Šiandien D.Nagumanovas yra Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ Alternatyvaus mokymosi centro jaunimui vadovas, socialinis darbuotojas. Jo kelionėje iki šios pozicijos netrūko pokyčių ir drąsių sprendimų.
Ketverius metus studijavęs socialinius mokslus jis tapo žiniasklaidos analitiku. Kaip pats teigia, darbas buvo gerai apmokamas, bet penki metai biure įstūmė į varginančią rutiną, kurioje pasidarė sunku matyti prasmę.
„Norėjau ir jaučiau, kad potencialiai galiu nuveikti daugiau“, – prisimena jis.
Todėl Donatas nusprendė iš šio darbo išeiti ir pradėti tiesiogiai dirbti su žmonėmis. Sako tada dar nežinojęs, kuriuo keliu pasukti, bet vylėsi, kad jam sektųsi bendrauti su vaikais. Darbo pasiūlymą, susisiekęs su socialinį darbą dirbančia drauge, D.Nagumanovas gavo greitai, bet ne visai tokį, kokio tikėjosi – jam pasiūlė užimti nakvynės namų budėtojo poziciją.
„Aš apsimečiau, kad nepamačiau, galvojau, na, ne, tikėjausi kažkaip kitaip. Paskui ji dar kartą parašė, kad jie ieško skubiai, jiems labai reikia šio darbuotojo“, – prisimena D.Nagumanovas.
Jis juokiasi, kad tuomet dar tikėjo galėsiąs ramia širdimi atsisakyti darbo dėl mažo atlyginimo, bet ir šis buvo pakankamas. Todėl jis sutiko ir tris metus dirbo „Caritas“ nakvynės namų budėtoju.
„Per tuos metus iš žmonių istorijų pastebėjau, kad kažkuriame jų gyvenimo tarpsnyje yra įvykusi krizė, o dažniausiai, kai jie buvo jauni ir nesulaukė jokios pagalbos“, – pasakoja jis.
Iš žmonių istorijų pastebėjau, kad kažkuriame jų gyvenimo tarpsnyje yra įvykusi krizė, o dažniausiai, kai jie buvo jauni ir nesulaukė jokios pagalbos.
Tada įvykdavo Domino efektas, vienai gyvenimo detalei sugriuvus, griūdavo ir kita. Jis pasakoja, kad viskas gali prasidėti nuo mažos skolos, dėl jos atsiranda nusikaltimus darantys draugai, po to įvyksta dar kažkas, kol galiausiai problemos tampa nepakeliama našta.
Po trijų metų darbo nakvynės namuose D.Nagumanovui pasiūlė apsigyventi jaunimo bendruomenės namuose, ten savanoriauti ir dirbti.
„Ir aš pamačiau loginę to perėjimo prasmę. Pamačiau tas istorijas ir pasekmes, ir čia mačiau vietą, kur aš galiu tarp krentančių domino kauliukų atremti savo ranką ir sustabdyti tą kritimą, kad paskui po 10 ar 20 metų tas jaunas žmogus neatsirastų nakvynės namuose su skolomis“, – darbo su jaunimu pradžią prisimena jis.
Skaudžiausia tema jaunuoliams – šeima
Į Alternatyvaus mokymosi centrą jaunimui per metus pasikeisdami ateina 30 jaunuolių. Tai dažniausiai pilnametystės sulaukę jaunuoliai, kurie dėl įvairių priežasčių neturi darbo įgūdžių, nėra pabaigę mokyklos, neretai yra užaugę vaikų namuose ar šeimose, kuriose buvo skriaudžiami.
„Visuomenė iš jų reikalauja, kad jie būtų suaugę, taptų tais, kurių jie nemėgsta, kuriais jie nepasitiki“, – teigia jis.
Tas nepasitikėjimas atkeliauja iš vaikystės, kai mama arba tėtis fiziškai ar psichologiškai skriaudė savo vaiką. Todėl į kiekvieną suaugusį žmogų, tai yra ir psichologą, socialinį darbuotoją, į centrą atvykę jaunuoliai žiūri kaip į savo tėvus, su nepasitikėjimu arba pykčiu.
Todėl socialinis darbuotojas pirmiausia su jaunuoliu stengiasi užmegzti santykį ir įrodyti, kad čia jam norima padėti, ne pasinaudoti ar apgauti. Tik tuomet prasideda gijimo procesas, kuris gali trukti ir kelerius metus.
Vienas iš centro užsiėmimų yra psichoterapinės grupės, kurių metų jaunuoliai įvairiomis temomis kalbasi su ten dirbančiais specialistais. Atsiradus abipusiam pasitikėjimui, jaunuoliai atsiveria ir pradeda kalbėti skaudžiausia jiems tema – apie šeimą.
