AB „Giraitės ginkluotės gamykla“ gamina amuniciją šaulio ginklams, kadaise Lietuvos kariuomenė naudojo savos gamybos rankines granatas, buvo sukurti pistoletai-kulkosvaidžiai, dėvimos Tekstilės institute pagamintos šarvinės liemenės. Vietiniai gamintojai kariuomenei tiekia elektrooptinius prietaisus kariavimui naktį ir blogo matomumo sąlygomis, nesenai paskelbta, kad kariuomenė pirks mūsų šalyje pagamintą įrangą priešdroninei veiklai.
Kariuomenė investuoja į naujos technikos aptarnavimo ir priežiūros įrangą, o atskirais atvejais verslas tiekia atsargines dalis bei atlieka remonto darbus. Kyla natūralus klausimas, ar mūsų valstybės mokslo institucijos ir verslas turi potencialo kurti bei gaminti ne tik atskirus komponentus, bet ir kovines sistemas, prilygstančias ar net pranokstančias pasaulinius analogus.
„Kamuojamas“ panašių klausimų ir dvejonių kreipiausi į Kauno technologijos universiteto akademiką, profesorių habilituotą daktarą Algimantą Fedaravičių, šiuo metu besidarbuojantį Transporto inžinerijos katedroje. Kelių valandų pokalbis virto kelione per Lietuvos mokslo ir šiuolaikinės karybos istorijos kelius ir „klystkelius“, kurie puikiai atspindi Lietuvos valstybės požiūrį ir raidą, kuriant bei plėtojant nuosavus gynybinius pajėgumus.
