NordEd iniciatyvą remia Šiaurės ministrų taryba, įgyvendina Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje kartu su Suomijos, Danijos, Norvegijos ir Švedijos ambasadomis Lietuvoje bei Islandijos ambasada Suomijoje.
Jei vieną žiemos vakarą būtumėte skridę žemai virš Molėtų rajono, Utenos pusėje būtumėte išvydę reginį, verčiantį pasitikrinti žemėlapius – čia Lietuva ar Egiptas? Kiemuose viena po kitos kilo piramidės ir dailūs faraonų sarkofagai po atviru dangumi. Aplink juos sukosi mažos figūrėlės ir, kaip įprasta prie turistinių objektų, gausiai fotografavosi.
Klystumėte, jei galvotumėte, jog taip į Hurgadą neišskridę Molėtų krašto gyventojai bandė įveikti karantino apribojimus kurdami Egiptą kiemuose. Tai buvo mokslinis projektas – Suginčių pagrindinės mokyklos istorijos mokytojos Anželikos Laužikienės užduotis.
„Vesdama nuotolinę pamoką pamačiau, kad už lango sninga. Kaip tik mokėmės apie Egiptą. Sakau – bėkim visi po pamokos į lauką ir nulipdykim ką nos Egipto tema, ir pati tai padarysiu. Nufotografuokite, ką nulipdysite, galėsiu parašyti 10. Kai kurie iškart ir išbėgo! Visi sukaitę, šlapiom pirštinėm statė ir lipdė, net ne po vieną objektą”.
Istorikė, įraukiančių ekskursijų gidė, knygų, rašomų kartu su prof. Rimvydu Laužiku, autorė Anželika Laužikienė mokykloje dirba du dešimtmečius. Per juos mokytoja sako supratusi, kas yra geras švietimas ir gera mokykla: „Jaunas žmogus turi patirti pažinimo džiaugsmą – kaip smagu yra mokytis, daryti projektus kartu su kitais, dalyvauti. Jeigu liepsi tik išmokti faktus, iškalti datas, tai mokslas bus kančia ir naudos neduos, nes iškalti dalykai greit pasimiršta”.
Mokiniai, A.Laužikienės požiūriu, negali pakęsti beprasmių dalykų, todėl mokytojo darbas – padėti įžvelgti prasmę užduotyse, susieti jas su aktualijomis. „Vaikai tai labai mėgsta”, – sako mokytoja, surengianti klasei nuotolinį susitikimą su archeologu Povilu Blaževičiumi apie pėdsekystę, o apie Kiniją ir Indiją papasakoti kviečianti Lietuvos ambasadorę Dianą Mickevičienę.
Tūkstančiai Lietuvos mokytojų kasryt keliasi galvodami, kaip išlaikyti vaikų ir jaunuolių susidomėjimą pamokomis laikais, kai patys suaugusieji nėra tikri dėl ateities. Vakarykštis geras švietimas gali būti pasenęs. Kai nežinome, koks bus pasaulis ir ką žmonės veiks po dvidešimties metų, kaip įtikinti vaikus, kad mokytis verta?
Geroje mokykloje nebaisu
„Svarbiausia, kad mokykla neužmuštų įgimto pažinimo troškulio, – mokytojai pritaria Širvintų rajone gyvenantis verslininkas ir žygeivis Vytenis Dapevičius. – Vaikui reikia padėti susivokti, nukreipti jį, bet neskubant su profiliavimu. Trečias dalykas – visi norime gero švietimo savo vaikams, bet turime galvoti plačiau. Mūsų vaikai neaugs izoliuotai. Geras švietimas turėtų būti geras ne tik mano vaikui.”
Gebėjimas mokytis ir spręsti savarankiškai V.Dapkevičiui atrodo vienas svarbiausių įgūdžių, kuriuos žmogus turėtų įgyti geroje mokykloje. Vesdamas į orientacinius žygius Širvintų „Tėkmės“ mokyklos vaikus žygeivis sako siekiantis, kad moksleiviai ne tik pažintų aplinką, kurioje gyvena, bet įgytų daugiau pasitikėjimo savimi. „Jau pirmokai žino, kad suaugusieji eina kartu, bet sprendimus kaip susigaudyti miške pagal duotus orientyrus jie turi priimti patys”.
Mokytojos A.Laužikienės požiūriu, gera mokykla yra demokratinė. „Praėjo diktato ir baimės laikai. Geroje mokykloj vaikai turi nebijoti nei mokytojų, nei direktoriaus. Jie turi jausti pagarbą, o pagarbą reikia nusipelnyti”.