Užaugę kitoje realybėje
„Vienas vaikas, būdamas šešerių rado savo tėvą pasikorusį. Tai padaro tokią gilią žaizdą, kad tu toje traumoje užstringi. Nors metai eina ir tau jau 18, esi užstrigęs šešerių metų berniuko įvaizdyje ir vis dar matai viską vaiko akimis, nes niekas negaišo laiko tau aiškindamas, kas ir kodėl. Ir kai visuomenė pradeda spausti, jis pradeda gintis, o jo gynyba yra agresyvi“, – vieno jaunuolio išgyvenimais dalijasi D.Nagumanovas.
Jaunuoliui įsirėžia, kad tai yra norma, kiti tikriausiai irgi gyvena kaip aš, kiti turbūt irgi yra atstumti, todėl reikia kovoti.
Kitą jaunuolį, kai jis buvo vos dvylikos, mama išvarydavo sau ieškoti drabužių, pasakoja specialistas. Berniukas darbo susirasti negalėjo, todėl pradėjo vogti.
„Atrodo, artimiausias žmogus, kuris turėtų rodyti rūpestį, meilę, išspiria tave iš namų. Sako: tau neduosiu nei valgyt, nei rūbų“, – taip vaikui netiesiogiai pasakoma, kad gatvėje yra saugiau nei namuose, kai namai turėtų būti šilumos židinys, teigia socialinis darbuotojas.
„Tu tame užaugi ir tas trunka ne dieną, ne savaitę, o metus, dvejus, trejus. Jaunuoliui įsirėžia, kad tai yra norma, kiti tikriausiai irgi gyvena kaip aš, kiti turbūt irgi yra atstumti, todėl reikia kovoti. Bet gatvėje visai kita kalba, ten niekas diplomatijos nenaudoja“, – sako D.Nagumanovas.
Visuomenei tai sunku suprasti, nes statistinis visuomenės narys neužauga tokioje realybėje, kokioje užauga šie jaunuoliai.
Būna, kad vaiką su mama vidury žiemos patėvis išvaro iš namų, o šie neturi kur eiti. Vaikas mato, kad patėvis geria, o mama negali jo palikti ir pasirūpinti savo vaiku.
„Tai palieka gilias žaizdas, – sako jis. – Ir socialiniai darbuotojai yra kaip kempinės, kurie sugeria visą šitą reikalą.“
Priklausomybė: pasikeitę žmonių gyvenimai
Atrodo, kad tokių skaudžių istorijų sugerti D.Nagumanovui tenka labai daug ir dažnai, bet vilties ir tikėjimo kitokia ateitimi jam nestinga.
„Aš esu priklausomas žmogus. Mano priklausomybė yra pasikeitę žmonių gyvenimai“, – sako jis, paklaustas, kas rytais padeda keltis į darbą. Ir dar pasidalina tokia istorija: „Vieną kartą važiavau autobusu ir pamačiau šalia kelio jauną berželį, su „stop“ juosta pririštą prie pagaliuko. Tas berželis buvo palinkęs ant kelio, todėl kiek paaugęs imtų trukdyti pravažiuoti, pasakoja Donatas. Todėl kažkoks žmogus tą berželį paėmė ir pririšo, kad šis augtų tiesiai į viršų ir išgyventų.
Tai aš esu tas kuolelis, aš prisirišu prie savęs jaunuolį ir tada jį patraukiu nuo gatvės, nuo gyvenimo gatvėje. Aš prisirišu jį prie savęs, kad jis netrukdytų kitiems, visuomenei, savo agresyvumu, kažkokiu elgesiu. Jis geriau išsikraus ant manęs“, – savo misiją apibrėžia Alternatyvaus mokymosi centro jaunimui vadovas.
Donatas sako, kad kai nėra svarių išorinių paskatų, nei papildomo finansavimo, tenka susigalvoti labai aiškias priežastis, kodėl yra prasminga dirbti tokį darbą. Ir pabrėžia, kad socialiniam darbuotojui privalu atsinaujinti, nuolat klausti savęs, kodėl dirbi šį darbą ir ar jautiesi laimingas.
Nesėkmė darbe nebūtinai socialinio darbuotojo kaltė
Bet D.Nagumanovas prasmę mato ir grįžti į rutiną, nuo kurios pabėgo, visai nenori. Pamatęs gyvenimo sužalotą jaunuolį jis iškart įsivaizduoja, kaip šis gali atsitiesti, vėl atsistoti ant kojų, tapti savarankišku, galbūt vėliau sukurti šeimą ir susilaukti vaikų.
