21 šalis – 60 000 plokštelių
Idėja būtent tokiu būdu pagerbti žydų istoriją žymiam Vokietijos menininkui gimė 1993 m. Pirmieji atminimo akmenys 1996 m. buvo slapta įrengti Berlyne. Vietos valdžia juos atrado tik po trijų mėnesių. Šiuo metu Vokietijos sostinėje plokštelių jau yra apie 6000.
Lietuva tapo 21-ąja projekto valstybe. Dabar plokštelių priskaičiuojama apie 60 000.
„Pradėjau nuo 31 plokštelės. Vėliau padariau ketverių metų pauzę, o nuo 2000 m. prasidėjo bumas. Projektas virto tarptautiniu. Austrija buvo pirmoji užsienio šalis, kurios šaligatviuose jos buvo įmontuotos. Lietuva tapo 21-ąja projekto valstybe. Dabar plokštelių priskaičiuojama apie 60 000. Montuojamos jos tose šalyse, į kurias buvo atėję naciai. Aptinkamos jos nuo Norvegijos iki Graikijos Salonikų“, – patikino G.Demnigas.
Pasak jo, iš pradžių tai tebuvo konceptalaus meno idėja. Tačiau vienas dvasininkas kartą menininkui pasakė: „Žuvusių žydų – milijonai. Jų visų atminimo akmenų negali sudėt, tačiau tikrai gali sudėt daugiau nei dabar“. Ir jis ėmėsi kūrybinio proceso.
„Priežastis plokštelių atsiradimo nėra tokia, dėl kurios galima džiaugtis. Tačiau man svarbiausia yra jaunų žmonių dėmesys ir supratimas. Kai vaikai vadovėliuose perskaito tai, jog žydų aukų buvo apie 6 mln., jiems tai – abstraktus skaičius. Tačiau kai jie pradeda tyrinėti vieną konkretų akmenų, konkretaus žydo istoriją, darosi įdomu, kas jam nutiko.
Tai nėra paminklas, kaip kapinėse. Tai vieta, kur galima atvykti ir pagerbti žymius žmones. Matau, kaip giminaičiams, atkeliaujantiems iš Izraelio, JAV ar net Tasmanijos, tai yra svarbu“, – patikino vokietis menininkas.
Tai – lyg Kauno žydų šlovės alėja
Atminimo akmenys Kaune įrengti Lietuvos žmogaus teisių centro iniciatyva. Šios įstaigos projektų vadovė Simona Gaidytė patikino, kad įgyvendinti projektą nebuvo taip lengva, kaip gali pasirodyti iš pradžių. Ne visos institucijos idėją priėmė su džiaugsmu. Reikėjo pavargti, gaunant leidimus.
„Kiekvienos aukos pagerbimas yra svarbus. Iki šiol Holokauskas buvo suvokiamas tik kaip žydų tragedija. Tačiau šie akmenys, tikimės, leis suprasti, jog visi esame vienos visuomenės dalis. Visi mes, kaip Lietuvos piliečiai, praradome dalelę savęs, mylimus žmones. Juk plokštelėmis pagerbiami žydai buvo žymūs visuomenės veikėjai. Kviečiu permąstyti istoriją“, – teigė S.Gaidytė, ant Isako Anoliko plokštelės dėdama baltą rožę.
Man „Atminimo akmenų“ projektas – tai savotiškas žymių žmonių Holivudo alėjoje atitikmuo Lietuvoje“, – pabrėžė Kauno žydų bendruomenės pirmininkas G.Žakas.
Jai pritarė ir Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas. Pasak jo, litvakai (žydai, kurie gimė Lietuvoje iki karo) buvo žinomi visame pasaulyje. Tačiau nežiūrint visų nuopelnų, jie nukeliavo į IX fortą.
