„Jų (slėptuvių) yra jau 40 patikrinta, mūsų padaryta galimybių studija – padėtį mes žinome, bet reikės čia ne tik mūsų, ir savivaldybių nuomonė bus labai svarbi, kadangi jie yra tų bunkerių šeimininkai. Jei norime atnaujinti autentišką (medinę slėptuvę), tai yra maksimum penkeriems metams. Jei darytumėme taip, kaip Minaičiuose, su betonine kapsule, kuri padarytų ilgesniam laikui, tai yra ir lėšos didelės, ir autentika dingsta“, – aiškino ji.
T.B.Burauskaitė sakė, kad nuo šių metų sausio 1-osios Seimui įpareigojus centrą koordinuoti tremties ir rezistencijos muziejų objektus steigiant padalinius, šiuo metu perimami tokie muziejai Kaune ir Druskininkuose, juose dirba po vieną žmogų, daroma jų turto inventorizacija, Varėnos rajone centro iniciatyva atidarytas turistinis maršrutas partizanų keliais.
Tuo metu rekonstruoti, pavyzdžiui, neseniai atkastą Algimanto apygardos partizanų vado Antano Slučkos-Šarūno bunkerį prie Anykščių, centro skaičiavimais, kainuotų ne mažiau kaip 0,5 mln. eurų.
„Pinigus numatysime tada, kai jau bus nuspręsta, ką darome, kur ir kiek. Gal vieną kitą ir bus nutarta tvarkyti ir ieškoma lėšų. Bet kad apie visus viską žinotumėme, kuriame ką darome, to nėra (...). Aš manau, kad šiemet apsispręsime“, – tvirtino LGGRTC vadovė.
LGGRTC duomenimis, Lietuvoje per 25 nepriklausomybės metus atstatyta apie 50 buvusių partizanų slėptuvių. Šiuo metu geriausiai išlikusios keturios buvusios partizanų stovyklos su autentiškomis rekonstruotomis žeminėmis Joniškio, Kėdainių, Švenčionių bei Panevėžio rajonuose.
Su sovietų okupacija Lietuvoje pokario metais kovojo apie 50 tūkst. partizanų, dar vadintų miško broliais. Nuo persekiotojų jie dažnai slėpdavosi gerai užmaskuotose slėptuvėse miškuose, ūkininkų sodybose.
