„Giedraičių mūšis yra svarbi Lietuvos kariuomenės pergalė: kariai apgynė Lietuvos nepriklausomybę, nepraleido okupacinių pajėgų tolyn į Lietuvos šiaurę. Visos kovos dėl Lietuvos kontekste, tai yra ir pralaimėjimas, nes nesugebėjome atsiimti sostinės Vilniaus. Tokia priešprieša lietuvių ir lenkų tautoms buvo didžiulis pralaimėjimas: kai du pešasi, kariauja, tai trečias laimi.“ – sakė Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys. Pasak vado, tarpukario Lietuvos ir Lenkijos nesutarimais po kelių dešimtmečių pasinaudojo Rusija ir abi tautos vėl kentėjo iki 1990 metų.
Istorinei pergalei atminti mūšio vietoje atidengtas skulptoriaus Džiugo Jurkūno sukurtas paminklas. Rūdimis padengtas pabūklas šiandien simbolizuoja tvirtą sąjungą tarp prieš šimtą metų kariavusių pusių. Paminklo šonuose aprašyta tuometinė situacija ir mūšio eiga.
„Šiuo paminklu ne tik pagerbiame savo karius ir jų narsą, bet ir parodome mūsų draugams lenkams, kad neverta mums būti nedraugais, kad tas trečiasis tokia situacija daugiau nepasinaudotų,“ – sakė Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. V. Rupšys
„Prieš šimtą metų Lietuvos kariuomenė didvyriškai apgynė Lietuvos Nepriklausomybę bei pagal galimybes šalies teritoriją. Širvintų-Giedraičių-Musninkų apylinkėse priešai buvo sulaikyti. Paskutiniają dieną kariams buvo pasakyta – kiek išvaduosite – tiek tos Lietuvos ir bus. Aktyvūs veiksmai fronte buvo nutraukti, ir nors pavienės kovos dar vyko toliau, iki 1921 metų pavasario, neiotralioje zonoje – dar keletą metų. 1920 m. lapkričio 21 dieną galime laikyti viena iš sunkiausiai pasiektų Lietuvos kariuomenės pergalių“, – sako karo istorikas ir Seimo narys prof. Valdas Rakutis.
,,Idėja pastatyti paminklą Giedraičių mūšiui atminti gimė dar pėsčiųjų žygyje, skirtame prisiminti drasų T. Balno reidą, ir Musninkuose prof. V. Rakučio skaitytoje paskaitoje. Ši idėja man yra asmeniškai svarbi – mano senelis dalyvavo Nepriklausomybės kovose. Tai atiduota duoklė ir jo įamžinimui. Linkiu suvokti laikmečius ir prisiminti orginalų lietuvaičių bruožą – kai nebėra kur trauktis, reikia pulti”, – apie Giedraičių mūšį ir jo įprasminimą pasakojo skulptorius Džiūgas Jurkūnas.
Prieš 100 metų Lietuvos kariuomenei sustabdžius lenkų generolo L. Želigovskio dalinių veržimąsi gilyn į Lietuvą, buvo apginta Lietuvos laisvė. 1919 m. pavasarį įvykus pirmiesiems Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių susirėmimams, kovos su pertraukomis tęsėsi iki 1920 m. Pastarųjų metų rudenį, lapkričio 17–21 d., Musninkų-Širvintų-Giedraičių-Dubingių fronto ruože įvyko atkaklios paskutiniosios Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių kovos. Giedraičiuose ir Širvintose kovoję kariai ėmėsi iniciatyvos ir pademonstravo neeilinę drąsą bei išradingumą, kovodami prieš pranašesnes jėgas.
Iki šiol 1920 m. Giedraičių mūšis prisimenamas kaip svarbi taktinė pergalė, sustabdžius lenkų puolimą ir apgynus iki tol kontroliuotą Lietuvos valstybės teritoriją. Nepriklausomybės kovose dar jauna Lietuvos kariuomenė atvertė naują puslapį Lietuvos istorijoje. Mūšiuose pasižymėjo dar jaunos Lietuvos kariuomenės karininkai ir kareiviai – ne vienas jų už tėvynę paaukojo savo gyvybę. Šis paprastų žmonių pasiaukojimas yra pažymėtas paminklais miestelių aikštėse, išsaugotais savanorių kapais miestelių kapinėse.
Nuo šių kovų prabėgus net ir šimtmečiui, svarbu kasdienybėje savo darbais įprasminti Lietuvos ir jos laisvės gynėjų pastangas. Iki šiol Nepriklausomybės kovotojų atminimą Giedraičiuose saugo 1932 m. atidengtas paminklas „Karžygiams, žuvusiems už Lietuvos laisvę 1920 m.“, kurio autorius – kraštietis dailininkas Antanas Jaroševičius.
Giedraičiai buvo ne kartą patekę į Lietuvos karo istoriją – 1830-1831 m. sukilimo metu sukilėliai buvo trumpam užėmę Giedraičius, o 1863 m. sukilimo metu Giedraičiuose ar prie jų įvyko kruvinas susirėmimas su rusų kariuomene. Giedraičiai po 1920 metų išliko kaip svarbus Nepriklausomybės kovų simbolis, primenantis demarkacinę liniją ir svarbų laimėjimą.