„Mitas, jog žydai tik prekiavo. Jie buvo puikūs inžinieriai, advokatai, gydytojai, sportininkai. Štai pirmosios lietuviams olimpiados Paryžiuje dalyvis I.Anolikas jau 1924 m. atstovavo Lietuvai. Tam, kad dalyvautum žaidynėse, turi būti ne tik geras sportininkas, bet ir mylėti šalį, kuriai atstovauji. Man „Atminimo akmenų“ projektas – tai savotiškas žymių žmonių Holivudo alėjoje atitikmuo Lietuvoje“, – pabrėžė G.Žakas.
Pasak jo, kuriems kauniečiams skirti atminimo plokšteles, pasiūlė Lietuvos žydų bendruomenė, Valstybinis Vilniaus gaono žydų muziejus. Pagrindinis atrankos kriterijus – žinomumas visuomenėje.
Isakas Anolikas (1903-1943 m.)
Laisvės al. 3 ir Krėvos gatvės kampe tarpukariu veikė trekas, kuriame treniravosi dviratininkas I.Anolikas, 1924 m. Lietuvai atstovavęs pirmosiose valstybei olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. Rugpjūčio 28 d. šioje vietoje jo garbei išdygo atminimo plokštelė.
„Nors tai – tik maža plokštelė grindinyje. Man tai – didžiulis paminklas. Šiauliuose gimęs Isakas kartu su draugu Juozu Vilpišausku 1924 m. pasauliui pareiškė, kad yra tokia valstybė kaip Lietuva. Jie buvo dviračių sporto pionieriai, kurie pramynė taką šių dienų žymiems olimpiečiams.
Ir nesvarbu, kad tuomet Paryžiuje jie nebaigė distancijos. Tai buvo Lietuvos olimpinis krikštas. Pasaulis rinkosi į aštuntąsias žaidynes, o mūsų šalis – į pirmąsias. Tebuvo praėję 4-eri metai po nepriklausomybės kovų ir tik dveji, kai susitvarkėme savos valstybės pagrindus“, – patikino Lietuvos sporto muziejaus atstovas, sporto istorikas Eugenijus Rūkas.
Pasak jo, tiek Isaką, tiek Juozą buvo galima laikyti dviračių sporto mėgėjais, entuziastais. Lietuvoje jie neturėjo vietos, kur sportuoti – važinėjosi pramintais takeliais.
„Isakas į Paryžių vyko aplamdytu vokišku dviračiu. Prancūzai neturėjo dalių jam sutvarkyti, tad Isakas iš paskutinių lėšų nusipirko naują. Trūko jam net maisto, skolinosi iš kitų dviratininkų. Tačiau ir vėl ištiko nesėkmė – septyniose vietose pradūrė padangas. Sunkus jam buvo kelias į olimpinį krikštą. O štai Juozas distancijos nebaigė, nes griuvo. Kartu vykę futbolininkai pralaimėjo 0:9“, – įdomius faktus apie pirmuosius olimpiečius atskleidė E.Rūkas.
Tai buvo Lietuvos olimpinis krikštas. Pasaulis rinkosi į aštuntąsias žaidynes, o mūsų šalis – į pirmąsias.
Isakas dalyvavo ir Amsterdamo olimpinėse žaidynėse 1928 m., kur trasos baigti jam taip pat nepavyko. Po trylikos metų, 1941 m. jaunas vyras buvo įkalintas Kauno gete, dar po dviejų metų nužudytas Kauno IX forte.
Be dviratininko I.Anoliko „Atminimo akmenyse“ Kaune įamžinti dailininkai Černė Percikovičiūtė ir Jakovas Lipšicas, gydytojai Vladimiras Lazersonas ir Regina Lazersonienė-Safočinskaitė.
Jakovas Lipšicas (1903-1945 m.)
Tai dailininkas, piešiniuose palikęs pasakojimą apie žaizdotą Kauno geto gyvenimą. Meno mokyklą baigęs vyras iki Antrojo pasaulinio karo dalyvavo parodose, iliustravo knygas. 1941 m. jis buvo uždarytas į getą, iš pradžių piešė naktimis mansardoje, vėliau prisijungė prie dalininkės Estheros Lurie, kuriai geto Vyresniųjų tarybos buvo pavesta piešiniais dokumentuoti tai, kas vyksta aplinkui.
