Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro Švietimo pagalbos, vertinimo ir konsultavimo skyriaus vedėja D. Barkauskienė pastebi, kad vyrauja ir daugiau stereotipų, susijusių su lietuvių gestų kalba. Ji atkreipia dėmesį, kad gestų kalba nėra lietuvių kalba, išreikšta gestais, ir pasaulyje nėra vienos universalios gestų kalbos.
– Visos kalbos turi abėcėlę, žodžius, frazes, sąvokas, sakinius ir pan. Kuo išsiskiria gestų kalba?
– Gestų kalba yra gyva kaip ir visos kitos kalbos. Ji skiriasi tuo, kad yra vizuali ir neturi savo rašytinės formos. Visas kalbas galime girdėti, perskaityti. Gestų kalbos užrašyti negalime. Tai gali atstoti filmavimas. Tada ją tokiu būdu galime skaityti, bet girdėti tikrai negalime.
Gestų kalba neturi savo abėcėlės, atskirų raidžių. Yra lietuviškos raidės, kurios rodomos pirštais. Tai – vadinamoji pirštų abėcėlė. Ji vartojama, kai mums reikia pasakyti tikrinius daiktavardžius: miestų pavadinimus, vardą, pavardę, žodį, sąvoką, kuriai nėra gesto. (Gal jo neturime arba nežinome.) Negalime pasakyti, kad žodis arba sąvoka turi atitikmenį-gestą, būna, kad vienas gestas apima daugiau žodžių. Yra gestų, kurie reiškia žodžius, sąvokas, tam tikras frazes.
Gestų kalba iš tikrųjų yra sena. Švenčiame lietuvių gestų kalbos dvidešimtmetį, tačiau iš tikrųjų nebuvo taip, kad ji atsirado prieš 20 metų. Ji Lietuvoje atsirado seniau. Tikslių metų pasakyti negalime, bet tai tikrai įvyko seniai, kai kurtieji pradėjo bendrauti, būrėsi jų bendruomenės. Taip ji po truputį vystėsi, formavosi. Ta kalba ir toliau vystosi.
– Ar gestų kalboje yra galūnės, linksniai ir kiti kalbos niuansai?
– Gestų kalbos ypatumas – ji neturi galūnių. Tuo požiūriu lietuvių gestų kalba panašesnė į anglų kalbą. Ypač, jei žiūrėsime į žodžių tvarką sakinyje. Pagal tai, kaip žodžiai sudėlioti, lietuvių gestų kalba daug panašesnė į anglų kalbą. Nuo lietuvių kalbos ji be galo skiriasi. Gestų kalboje yra gana griežta gestų eilė – konstrukcija. Lietuvių kalboje galime kalbėti labai įvairiai, laisvai dėlioti žodžius. Taip pat nėra įvardžių – jis, ji.
– Kaip tuomet tai pavaizduojama?
– Galime tiesiog parodyti arba pasakyti pirštų abėcėle, bet dažniausiai taip nedaroma. Jeigu apie kažką kalbame, dažniausiai tiesiog parodome. Jei kažką pasakojame, gestu į vieną pusę parodome, kad čia yra moteris, į kitą pusę – vyras. Kai kažką pasakojame, vyksta vaidmenų kaita: kalbėdami vyro vardu pasisuksime į vieną pusę, moters – į kitą. Tai – lokalizacija. Visa viršutinė kūno dalis yra be galo svarbi gestų kalboje.
– Jei gestų kalboje nėra galūnių, kaip nurodomi linksniai?
– Kryptis gali būti parodoma. Jeigu einu į namą, taip ir rodoma: namas ir einu. Kryptis, vieta, padėtis – visi tie dalykai nusakomi. Jei kažko negalime pasakyti taip, kaip tai daroma lietuvių kalboje, gestų kalboje tai parodoma kitomis priemonėmis.
Jei nori gerai kalbėti gestų kalba, reikia nebijoti rodyti mimikos. Nereikia bijoti, kad atrodys, jog maivaisi. Iš tikrųjų taip nėra.
– Kaip parodomi jaustukai ir ištiktukai?
– Gestų kalboje labai svarbi gramatikos dalis yra veidas ir mimika. Galbūt žmonėms, kurie nemoka šios kalbos, nepažįsta kurčiųjų, atrodo (kai aš prieš daugelį metų nepažinojau kurčiųjų, man irgi atrodė), kad jie labai maivosi. Jų mimika labai įvairi.
Jei nori gerai kalbėti gestų kalba, reikia nebijoti rodyti mimikos. Nereikia bijoti, kad atrodys, jog maivaisi. Iš tikrųjų taip nėra. Tai – gramatika: pakelti antakiai, išplėstos ar primerktos akys, šypsena. Galima parodyti ir liūdesį.
Kitas dalykas, labai svarbus gestų kalboje, – rodymas pirštu. Mums, girdintiems žmonėms, tai atrodo labai nepriimtina. Visą vaikystę mus mokė, tėvai barėsi – nemandagu, nerodyk pirštu. Gestų kalboje tai normalu. Turi parodyti. Juk reikia parodyti kryptį, žmogų, pavyzdžiui, „žmogus dabar kalba, ir aš verčiu“. Tai – visiškai normalus dalykas.
Daug kam labai sunku peržengti šį barjerą. Labai dažnai atrodo, kad kurtieji galbūt yra nemandagūs, nes rodo pirštu, maivosi. Jei to nebūtų, jei akmeniniu veidu kalbėtume, tai būtų tas pats, kas lietuvių kalboje kalbėti be gramatikos, monotonišku balsu. Juk ištarę klausimą nesakome, kad gale yra klaustukas – paprastai mūsų balsas šiek tiek pakyla. Kalbant gestų kalba, balso nesigirdi, bet mes irgi nerodome, kad sakinio gale yra klaustukas. Yra kitos priemonės: pakelti antakiai, į priekį palenkta galva. Mes suprantame, kad tai yra klausimas.
