„Kas blogiau, Stalinas, kuris davė šansą išgyventi sibire, ar Lietuvos dvarininkai kurie daužydavo vargšus baudžiauninkus rimbais, lazdomis ir net gi uždaužydavo negyvai? Ko labiau gaila, ištremtu turtuolių, ar uždaužytu paprastų vargšu žmonių? Kažkaip nesigirdi kad už žiaurumus būtu smerkiami dvarinnkai.Kiek pasakojo pažystami senoliai, trėmimams į sibirą, sąrašus sudarinėjo ir parašus dėjo 7 žmonių komisija, kurioje buvo vienas ruselis ir šeši lietuvos žydeliai, jie ir nuspresdavo kurie asmenys pavojingi. Stalino tikslas buvo izoliuoti pavojingus asmenis (tuo metu pavojingi buvo turtuoliai), o kas konkrečiai pavojingi, spręsdavo ne Stalinas. Todėl ištremtieji ir jų artimieji, turėtu "dėkoti" konkrečiai komisijai, už išvežtus į sibirą artimuosius. O, tie kurie išvežti buvo neteisingai, turėtu padėkoti savo skundikams“, – tvirtinama „Facebook“ tinkle platinamoje žinutėje (kalba netaisyta).
Tačiau istorijos specialistai prieštarauja tokiam vertinimui ir pateikia argumentus.
Istorikas doc. dr. Algirdas Jakubčionis, komentuodamas situaciją 15min paaiškino, kad „geriečio J.Stalino“ paveikslas tėra propagandinis mitas.
„Tremiant 1941 metais buvo liepta pasiimti maisto produktų dviems savaitėms. Kas spėjo tą padaryti, kas ne – niekam nerūpėjo. Kai kurie nespėdavo pasiimti išvis nieko. Jokio maitinimo iš J.Stalino valdžios pusės tremiamiems žmonėms nebuvo. Įsivaizduokite, nuo Naujosios Vilnios, kur buvo formuojami ešalonai trėmimui, iki pat Sibiro nukeliauti nemažai laiko.
Antras dalykas – antisanitarinės sąlygos. Visi tremiamieji turėdavo atlikti gamtinius reikalus į tiesiog vagone esančią skylę.
Ir dar pridėčiau – prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui, gyventojai sričių, kur buvo tremiami lietuviai, ėmė žiūrėti į tremtinius kaip į fašistus. Neva jie buvo išvežti už tai, kad norėjo bendradarbiauti su fašistais. Atsirado paniekinantis požiūris į tremtinius“, – paaiškino istorikas.
A.Jakubčionis pridūrė, kad karo metu Raudonoji armija stokojo maisto, tad karius maitindavo iš JAV atsiųstais konservais, kurių tikrai nelikdavo tremtiniams.
„Maža to, durnoms galvoms Maskvoje kilo mintis, kad žmonės iš Pabaltijo (Pribaltika rus.) gyveno netoli jūros, tad automatiškai mokėjo žvejoti. Ir iš Pietų Sibiro, Krasnojarsko, kitų sričių, buvo perkeliami tremtiniai prie ledjūrio, kad gaudytų žuvį.
Tai irgi naikinimas – vien perkėlimas yra ko vertas, o jau kokios sąlygos gyventi itin šaltoje temperatūroje? Koks nors bernelis iš Kauno visai gal net gyvenime net Baltijos jūros nematęs buvo, o čia apskelbė žveju.
Sąlygos numirti išties buvo didelės. Iki 1945 metų labai daug ištremtų lietuvių išmirė, ypač vaikų“, – paaiškino istorikas.
Pasak A.Jakubčionio, net ir po 1945 metų sąlygos nėkiek nepagerėjo. 1948 metais buvo kiek padidintos maisto normos, tačiau net po to jos nesiekė 1939 metų lygio. Tremtiniams tekdavo gyventi pusbadžiu, o skiriamame racione nebuvo nei mėsos, nei žuvies – vyravo duona ir kruopos.
Trėmė ne tik turtuolius
Kitas istorikas – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) direktorius Arūnas Bubnys paneigė mitą, neva tremtin keliaudavo tik turtingieji lietuviai.
Jis taip pat paneigė mitą, neva tremčių sąrašus sudarinėjo vietos funkcionieriai.
„Buvo tremiami ir paprasti žmonės, ir vidutiniai ūkininkai, ir net mokytojai buvo masiškai tremiami. Valstybės tarnautojai nepriklausomos Lietuvos, policininkai, šauliai, – įvairių kategorijų žmonės.
1940 liepą buvo buvo pirmieji masiniai suėmimai politinių veikėjų. Ten keletas NKVD veikėjų buvo paskirti vykdyti represijas tuometinių Lietuvos partijų narių.
Tačiau tai buvo tik pradžioje, o jau kai vyko 1941 metų birželio 14 dienos trėmimai, išvežamųjų sąrašus rengdavo apskričių NKVD ir partijos atstovai.
Tikrai netiesa būtų sakyti, kad didžiuosius trėmimus vykdė žydai. Tai buvo įvairių tautybių žmonės. Iš Sovietų Sąjungos atsiųsti į tuo metu okupuotą Lietuvą NKVD darbuotojai.
Reikėtų žiūrėti ne pagal tautybę, o į tai, kad tai buvo Komunistų partijos, NKVD, KGB veikėjai“, – paaiškino istorikas.
Pasak A.Bubnio, Lietuvos komunistų partija buvo labai neskaitlinga, neturėjo didelės įtakos šalies visuomenei.
„Jie negalėjo atlikti net tokio stipraus kolaborantų vaidmens. Dėl to buvo masiškai siunčiami iš kitų sovietinių respublikų partiniai kadrai, ūkio darbuotojai, NKVD pareigūnai“, – paaiškino istorikas.
Pasak eksperto, per visą stalininį laikotarpį, iki pat 1953 metų – Stalino mirties – iš Lietuvos buvo ištremta apie 130 tūkstančių žmonių. O į Gulago lagerius išsiųsta apie 150 tūkstančių. Dar 20 tūkstančių žuvo partizaninėse kovose su okupantais. Nuo stalinistinio režimo žuvo, vienaip ar kitaip nukentėjo arba buvo ištremta apie 300 tūkstančių žmonių.
„Lietuvoje tuo metu buvo mažiau nei 3 mln. gyventojų, tai įsivaizduokite, kokie buvo teroro mastai“, – konstatavo specialistas.
„Mirtingumas buvo didžiulis. Ypač 1941 metų tremtinių ir tų, kurie buvo įkalinti Gulago lageriuose Sibire. Virš 20 tūkstančių iš Lietuvos ištremtų žmonių mirė, ir apie 25 tūkstančius Gulago kalinių iš mūsų šalies išvežtų irgi mirė“, – pateikė skaičius istorikas.
Anot A.Bubnio, Sovietų Sąjungoje apie 20 milijonų žmonių vienaip ar kitaip palietė tremtys, ištisos tautos buvo siunčimos iš savo gyvenamųjų vietų.
Istoriko vertinimu, melas tvirtinti ir tai, neva J.Stalinas nieko nežinojo apie tremtis ar masines žudynes.
„Taip vadinamas Didysis teroras, kuris vyko 1937-1938 metais, tai J.Stalinui būdavo pateikiami mirties bausme nuteistų žmonių sąrašai, ir jis pats juos pasirašinėdavo. Nesąmonė kalbėti apie tai, kad jis nieko nežinojo“, – komentavo istorijos specialistas.
15min verdiktas: melas. Netiesa, kad J.Stalinas tremtiniams „suteikė galimybę išgyventi“.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