Karui artėjant į pabaigą, Jakovas buvo išsiųstas į Dachau, vėliau į Kauferingo prievartinių darbų stovyklą. Dėl prastos sveikatos dailininkas mirė. Išgyvenusios dukra Pepa ir žmona Lisa grįžo į buvusio gero teritoriją ir rado Jakovo darbus, paslėptus kapinėse. Bene labiausiai atpažįstamas iš jų – „Sumuštas“, vaizduojantis žaizdotą vyro nugarą. Piešinys saugomas Yad Vashem muziejaus archyve, Izraelyje.
„Atminimo akmuo“ Jakovui Lipšicui įrengtas Darbininkų g. 15, kur dailininkas gyveno tarpukariu.
Černė Percikovičiūtė (1912-1941/42 m.)
Per dešimt savo karjeros metų dailininkė spėjo sudalyvauti 18 parodų, su savo darbais nukeliauti ir iki Čikagos. Ji buvo aktyvi Lietuvos moterų dailininkių draugijos narė, buvo artimos feministinės idėjos.
1941 m. Černė uždaryta į Kauno getą, spėjama, kad ji nužudyta per vieną iš akcijų jame.
„Atminimo akmuo“ jai įrengtas Miško g. 1, kur dailininkė lankė kursus Justino Vienožinskio studijoje.
Vladimiras Lazersonas (1889-1945 m.) ir Regina Lazersonienė-Safočinskaitė (1889-1945 m.)
Iki prasidedant Holokaustui, Vladimiras kartu su kitu mokslininku Jonu Vabalu-Gudaičiu buvo spėjęs įkurti Eksperimentinės psichologijos ir pedagogikos laboratoriją Vytauto Didžiojo universitete. Jiedu buvo vieninteliai šios srities profesionalai, tik kiek vėliau atsirado gabių mokinių.
Privačiame nervų ligų kabinete jis gydė įvairiausius sutrikimus, taikydavo hipnozę, mėgindamas padėti beviltiškiems alkoholikams, nemokamai gydė skurstančiuosius.
Nedaug žinoma apie profesoriaus žmoną, pediatrę Reginą. Ji taip pat kalėjo Kauno gete, o 1944 m. buvo išvežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Ten gydė kalines, tačiau dėl sunkiai pakeliamų sąlygų mirė.
Vienas iš psichologijos mokslo Lietuvoje pradininkų Vladimiras tais pačiais metais buvo išvežtas į Dachau, kur po metų mirė.
Holokaustą išgyveno du iš trijų Lazersonų vaikų – Tamara ir Viktoras. Vyriausiasis sūnus Rudolfas sušaudytas VII forte Kaune.
„Atminimo akmenys“ abiems gydytojams įrengti Vydūno al. 67, prie buvusių Lazersonų šeimos namų.
„Nekaltai nužudyti žmonės yra verti, kad juos prisimintų. Tie asmenys, kurie bus įamžinti „Atminimo akmenyse“, ypatingai nusipelnė pagarbos“, – priminė G.Žakas.
„Nekaltai nužudyti žmonės yra verti, kad juos prisimintų. Tie asmenys, kurie bus įamžinti „Atminimo akmenyse“, ypatingai nusipelnė pagarbos“, – priminė G.Žakas.
Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vyriausioji specialistė Danutė Rūkienė pabrėžia, kad įamžinti žmonės buvo ne eiliniai kauniečiai: „Jie vaikščiojo tomis pačiomis gatvėmis, gydė žmones, tapė paveikslus, siekė sporto aukštumų. Savo darbais jie įnešė didelį indėlį į mūsų krašto mokslo ir kultūros plėtrą“.
Ceremonijos metu klarnetu grojo broliai Stasys ir Rokas Makštučiai, kurių močiutei – Elenai Andriuškevičienei – pavyko išgyventi Kauno getą.
„Atminimo akmenys“ (vok. Stolpersteine) taip pat bus įrengti Vilniuje, Panevėžyje ir Šiauliuose.
