Gelbėtoju Linas dirba jau devynerius metus. Vedęs, prieš tris savaites jųdviem su žmona gimė antras sūnus. Vyresnysis, septynmetis, šiandien irgi svajoja būti gaisrininku.
– Kodėl pats tapai ugniagesiu gelbėtoju?
– Tėvas dirbo gaisrininku. Baigęs vidurinę, įstojau į universitetą, bet paėmiau akademines atostogas ir išvažiavau į užsienį padirbėti. Po metų grįžau, tada tėvas man sako – jei nori dirbti ir suderinti darbą su mokslais, einam ir dirbam. Taigi, baigiau kursus ir pradėjau dirbti. Šiandien vis dar mokausi A. Stulginskio universitete agronomijos.
Gali būti, kad ir dabar, jei pamatyčiau nelaimę, jei kas nors užsidegtų, kai esu ne darbe, visai kitaip reaguočiau, kitos emocijos būtų
– Papasakok apie konkursą, kuriame nugalėjai. Kokios ten rungtys?
– Tai yra trijų etapų konkursas. Iš pradžių varžybos tarp ugniagesių vyko Kėdainiuose, nugalėjau ir važiavau į Kauno apskrities konkursą, o iš ten – į respublikinį.
Teisėjai vertino teorines žinias ir viską, kas susiję su gaisrų gesinimu. Tai – ir greitas apsirengimas, nukentėjusiojo nešimas, kovinis išsidėstymas.
Šiemet dalyvavau jau ketvirtą kartą. Prieš dvejus metus taip pat laimėjau respublikinį konkursą, o pernai – tik apskrityje. Šiemet jau buvo principo reikalas susigrąžinti titulą.
– Kokia rungtis sekėsi geriausiai ir padėjo laimėti?
– Mano „arkliukas“ – greitas rūbų apsirengimas. Pernai irgi greitai rengiausi, bet tada atbėgęs šokau į batus ir nepataikiau. Nuslydau ir viskas. Viską lemia sekundės dalys. Šiemet apsirengiau per 32 sekundes.
Dar įdomu tai, kad Vilniuje tos apsirengimo rungtys yra specialiai pasunkinamos: ten negali rengtis savo atsivežtais rūbais, prie kurių esi įpratęs. Visiems išdalina vienodus.
– Ar specialūs gelbėtojo rūbai, turima technika lemia, kaip greitai pavyks užgesinti gaisrą ir išgelbėti žmones? O gal svarbiau yra gelbėtojo pasiruošimas?
– Šiame darbe labai svarbūs abu dalykai. Jeigu turėsi geriausius rūbus, naujausią techniką, bet neteisingai mąstysi arba bijosi eiti į vidų – nieko nepadarysi, būsi nereikalingas. Todėl turi būti ir teoriškai gerai pasirengęs, mokėti dirbti su nukentėjusiais ir, žinoma, su įranga.
Šiandien vis dar mokausi A. Stulginskio universitete agronomijos
Dabar technologijos jau toli pažengusios, palyginus, kaip tėvas prieš 20 metų gaisrus gesindavo su brezentiniais rūbais. Dabar mes turime kiekvienas savo aprangą, su šiais rūbais galima eiti tiesiai į ugnį, jie nesudegs, atsparūs karščiui. Šalmai irgi labai patobulinti, viskas nauja.
– Ar būna, kad pagalvoji – jei turėtume dar geresnę techniką, būtume greičiau į pagalbą suskubę, žmogų išgelbėję?
– Aišku, būna. Pavyzdžiui, gelbėjant žmones iš automobilių po avarijos, anksčiau mes Kėdainiuose turėjome tik vieną gelbėjimo įrangos komplektą. Dabar jau turime tokius du – išlaisvinimo laikas iš karto sutrumpėja.
– Ką veikia ugniagesiai gelbėtojai darbe, kai nėra gaisrų, avarijų?
– Kiekvienas turime savo darbo grafiką, vyksta teoriniai, praktiniai užsiėmimai, sportuojam, skaitom. Aš dažniausiai, kai ruošiuosi varžyboms, sprendžiu testus ir sportuoju.
– Kiek išstumi nuo krūtinės?
– 165 kg.
– O kiek žmonių gyvybių jau esi išgelbėjęs?
-Tiksliai neskaičiuoju, bet jau tikrai nemažai. Iš gaisro dar nesu nieko išnešęs, daugiausiai žmonių ištraukiau iš sumaitotų automobilių po avarijų, taip pat esu traukęs skęstančius iš vandens.
Dabar technologijos jau toli pažengusios, palyginus, kaip tėvas prieš 20 metų gaisrus gesindavo su brezentiniais rūbais
Vos tik pradėjęs dirbti, išgelbėjau du skęstančius Nevėžio užtvankoje (už tai Linas yra apdovanotas VPGT pasižymėjimo ženklu „Ugniagesio gelbėtojo žvaigžde“ – aut.) Taip pat ir šią vasarą traukėme du jaunuolius iš vandens.
– Ar teko iš medžio katiną vaduoti?
– Tenka kartais važiuoti duris atrakinti, kai kokia močiutė užsirakina ar užlipti kur nors, bet katino dar negelbėjau. Tai, žinoma, nėra rimtas darbas, bet jei reiktų, važiuočiau, vaikams džiaugsmo padaryčiau.
– Ar norėtum, kad ir tavo vaikai būtų gelbėtojais?
– Man būtų smagu, aišku, bet jie turi patys norėti. Darbas pavojingas, negali bijoti, todėl niekas neprivers tavęs jį dirbti. Tai suprantama, nes ne visi gali matyti kraują po avarijų, sudegusius žmones.
– Kas tau pačiam padeda po tokių vaizdų atsigauti?
– Visada galvojau, kas bus, kai pamatysiu, kai tik ėjau dirbti ir nebuvau nieko panašaus matęs. Paskui taip nusiteikiau, užsikodavau, kad tai yra darbas, kuri ateini ir dirbi. Gali būti, kad ir dabar, jei pamatyčiau nelaimę, jei kas nors užsidegtų, kai esu ne darbe, visai kitaip reaguočiau, kitos emocijos būtų.
Aišku, visada būna labai gaila žmonių, kurių nepavyksta išgelbėti, sugrįžę visi aptariam, ką ir kaip darėm, bet paskui reikia pamiršti ir toliau dirbti.
– Ką manai apie savanorius gelbėtojus, kurie jau nuo kitų metų padės gesinti gaisrus?
– Labai teigiamai vertinu, pagalbos niekada nebūna per daug. Žmonės ir dabar labai mums padeda, ūkininkai traktoriais veža vandenį, artimiausi kaimynai dažnai anksčiau už mus atvyksta ir kibirais jau gesina gaisrą.
Aš ir pats tapsiu savanoriu. Manau, daug kas iš mūsų, gelbėtojų, užsirašys ir savanoriais.