O kaip nenusivilti, jeigu iš pirmo, o gal ir antro karto tam jaunuoliui atsitiesti nepavyksta? Jis sako, kad padeda tik sąmoningumas ir suvokimas, kad tai nėra būtinai socialinio darbuotojo nesėkmė. Tai dviejų žmonių – darbuotojo ir jo kliento produktas, todėl nereikia savęs kaltinti.
Tai, kad daugelis socialinių darbuotojų nemato rezultato, kokio norėtų ir visą atsakomybę prisiima patys, yra viena didžiausių socialinių darbuotojų problemų, mano jis. Todėl reikia rasti asmeninių, su darbu nesusijusių tikslų.
„Aš turiu vis sugrįžti ir šiek tiek atsitraukti nuo darbo, nuo jaunuolių ir kažką daryti savaip, kažkiek laiko praleisti su vaikais, pabendrauti, paskaityti kokią pasaką. Jeigu man kažkiek nesiseka darbe, aš galiu būti geras tėvas, geras vyras žmonai, galiu padėti savo kaimynei, atsiriboti ir pasižiūrėti kitaip“, – pastebi jis.
Visuomenė neišnaudoja turimo potencialo
Paprastai socialinis darbas nėra nei geriausiai apmokamas, nei pats lengviausias darbas. Neretai ir labai nuvertinamas, sako D.Nagumanovas, nors socialiniai darbuotojai atiduoda daug savo laiko ir yra tarsi trūkstama grandis tarp visuomenės ir žmonių, kurie iš jos išstumti.
„Socialinis darbuotojas yra traukiantis ir tempiantis klientą į visuomenę. Socialinis darbuotojas yra tas, kuris ištraukia ir laiko“, – aiškina pašnekovas.
Bet čia svarbų vaidmenį vaidina ir visuomenė, kuri, Donato manymu, yra susvetimėjusi ir neišnaudoja savo potencialo. Įsigalėjęs požiūris, kad pokyčiais turi rūpintis tik politikai.
Tačiau D.Nagumanovas taip nemano. Jo įsitikinimu, būtent draugų grupės, šeimos, savaitgalius kartu leidžiančios bendruomenės yra galingiausi branduoliai pokyčiams. Tik vietoj to, kad patys kurtų, padėtų, jie užsidaro vieni nuo kitų.
„Jeigu tie branduoliai susijungtų ir sugalvotų, kad padarom kažką, sugalvojam, skiriam ar pinigų, ar laiko. Kiekvienas turime savo stiprybių, kas užsiima remontu, mašinomis, padovanokime dviratį centrui, sporto salės įrankį. Man atrodo, kad tai yra didžiulis potencialas, kurio neišnaudojame“, – mano jis.
Dirbdamas tokį darbą imi dar labiau branginti šeimą
Dirbant socialinį darbą tenka ne tik daug atiduoti, bet ir gauti. D.Nagumanovas sako, kad šis darbas suformavo kitokį požiūrį į pasaulį ir aplinkinius procesus, o svarbiausia – šeimą.
„Nuolat sėdžiu su jais grupėje, jie kalba apie šeimą, kokią skriaudą patyrė. Aš grįžtu namo ir dar stipriau apkabinu savo vaikus“, – pasakoja Donatas.
Jaučiu, kad gavau labai daug. Tikėjausi, kad išgelbėsiu pasaulį, bet kiekvieną dieną gelbsčiu save ir tą vieną jaunuolį.
Jis sako išmokęs sąmoningumo ir savistabos, konfliktų valdymo, nes šiame darbe yra nuolat išbandomas. Jaunuoliai sugeba paliesti skaudžiausias ir silpniausias vietas, bet turi išlikti profesionalus, nėra kada atsipalaiduoti.
„Jaučiu, kad gavau labai daug. Tikėjausi, kad išgelbėsiu pasaulį, bet kiekvieną dieną gelbsčiu save ir tą vieną jaunuolį. Kaip „Rugiuose prie bedugnės, – lygina jis. – Kartais jaučiuosi taip, kad jie bėga į bedugnę ir nemato, kad bėga ir tada tu gaudai, bent vieną pagauni, padedi ir vėl vieną, vėl vieną. Ir jų dar bus daug, aš neturiu privilegijos kažkaip atsipalaiduoti“.
-
Vilniaus paauglius gyvenimo mokantis prancūzas C.Raffieras: reikia ne uždaryti į būrelį, o išklausyti
-
Vaikų gynimo diena: nuo ko tenka ginti vaikus ir ar padėti gali tik specialistai?
-
Ieva Adomaitytė-Subačienė: Kodėl epitetas „socialinis“ tapo toks nemadingas?
-
Socialinis darbuotojas be alkoholio ir smurto mato dar vieną rimtą problemą: „Vaikai nesiskaito su tėvais“