„Man svarbiausia mokykloje – santykis. Jeigu jis sukuriamas, jeigu su bendramoksliais ir mokytojais vaikas jaučiasi saugus, matomas ir girdimas, jeigu jaučia, kad bus suprastas ir jam bus padedama, kai tokios pagalbos reikės – tai ir užtikrina gerą ugdymo kokybę”, – sutinka Kristina Pikūnė, Biržuose gyvenanti keturių vaikų mama, tėvystės įgūdžių grupių vadovė, padedanti mokytojams kurti padrąsinantį santykį su moksleiviais.
„Tik saugiame santykyje vaikas gali keistis, augti ir mokytis. Kai vaikas nesaugus, jis gali tik pakartoti, ką jau žino, ir tai iš baimės užmiršta kai jį gąsdina, kad nebus perkeltas į kitą klasę, kai ant jo rėkia. Štai kodėl prasti mūsų vaikų rezultatai, nes santykis mokykloje vis dar gali būti baudžiantis, gąsdinantis, nepalaikantis, nepadrąsinantis”. K.Pikūnė apgailestauja, jog Lietuvos mokyklos neskuba naudotis kartu su norvegų pagalba Lietuvoje įdiegta naujove – šemos konferencijos metodu, telkiančiu suaugusiuosius padėti sunkumus patiriančiam vaikui.
Nors dalis mokytojų, tėvų ir moksleivių tokiems geros mokyklos apibūdinimams pritartų, viešojoje diskusioje apie švietimo kokybę Lietuvoje dominuoja kalbos ne apie mokymosi smagumą, pasitikėjimą ir gerus santykius, bet apie akademinius pasiekimus – testų, ypač tarptautinių, ir egzaminų rezultatus bei privataus žurnalo skelbiamus mokyklų reitingus.
Juoda katė tamsiame kambaryje
Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko pavaduotojos edukologės prof. habil. dr. Vilijos Targamadzės teigimu, frazės „kokybiškas švietimas” ir „kokybiškas ugdymas” Lietuvos politinėse diskusijose skamba kaip mantra – garsų rinkinys, kurį kartojantieji tiki turint stebuklingų galių. Opozicinei Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijai atstovaujanti mokslininkė ir politikė sako pasigendanti apibrėžimo, kas laikoma kokybe kalbant apie švietimą ir ugdymą, kokie numatomi rezultatai, kokie indikatoriai juos rodys, kaip juos galima bus pamatuoti. „Šiuo metu tų kriterijų nėra. Jeigu tai, ko siekame, yra aptaku, ugdymo sistema nėra orientuota į tikslų siekimą, tai yra neprofesionalu. Mes tarsi sakome – nueik į tamsų kambarį ir pagauk juodą katę, kurios ten nėra”, – sako prof. V.Targamadzė, viena iš NordEd konferencijos apie Šiaurės šalių švietimą dalyvių.
Tai nereiškia, kad dėl kriterijų nebuvo tartasi. 2013 m. parengta ir 2015 m. Seime patvirtinta Geros mokyklos koncepcija, kurioje numatyti trys ugdymo rezultatai – asmenybės branda, pasiekimai ir pažanga, akcentuota, jog jų neturėtų būti siekiama skaudžiomis ar gniuždančiomis patirtimis. Prof. V.Targamadzės teigimu, trys lygiaverčiai rezultatai į koncepciją įtraukti todėl, kad nebūtų pernelyg sureikšminti moksleivių akademiniai pasiekimai.
„Akademiniai pasiekimai yra svarbūs, tačiau vien jie neduoda norimo rezultato, nes svarbu ir asmenybės branda – kultūrinė, psichologinė, socialinė. Taip pat ir vaiko pažanga. Ne visi mokiniai vienodai gabūs, vienodai motyvuoti, bet mes turime padėti jiems daryti pažangą”, – sako prof. V.Targamadzė.
„Asmenybės brandą pamatuoti yra sunkiausia, – sutinka Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) viceministras Ramūnas Skaudžius. – Vienas iš būdų – brandos darbas, savanorystė, pilietinis aktyvumas. Jau dabar yra tam tikra sistema, bet ją reikia stipriai tobulinti”. Viceministro požiūriu, akademinei pažangai matuoti įrankių pakanka – pasiekimų patikrinimai, tarptautiniai testai, egzaminai, – tačiau per mažai dėmesio iki šiol buvo skiriama kryptingiems veiksmams, kad ta pažanga pagerėtų, nors duomenų turima nemažai. „Reikia ieškoti būdų, kad tie atskiri komponentai veiktų kaip vieninga sistema. Dar svarbiau individualios pažangos stebėjimas mokykloje. Tikrai yra kur tobulėti”.
