Pagrindinis istorijos veiksmas vyko Vilniuje – dviejuose daugiabučiuose įrengtoje priverstinio darbo stovykloje, kuriai vadovavo K.Plagge. Filmas „Gerasis nacis“ apėmė ir dabartį – tyrėjų iš JAV, Kanados, Izraelio ir Lietuvos pastangas surasti buvusioje darbo stovykloje esančius masinius kapus ir slaptavietes, kuriose žydai slėpėsi nuo nacių.
Praėjusią savaitę Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre įvyko tyrimų rezultatų ir filmo pristatymas. Prieš šį pristatymą 15min žurnalistas kalbėjosi su tyrėjams vadovavusiu mokslininku dr. Richardu Freundu ir filmo prodiuseriu Simcha Jacoboviciumi.
Klastojo darbo dokumentus
Iki karo K.Plagge buvo didelis nacizmo gerbėjas. Jis 1931 m., dar prieš naciams ateinant į valdžią, prisijungė prie nacionalsocialistų partijos, tikėdamas, kad ji yra tai, ko reikia Vokietijai.
II pasaulinio karo pradžioje techninį išsilavinimą turėjęs K.Plagge buvo paskirtas vadovauti kariuomenės padaliniui, kuris prižiūrėjo ir taisė kariuomenės transporto priemones. 1941 m., naciams okupavus Lietuvą, jo padalinys buvo dislokuotas Vilniuje.
Čia jis išvydo, kaip nekalti žydai žudomi. Tai K.Plagge sukėlė šiurpą ir jis nutarė bandyti išgelbėti kiek galima daugiau aukų. K.Plagge Vilniaus žydams masiškai dalino darbo leidimus, liudijančius, kad jie yra įgudę mechanikai ir gali dirbti mechaninį darbą, todėl yra naudingi vokiečių kariuomenei. Didžioji dalis tokius leidimus gavusių žydų iš tiesų jokio techninio išsilavinimo neturėjo.
SS padaliniai Vilniaus žydų gete nuolat darė reidus, kurių metu žydai buvo apieškomi. Neturėję darbo leidimų buvo gabenami į Panerius ir žudomi. Tačiau K.Plagge darbo leidimai saugojo tiek juos gavusius žydus, tiek jų šeimas. Iš viso K.Plagge išleido per 250 darbo leidimų, kurie 1941-44 m. nuo mirties apsaugojo per tūkstantį žydų vyrų, moterų ir vaikų.
K.Plagge pas jį dirbusiems žydams padėjo ir kitaip: suteikė papildomus maisto davinius, padėjo gauti šiltų drabužių ir vaistų, leido darbininkams slapčia gabenti maistą gete likusioms šeimoms.
Visgi tiesiogiai nuo mirties žydų apsaugoti K.Plagge negalėjo – už žydų žudynes buvo atsakingi specialūs SS būriai, o ne reguliarioji Vokietijos kariuomenė. 1943 m., kuomet K.Plaggei tapo aišku, kad sunaikinti ketinama visus Vilniaus žydus, įskaitant ir turinčius darbo leidimus, jis ėmėsi žingsnių, kad jam dirbantys žydai būtų perkelti į jam pavaldžią darbo stovyklą.
Jo žingsniai buvo sėkmingi – prie pat dirbtuvių stovėjusiuose dviejuose daugiabučiuose namuose Subačiaus gatvėje buvo įkurta priverstinio darbo stovykla HKP 562, o K.Plagge tapo jos vadovu. Į stovyklą buvo perkelta apie tūkstantį žydų – nors Vilniaus getas buvo likviduotas, jie išvengė mirties.
Visgi ir pats K.Plagge, ir stovyklos kaliniai suprato, kad galiausiai stovyklos žydų likimą lems SS. 1944 m. vasarą, kai Raudonoji armija priartėjo prie Vilniaus, kaliniai suprato, kad tuojau visi bus išžudyti, tad stovykloje pradėjo masiškai įsirengti slėptuves.
Liepos 1 d., paskutinį kartą lankydamasis stovykloje, K.Plagge, net ir stebimas SS pareigūno, pabandė netiesiogiai perspėti kalinius, kad jo padalinys tuoj bus perdislokuotas, o jais „pradės rūpintis“ SS. Tie kaliniai, kurie suprato, kad tai yra užuomina slėptis, taip ir padarė. Likę, stovyklai perėjus į SS rankas, buvo išvežti į Panerius ir sušaudyti.
Tiesa, ir slėptuvės išgelbėjo tik apie pusę jomis besinaudojusių žydų. Likusius SS pareigūnai, atidžiai apieškoję teritoriją, rado ir sušaudė vietoje. Tačiau vis dėlto apie 250 žydų sugebėjo pasislėpti, kol vokiečiai galutinai pasitraukė iš Vilniaus.
Tarp jų buvo ir Samuelis Bakas – tuomet vienuolikmetis berniukas, vėliau tapęs žymiu dailininku.
