Pasak politologo, galima pastebėti ne vieną atvejį, kai politikai suabejoja netenkinančiais referendumo rezultatais arba sumenkina tautos valią, o tai – žalinga demokratijos idėjai.
Prieš keletą dienų Vengrijoje vyko referendumas dėl pabėgėlių kvotų. Dėl mažo dalyvavusiųjų skaičiaus referendumas Vengrijoje nėra teisiškai įpareigojantis, tačiau Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas nėra linkęs priimti fakto, kad referendumas neįvyko. Maža to, kadangi 98 proc. iš 44 proc. referendume dalyvavusių vengrų palaikė dešiniųjų vyriausybės politiką, V.Orbanas panoro Konstitucijos pataisų, dėl kurių šis referendumas būtų pripažintas įvykusiu.
Panašiu metu vyko ir referendumas Kolumbijoje. Čia siekta gyventojų pritarimo sudaryti taikos sutartį su marksistų sukilėlių Kolumbijos revoliucinėmis ginkluotosiomis pajėgomis (FARC), su kuriomis konfliktas trunka jau 52 metus. Tačiau taikos susitarimui, nors ir nedideliu skirtumu, gyventojai nepritarė. Kolumbijos valdžia pripažino neturinti jokio atsarginio plano, gyventojams nepritarus dėl taikos, ir mėgino pabrėžti itin mažą – vos vieno procento – pasisakiusiųjų už ir prieš skirtumą.
Referendumai tinkamai veikia nedaugelyje šalių
Politikos apžvalgininkas R.Valatka mano, kad tai, ar referendumas bus geras demokratijos įrankis, ar būdas suerzinti visuomenę, priklauso nuo valstybės.
„Šveicarijoje, pavyzdžiui, referendumas yra aukšto lygio demokratijos, išsilavinusios, protingos tautos instrumentas. Tačiau labai daug kur referendumai yra politinių žaidimų įrankis, kai atstovaujamoji demokratija arba jos dauguma nebeturi galimybių kaip nors primesti valstybei ir visai visuomenei valios, tad griebiasi tiesioginės demokratijos priemonių.
Galima prisiminti ir Lietuvoje prieš 20 metų su rinkimais vykusius bene penkis referendumus, kurių vienas buvo sumažinti Seimo narių skaičių, – kalba R.Valatka.
Man rodos, Vengrijoje tai ir įvyko, nes V.Orbano pozicijos pamažu silpsta. Na, o Kolumbijoje, matyt, atstovaujamoji valdžia susitarimą su partizanais padarė, nelabai atsižvelgdama į visuomenės nuotaikas. Žinoma, lyginti Kolumbiją ir Vengriją yra sunku, tačiau daug kur referendumai atsiranda kaip politinio žaidimėlio įrankis. Galima prisiminti ir Lietuvoje prieš 20 metų su rinkimais vykusius bene penkis referendumus, kurių vienas buvo sumažinti Seimo narių skaičių“, – kalba R.Valatka.
Politologo V.Keršansko teigimu, šiuolaikinėje demokratijoje referendumas yra aukščiausia apsisprendimo forma ir abejoti jo rezultatais, kai tauta nusprendžia, tolygu paneigti demokratijos esmę.
„Jei įtvirtinta taisyklė, kad referendumu sprendžiami svarbiausi valstybės klausimai, ir tauta nubalsavo vienaip ar kitaip, bet kokios manipuliacijos tampa gana žalingos pačiai demokratijos idėjai.
Panašiai buvo Vengrijos atveju, kai nesusirinko pakankamas referendumo dalyvių skaičius, o V.Orbanas, kadangi rezultatas jam buvo palankus, tą patį vakarą pasakė, kad darys konstitucines pataisas tam, kad referendumas po fakto būtų pripažintas galiojančiu. Tokie dalykai neturėtų būti daromi, o mėginimai sakyti, kad referendumas yra atgyvena, prieštarauja pamatiniam demokratijos principui“, – įsitikinęs politologas.
Referendumų daugėja, o jų kokybė krinta?
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius politologas Algis Krupavičius pastebi, kad niekada politikoje referendumai, kaip sprendimų priėmimo instrumentas, nebuvo taip dažnai naudojami, kaip dabar.
„Jei ankstesniais laikais referendumas būdavo politikos legitimacijos instrumentas, tai dabar referendumai dažnai yra spendžiamieji – visuomenė turi išsakyti savo požiūrį ir priimti vieną arba kitą sprendimą.
Tačiau apskritai referendumai yra geras šiuolaikinės demokratijos instrumentas, leidžiantis reaguoti į visuomenės nuomonę ir lūkesčius. Kita vertus, referendumų būna įvairių ir kai kurie jų klausimai gali būti vertinami kaip „keisti“ arba tikrai nebūtinai sprendžiami referendumo keliu, rezultatai kartais irgi yra prieštaringi“, – kalba A.Krupavičius.
LRT.lt pašnekovai sutinka, kad pastaruoju metu nemaža dalis referendumų baigiasi rezultatais, kokių politikai nesitiki, todėl į referendumus imta žiūrėti kiek kreivai.
„Per pastaruosius 15 metų Europos referendumai, kai tautoms buvo atiduoti spręsti įvairūs Europos integracijos klausimai, neretai baigdavosi ne taip, kaip tikėdavosi politinis elitas. Galima prisiminti Prancūzijos ir Nyderlandų atmestą Europos Konstituciją, „Brexitą“.
Kai tauta referendume nubalsuoja kitaip, nei tikėtasi, kyla mintis, kad referendumai yra atgyvena, netinkama forma, nes piliečiai yra per mažai įsigilinę, per mažai galintys suprasti svarbius klausimus ir balsuoja vedami emocijų, dažnai suklaidinti. Tokiam teiginiui yra pagrindo, tačiau aš siečiau šią problemą su politinės lyderystės krize Vakarų pasaulyje“, – sako V. Keršanskas.
Pasak politologo, atotrūkis tarp politikų ir visuomenės didėja, o politikai dažnai, nenorėdami prisiimti atsakomybės, atiduoda klausimus spręsti visuomenei, bijodami, kad vienas ar kitas sprendimas gali būti nepopuliarus ir už jį rinkėjai „nubaus“ per rinkimus.
Tiesa, kaip teigia A.Krupavičius, pastaruoju metu nemaža diskusijų, ar tikrai visais klausimais reikėtų telktis referendumą, gal kartais tiesiog reikia stiprios politikų valios.
„Prieš siūlydami spręsti vieną ar kitą klausimą referendumu, politinis elitas ir lyderiai turi 10 kartų apgalvoti. Referendumai dažnai išnaudojami populistiniais tikslais. Tokiu būdu referendumas yra devalvuojamas, jam primetamas nerimto sprendimo priėmimo instrumento vaidmuo“, – pažymi politologas.