Viceministrui žodžiai „gera mokykla” siejasi su atvirumu, bendruomene, galimybėmis save realizuoti ir lankstumu. Švietimo politikoje mokyklos gerumą viceministras sako siejantis pirmiausia su mokytojais, jų pasirengimu dirbti ir bendruomenės dydžiu: „Tyrimais įrodyta, kad didesnė mokykla vaikų skaičiaus prasme ir pedagogų skaičiaus prasme turi įtakos bendrai mokyklos vaikų pasiekimų augimui”.
Pasitikėjimas kaip švietimo raktas
Žodžiai, kuriais Šiaurės šalyse ir Lietuvoje kalbama apie mokytojo kūrybiškumą, gali būti vienodi, bet, prof. V.Targamadzės teigimu, skiriasi santykis. Šiaurės šalyse švietimo sistema grįsta pasitikėjimu ir atsakomybe, Lietuvoje – kontrole. „Tai diametraliai skirtingi dalykai. Spaudimas ir kotrolė užmuša kūrybiškumą. Ugdymas yra sąveika tarp ugdytinio ir ugdytojo, jie kartu kuria santykį, išsikelia tikslus ir jų siekia. Santykis visada unikalus. Bandymai jį reglamentuoti ir biurokratizuoti Lietuvoje padarė daug žalos. Vadinu tai eutrofikacija – pelkėjimu”.
Sisteminę pasitikėjimo stoką mato ir K.Pikūnė. „Ateinu į mokyklą vesti padrąsinančio santykio mokymų. Kalbu su mokytojais, kad tai raktas į vaiko rezultatus. Mokytojai atvirai sako – norėtume, kad pradėtumėte nuo mūsų vadovybės, kai vadovybė pradės taip bendrauti su mumis, tai ir mes taip bendrausime. Einu pas vadovybę, jie sako – pradėkite nuo Švietimo skyriaus savivaldybėje. O savivaldybėje turbūt pasakytų – pradėkite nuo ministerijos”. K.Pikūnės požiūriu, pasitikėjimu grįstą santykį reikia pradėti kurti nuo viršūnės: „Dėl to Suomija ir turi sėkmingą švietimo sistemą, kad yra didesnis pasitikėjimas vienų kitais”.
ŠMSM viceministro R.Skaudžiaus požiūriu, pasitikėjimas turėtų būti Lietuvos švietimo sistemos pagrindas, bet reikalinga transformacija: „Per trumpą laikotarpį ministerijoje jaučiu, kad mokyklos nori laisvės, bet kartais, kai ta laisvė suteikiama, nedrįsta veikti – matyti kontrolės pasekmė. Stengiamasi didesnes atsakomybes suteikti steigėjams (savivaldybėms), mokyklų vadovams ir patiems mokytojams, bet tai ilgas kelias, kuriuo turime eiti. Yra tikrai daug keistinų dalykų reguliavimo srityje, ir tai labai dažnai yra ne tik ŠMSM atsakomybė, bet ir kitų ministerijų – Sveikatos apsaugos (SAM), Socialinės ir darbo (SADM) ar Finansų (FM)”.
Prof. V.Targamadzės teigimu, iš Šiaurės šalių Lietuva gali pasimokyti ne tik sisteminio pasitikėjimo, ilgalaikio skirtingų politinių jėgų sutarimo dėl švietimo politikos krypties, nuoseklaus reformų rėmimo moksliniais tyrimais, bet ir nuostatos, kad lygybė yra švietimo pagrindas. „Reikia žiūrėti sistemiškai – skandinavams nereikia Tūkstantmečio gimnazijų, ten kiekviena mokykla turi būti gera”.
Permainos lėtos, bet nuoseklios
Šiaurės šalių švietimo modelis – tokia frazė vartojama kalbant apie penkių Šiaurės šalių, Danijos, Suomijos, Islandijos, Norvegijos ir Švedijos švietimo reformų ir sistemų panašumus. XX a. švietimo politikos sprenimais šiose šalyse buvo nuosekliai siekiama ne aukštų reitingų, bet socialinio teisingumo, lygybės ir sanglaudos.