Iš viso išgyveno apie 20-25 proc. K.Plagge stovykloje dirbusių Vilniaus žydų – gerokai didesnis procentas negu išsigelbėjo Lietuvos žydų apskritai. Kai K.Plagge po karo buvo teisiamas už dalyvavimą Holokauste, būtent jų liudijimai padėjo jį išteisinti.
„Tai nuostabi istorija, nes ji parodo, kad net ir tamsiausiu metu, sudėtingiausiomis aplinkybėmis vis dėlto galima išlikti žmogumi ir elgtis teisingai. Nėra sunku suprasti, kas gerai ir kas blogai. Tam reikia drąsos, tačiau tai suprasti nėra sunku“, – apibendrindamas K.Plagge istoriją, 15min sakė R.Freundas.
Pripažintas po mirties
Išteisintas K.Plagge gyveno ramų gyvenimą ir mirė 1957 m., būdamas mažai kam žinomas. Jo priešmirtiniai atsiminimai rodo, kad jis iki pat gyvenimo pabaigos manė, kad padarė per mažai.
Vis dėlto 2005 m. K.Plagge galiausiai sulaukė tarptautinio pripažinimo: jam po mirties „Jad Vašem“ muziejuje Jeruzalėje buvo suteiktas „Pasaulio tautų teisuolio“ įvertinimas, suteikiamas žydų gelbėtojams.
„Šio įvertinimo suteikimas jam buvo svarstomas tris kartus. Du kartus jo kandidatūra buvo atmesta, nes jis buvo nacis. Tačiau išgyvenę Vilniaus žydai sakė – taip, bet jis buvo geras nacis. Jis buvo moralus nacis. Jis sugebėjo pasipriešinti tam, ką jis laikė amoralumu.
Jis buvo geras nacis. Jis buvo moralus nacis. Jis sugebėjo pasipriešinti tam, ką jis laikė amoralumu.
Iš trečio karto „Jad Vašem“ pripažino šį argumentą“, – sakė R.Freundas.
Pasak jo, K.Plagge ne tik galima lyginti su pasaulyje daug žinomesniu Vokietijoje žydus gelbėjusiu verslininku Oscaru Schindleriu, apie kurį sukurtas žymusis Holivudo filmas „Šindlerio sąrašas“ – kai kuriais aspektais K.Plagge istorija netgi pranoksta O.Schindlerio.
„Schindleris nebuvo kariškis. Jis buvo turtingas kapitalistas, kuris galėjo bet kada pakeisti veiklos profilį, bet to nepadarė. O K.Plagge baisiai rizikavo, juk jį SS bet kada galėjo įskųsti. Tuomet jį būtų išsiuntę į Rytų frontą, kur jo būtų laukusi garantuota mirtis“ , – pabrėžė R.Freundas.
Unikali galimybė tyrimams
Priverstinio darbo stovykla, kuriai vadovavo K.Plagge, visame pasaulyje išskirtinė tuo, kad ji po karo nebuvo nei sugriauta, nei paversta muziejumi. Subačiaus gatvėje esančiuose 47 ir 49 numeriu pažymėtuose pastatuose ir dabar gyvena žmonės, jie yra paprasti daugiabučiai. Todėl ši vieta puikiai tiko moksliniams tyrimams.
Pasak R.Freundo, jo vadovauta tyrėjų komanda buvusios darbo stovyklos vietoje siekė rasti du dalykus. Viena – masinę kapavietę su 250 žydų, kuriems nepavyko pasislėpti, kapais. Apie tokios kapavietės egzistavimą pasakojo stovyklą išgyvenę buvę jos kaliniai, tačiau jos vieta nebuvo žinoma.
Kitas tikslas buvo rasti vadinamąsias malinas – žydų slėptuves sienų ertmėse. Šiose slėptuvėse žydai slėpėsi stovyklą likviduojant: nors daugelį jų SS daliniai rado, kai kurios buvo paslėptos pakankamai gerai, kad žydai jose sugebėtų išsilaikyti iki ateinant sovietų kariuomenei.
Į buvusią stovyklą mokslininkas atvyko su dabar jau garbaus amžiaus stovyklą išgyvenusiais žydais, kurie gyvena JAV ar Izraelyje. Jie parodė, kur buvo įrengtos slėptuvės, kur jie prisiminė esant kapavietę.
Pasitelkus jų liudijimus ir ikikarinius pastatų planus, slėptuvės ir kapavietė buvo rastos. Modernių technologijų dėka rezultatus pavyko rasti neinvaziniu būdu – neatlikus jokių kasinėjimų ir negriaunant daugiabučių sienų.
R.Freundas 15min akcentavo, kad jo specialybė – vadinamoji neinvazinė archeologija. Tai reiškia, kad jis ir jo komanda savo darbe pasitelkia modernius radarus ir tomografus, kurie leidžia „kiaurai matyti“ tai, kas slepiasi už pastatų sienų ar po žeme.
