemės. Ką jie darys? Atims iš mūsų žemes ar pirks už žemą kainą ir bandys mus „išmaudyti“? Ko klausti, nežinome“, – kalbėjo Jurgita.
Kita nuomonė
Šuniuką pavedžioti į gatvę išėjusi Petrė Gelžinienė buvo kitokios nuomonės nei kaimo dauguma. Senučiukė sakė gyvenanti Kopūstuose keturiasdešimt metų.
„Girdėjau per televiziją apie geležinkelio plėtrą. Aš neprieštarauju. Mano namai tokie yra, kad tik greičiau tegu juos griauna. Žinoma, prie vietos esu prisirišusi, tačiau vieną kartą reikia pajudėti. Aš mielai išsikelčiau kitur gyventi“, – sakė senolė, gyvenanti, anot kaimynių, „avariniame name iš vokiečių laikų“.
Prie Kretingos gyvenantis Modestas į Kopūstų kaimą atvažiuoja į darbą. Vyras dirba medienos apdirbimo įmonėje, įkurtoje buvusios fermos patalpose. Paklaustas apie geležinkelio plėtrą, Modestas žodžių į vatą nevyniojo: „Girdėjau, kad valdžia visai sublūdo. Nori Girulių mišką, kuris tiek metų augintas, pjauti dėl geležinkelio. Geriau jau čia, Kopūstų kaime, tegu plečiasi“, – trumpai savo poziciją išdėstė pašnekovas.
Sužlugdys ūkį
Klaipėdos apskrities ir rajono bendrajame plane geležinkelio plėtrai numatytoje teritorijoje labiausiai nukenčia tėvo Manfredo Skroblio pienininkystės ir sūnaus Algirdo Skroblio mėsinių galvijų ūkis, priklausantis jau Peskojų kaimui. Šeimos ūkis augina 280 gyvulių.
„Klaipėdos rajono bendrojo plano sprendiniuose numatyta, kad geležinkelio plėtra paliestų mano ir sūnaus ūkį ir dar dvi sodybas, iš kurių viena yra tuščia, kita turi keletą savininkų. Mes su sūnumi turime 44 hektarus žemės, dar 3 hektarų dydžio posodybinį sklypą, gamybinę teritoriją. Pagal Klaipėdos rajono bendrojo plano sprendinius esame pačiame centre numatytos geležinkelio stoties. Jiems reikės ir mūsų žemės, ir gamybiniai pastatai trukdys. Šis geležinkelio plėtros projektas rengiamas uostui. Vietoje dviejų geležinkelio atšakų čia numatyta nutiesti 22. Kopūstų kaimas pateks į rezervinę teritoriją“, – aiškino M.Skroblys.
Ūkininkas priminė, kad geležinkelio plėtros plano sprendiniai įtraukti į Klaipėdos rajono bendrąjį planą buvo dar 2008-2009 metais.
„Tada sužinojome, jog planuojama geležinkelio infrastruktūros plėtra reikalinga todėl, kad plėsis uostas. Tuo metu aš pats buvau Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys, pats balsavau už projektą, tačiau jame buvo įrašytas protokolinis sprendinys, kad bus atsižvelgiama ir į vietos gyventojų nuomonę.
Po 4-5 metų vėl geležinkelio klausimas buvo svarstomas. Tada buvo atlikta galimybių studija, pateikta uosto plėtros alternatyva Būtingėje.
Dabar pateiktas dar vienas variantas – geležinkelio plėtra Klaipėdoje, Girulių miške. Tai suprantama, kad dėl Girulių miško kils didžiausias pasipriešinimas. Geležinkelio plėtra mieste negali vykti. Suprantama, kad ji turi būti atokiau nuo miesto. Visame pasaulyje taip yra. Tik mūsų valdininkai antraip galvoja.
Siekdamas apginti savo interesus, bylinėjausi. Žemesnių instancijų teismuose pavyko įrodyti, kad Kopūstų kaimas nėra tinkama teritorija geležinkelio plėtrai, tačiau Aukščiausiasis Teismas mūsų ieškinį atmetė. Suprantu, kad užsispyrimas nieko neduos, nes niekas čia mūsų net neklaus. Anksčiau asmeniškai turėjau rimtų pasiūlymų iš stambiausių uosto įmonių, bet tai buvo verslo pokalbis su verslu. O ką dabar mums pasiūlys valstybė?
Mes nenorime prarasti savo pragyvenimo šaltinio. Ar valdžia mums pasiūlys analogišką žemę tokiai pat veiklai plėtoti? – abejojo M.Skroblys.
Kaip žemė paimama visuomenės poreikiams, mes jau įsitikinome, kai buvo projektuojama Palangos plento rekonstrukcija ir planuojamas tiltas. Tada tiltui iš mūsų atėmė žemę net nepaklausę, tik iš Registrų centro gavome išrašą, kad žemė rezervuota ir jokios veiklos joje vykdyti negalime. Bet tas projektas nepraėjo. Paskui pamatėme įrašą, neva žemės savininkai labai daug pinigų norėjo, nors mūsų niekas net neklausė“, – pasakojo M.Skroblys.
Pašnekovas krimtosi, kad, plečiant geležinkelį, iš jo būtų atimta ne tik žemė, bet ir jo bei sūnaus šeimos verslas, pragyvenimo šaltinis.
„Penkios mūsų šeimos kartos ūkininkauja. Tai – šeimos tradicija. Čia iki karo ūkininkavo mano senelis. Jis ir mano tėvas čia palaidoti šeimos kapinėse. Aš susigrąžinau senelio žemes 1989 metais. Ūkininkauju jau trisdešimt metų. Ir aš, ir sūnus esame baigę žemės ūkio mokslus. Mes nenorime prarasti savo pragyvenimo šaltinio. Ar valdžia mums pasiūlys analogišką žemę tokiai pat veiklai plėtoti?“, – abejojo M.Skroblys.
Sūnus Algirdas Skroblys stebėjosi, kodėl dabar taip karštligiškai norima patvirtinti geležinkelio plėtros projektą, kai nėra aiški galutinė uosto plėtros vizija. „Uosto plėtra Klaipėdoje – ribota ir kelianti labai daug prieštaravimų. Be to, ir ekonomiškai naudingiau uostą plėtoti Būtingėje“, – įsitikinęs ūkininkas.
„Šitas geležinkelio plėtros klausimas iškeliamas kiekvieną kartą prieš rinkimus“, – nusijuokė M.Skroblys.