„Suomijoje, kur istoriškai dėl atšiauraus klimato ir sudėtingų sąlygų vieniems žmonėms pasisekdavo, kitiems ne, yra giliai įsišaknijęs požiūris – visas bėdas ir negandas geriausia nugalėti kartu, susitelkus, – sako VDU Švietimo akademijos doc. dr. Milda Brėdikytė, dešimtmetį dirbusi Suomijos švietimo sistemoje kaip mokslininkė ir mokytojų rengėja, viena NordEd konferencijos dalyvių. – Nors atrodo, kad žmonės laikosi atstumo ir nelipa vienas kitam ant galvų, bet jie nenutrūkstamai tiki idėja, kad vienoda galimybė mokytis turi būti užtikrinta nepriklausomai nuo vaiko gimimo aplinkybių ir sąlygų.”
Šiaurėje, nepatyrusioje sovietinės okupacijos, žodžio „lygybė” nesibaidoma. Mokykla matoma ne tik kaip žinių įgijimo vieta, bet ir kaip svarbus visuomenės „lyginimo” mechanizmas.
M.Brėdikytės teigimu, suomiai dėl švietimo yra susitarę dar XIX a., nuo to laiko gludina, gerina ir keičia savo mokyklą, nuolatos stebėdami, kokias naujoves taiko kitos šalys, pritaikydami tai, kas jiems tinka, bet esmė lieka ta pati – vieninga sistema visiems, kompetentingi mokytojai, kuriais visuomenė ir valdžia pasitiki, ir mokyklos autonomija.
M.Brėdikytės teigimu, permainos diegiamos palaipsniui atsižvelgiant į mokslininkų analizę ir rekomendacijas, net mažam pakeitimui ruošiamasi keletą metų, įtraukiant visus, ką jis palies. Švietimo sistemą nuolat stebi ir analizuoja Suomijos švietimo vertinimo centras, per metus gali vykti keli tyrimai, jų tikslas – ne kontroliuoti, o atrasti, kur mokytojams reikia pagalbos, kad ją galima būtų suteikti kuo greičiau. Nėra išpūsto popierų pildymo kuriant vaizdą, kuris nesusijęs su realybe, kuriuo skudžiasi Lietuvos mokytojai ir aukštųjų mokyklų dėstytojai.
M.Brėdikytės požiūriu, nėra ir stebuklų: „Jeigu Suomijos mokytojai atvažiuotų dirbti į lietuviškas mokyklas, jie nesusitvarkytų, susidūrę su tokiu elgesiu, nepagarba ir lūkesčiais, kokie yra čia. Suomijos mokykloje visi elgiasi pagarbiai, ir vaikai, ir tėvai, ir mokytojai. Suomių sėkmę lemia, kad jie kuria savo švietimą sau, ne tam, kad pasirodytų kitiems”.
Sisteminį pasitikėjimą, o ne kontrolę, M.Brėdikytė taip pat mato kaip vieną pagrindinių Šiaurės šalių švietimo sistemų kokybės veiksnių.
Gerą mokyklą kuria mokytojai
Ypatingas dėmesys pirmojoje NordEd konferencijoje skiriamas mokytojams – jų parengimui, darbo sąlygoms, gerovei ir motyvavimui. Šiaurės šalių mokymo kultūra užtikrina palankią aplinką mokytojų darbui – veikia mentorystės programos, jauni mokytojai gauna paramą, savo darbe mokytojai turi didelę veikimo laisvę, skatinamas bendradarbiavimas, žinių siekimas.
Norvegijos Stavangerio universiteto Švietimo žinių centro direktorė Elaine Munthe dalinsis įžvalgomis, kaip moksleiviai skatinami tapti mokytojais, kaip prognozuojamas mokytojų poreikis ir skatinami mokytojų pokyčiai. Prof. Jari Lavonen iš Helsinkio universiteto pasakos apie mokytojų rengimą Suomijoje įtraukiant į jį stipriausius mokytojus. John Benedicto Krejsler iš Danijos švietimo mokyklos (DPU) Orhuso universitete pristatys skirtingus mokytojų kvalifikacijos kėlimo metodus, o Švedijos Nacionalinės mokytojų sąjungos pirmininkė Åsa Fahlén kalbės apie lyčių balanso ne tik tarp mokytojų, bet ir tarp mokyklos vadovų svarbą bei jo poveikį mokinių rezultatams.
ŠMSM viceministro R.Skaudžiaus požiūriu, nors pasikeitimas patirtimi tarp šalių vyksta jau ne pirmą dešimtmetį, švietimo srityje Lietuva turi ko pasimokyti iš Šiaurės šalių: „Dar stokojame tarimosi kultūros, mokytojų tarpusavio bendradarbiavimo, pagalbos vienas kitam profesiniais klausimais, tarimosi su mokyklos vadovais ne dėl formalių reikalavimų, bet tiesiog tam, kad pagerintų savo kasdienę veiklą klasėje”. Viceministrui įspūdį daro stiprios Šiaurės šalių mokytojų bedruomenės, kurioms rūpi, kaip padėti vaikui geriau išmokti: „Esame matę, kaip mokytojai drauge skaito pedagoginę literatūrą vienoje iš Norvegijos mokyklų, paskui analizuoja, pritaiko klasėse, tada grįžta ir tarpusavyje kalbasi, kas pavyko, o kas ne. To galėtume pasimokyti”.