„Mes galime matyti kiaurai žemę, kiaurai sienas. Mums nereikia nieko griauti ar kasti, kad galėtume kažką rasti. Mano komandą sudaro keli mokslininkai ir mes galime nuvykę į bet kurią pasaulio vietą per savaitę nustatyti, ar toje vietoje po žeme arba sienose slepiasi kažkas vertingo, ar ne. Ir tada duodame vietiniams archeologams tikslius žemėlapius, kuriais remdamiesi jie gali patys vykdyti kasinėjimus, tiksliai žinodami, ko kur ieškoti“, – sakė R.Freundas.
Jo teigimu, tokių technologijų nauda yra įvairiapusė: jos ne tik nesukelia nepatogumų gyventojams ir neišdarko teritorijos, bet ir tai, kad jos leidžia apsaugoti mirusiųjų ramybę.
Filmas jungia praeitį ir dabartį
Kaip mokslinis darbas tapo ir tarptautiniu dokumentiniu filmu? Tai lėmė kelios laimingai sutapusios aplinkybės. R.Freundas iš pradžių apie K.Plagge nieko nežinojo ir į Lietuvą atvyko visai kitais tikslais – norėdamas vykdyti tyrinėjimus buvusios Didžiosios Vilniaus sinagogos vietoje. Tačiau jau čia jam papasakojo K.Plagge istoriją.
„Tolerancijos centras man parodė tuos du daugiaaukščius Subačiaus gatvėje ir pasakė – čia slepiasi viena įdomiausių Holokausto istorijų, turėtum vykdyti tyrimus ir čia. Aš paklausiau – kodėl? Juk čia tik du neišskirtiniai pastatai. Tada jie man papasakojo viską apie K.Plagge“, – sakė R.Freundas.
Susidomėjęs R.Freundas nutarė vos gavęs galimybę imtis tyrimų ir čia. Dar daugiau – jis įtikino savo draugą, prodiuserį Simchą Jacobovicių, kad istorija apie gerąjį nacį yra verta filmo.
„Pamačiau potencialą ir surizikavau. Pradėjome filmuoti, kol dar nebuvo gautas finansavimas“, – sakė S.Jacobovicius.
Anot S.Jacoboviciaus, 2018 m. pasirodžiusiame filme, kurį režisavo Yaronas Nishis, stengtasi atskleisti tris siužetus. Vienas jų – istorinis pasakojimas apie nacį majorą, kuris per karą pasielgė teisingai.
Antras, sakė S.Jacobovicius – tai šiuolaikinis pasakojimas apie archeologą ir jo komandą, kurie keliauja po pasaulį ir moderniausių technologijų pagalba atskleidžia istorines paslaptis ir išsaugo skaudžių įvykių atmintį be didžiulių kasinėjimų ir be kliūčių vietos gyventojams.
Trečias, apimantis ir istoriją, ir dabartį – Holokaustą išgyvenusių žydų grįžimas į tragedijos vietą, kad pagaliau rastų savo artimųjų kapus ir prisimintų, kaip viską išgyveno prieš 70 metų, dar būdami vaikais. Dalis jų – netgi pakankamai žymūs.
„Filme yra jauno Samuelio Bako istorija, ir galima pamatyti, kaip trauminė patirtis padėjo susiformuoti puikiam menininkui. Dažnai sunku suprasti, kaip gimsta menininkas, kokie veiksniai jį formuoja. Manau, kad filmas į šiuos klausimus atsako“, – sakė S.Jacobovicius.
Filmą pirmieji išvydo Izraelio žiūrovai, taip pat jį rodys transliuotojai JAV ir Kanadoje. Visgi, anot S.Jacobovicius, „Gerasis nacis“ – tai filmas, kuris turėtų rūpėti ne tik pasaulio žydų bendruomenei, bet ir Lietuvai. Jis išreiškė lūkestį, kad filmą rodys ir LRT: anot jo, dėl to jau kalbamasi.
Pasak filmo prodiuserio, kurio šeima kilusi iš Rumunijos žydų, kelionės po Rytų Europą jam leido suprasti, kad šiame regione daugeliui žmonių vis dar sunku įsisąmoninti faktą, kad okupacijų metu jo gyventojai buvo ne tik aukos, bet ir budeliai.
„Po SSRS griuvimo šio regiono valstybės, tarp jų ir Lietuva, pamažu gydosi. Jos svarsto, kaip vertinti blogus dalykus savo istorijoje, kaip eiti į ateitį, kokiomis visuomenėmis jos nori tapti. Manau kad svarbiausias dalykas individui, kuris išsigydyti psichologines traumas, išgyvenimus, skaudžias praeities patirtis – jas suprasti. Kol jis to nepadaro, jis yra savo traumų kalinys. Tas pats galioja ir visuomenei. Šis filmas gali padėti Lietuvai gydytis“, – sakė S.Jacobovicius.