Suomijos švietimo sistemoje dešimtmetį dirbusios M.Brėdikytės teigimu, dėmesys Šiaurėje skiriamas ne tik mokytojų kvalifikacijai, bet ir jų gerovei bei požiūriui: „Daroma daug tyrimu, kaip mokytojai jaučiasi, tyrimai ne tik psichologiniai, juose – švietimo, edukologijos klausimai, jiems tai labai rūpi. Jei mokykloje bloga atmosfera, jei mokytojas jaučiasi blogai, vaikai negalės gerai mokytis. Mokytojai turi jaustis saugiai ir gerai, jiems turi patikti jų darbas, tada ir vaikams bus gerai. Suomiai į tai atsižvelgia.”
Molėtų rajono Suginčių mokyklos istorijos mokytojai A.Laužikienei vienas sunkiausių dalykų jos darbe – nežinomybė: „Dirbu kaimo mokykloje. Mums nuolatos mosuojama Damoklo kardu – kaimo mokyklos prastai paruošia mokinius, jūs čia nereikalingi, jūsų darbas nekokybiškas. Būna labai skaudu, stengiesi iš visos širdies, juo labiau, kad palyginus su kitų kolegų darbu mes tikrai ne prasčiau dirbame, bet vien dėl to, kad esame kaimo mokykla, kad mokinių trūksta, mes labai dažnai esame nurašomi. Nežinai, kas bus rytoj, kas bus kitais metais, tai slegia. Prasideda kova dėl mokinių, nebe taip svarbu švietimo kokybė, svarbiausia, kad tik tas mokinys būtų patenkintas, kad jis tik neišeitų iš mūsų”.
Estijoje mokytojai vertinami kaip vieni svarbiausių sėkmingos švietimos kaitos veikėjų. Patikrintas Šiaurės šalių praktikas ir savas inovacijas NordEd konferencijoje prsistatys Estijos Specialioji švietimo srities pasiuntinė Birgit Lao ir Gunda Tire, Estijos koordinatorė EBPO Tarptautinio studentų vertinimo programai (PISA).
Šiaurė Šiaurei nelygu
Nors socialinis teisingumas ir lygybė lieka švietimo politikos pagrindu penkiose Šiaurės šalyse, jų švietimo politikos raidą XXI a. galima matyti kaip susikertančių, o kartais net viena kitai prieštaraujančių idėjų lauką. Jį tyrinėjančių Šiaurės šalių mokslininkų pranešimai ir diskusijos NordEd konferencijoje padės geriau suprasti, kaip Šiaurės kaimynai sprendžia neapibrėžtos ateities iššūkius švietime ir atskleis, ar bendras šiaurietiškas švietimas modelis vis dar egzistuoja nepaisant neoliberalios politikos sprendimų, kuriuos penkios Šiaurės šalys taiko skirtingai.
NordEd yra švietimo iniciatyva, siekianti sustiprinti Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimą švietimo srityje, paskatinant rezultatyvias politikos formuotojų ir platesnės visuomenės diskusijas aktualiomis švietimo temomis, pateikiant geriausią Šiaurės ir Baltijos regiono švietimo patirtį. Pirmoji NordEd konferencija gegužę skirta aptarti Šiaurės šalių švietimo modelį, mokytojo profesijos, nuotolinio mokymosi ir inovacijų švietimo sektoriuje klausimus.
NordEd projekte numatytos dvi konferencijos, strateginio valdymo seminaras politikos formuotojams švietimo srityje bei žiniasklaidos kampanija apie Šiaurės šalių gerąsias švietimo praktikas. Projekto rengėjai tikisi, jog suplanuotos veiklos leis pagilinti Šiaurės ir Baltijos šalių švietimo žinias tokiomis temomis, kaip kokybiškas švietimas, mokytojų rengimo bei motyvavimo sistemos, mokymasis visą gyvenimą, psichosocialinė aplinka mokyklose, profesinis mokymas. Pedagogai, tėvai, moksleiviai, švietimo organizatoriai ir kiti besidomintieji daugiau informacijos apie projektą gali rasti https://norded.lt/
