Ne, aš nesistengiu visur įžiūrėti „rusiško pėdsako“, nors, tiesa sakant, sunkiai įsivaizduoju palankesnę dirvą antikarinėms nuotaikoms skleisti negu „ekologijos“ bei „valdžia skriaudžia paprastą žmogų“ tematikos – kuomet XX-ojo amžiaus 9-jį dešimtmetį JAV perkėlė į Vokietiją sparnuotąsias „Tomahawk“ bei balistines „Pershing II“ raketas kilo triukšmas ir protestai su karinių bazių blokadomis.
Aptiktas sovietinių specialiųjų tarnybų pėdsakas niekam pernelyg didelio įspūdžio nedarė. Protestuotojai vieną po kito traukė „ekologinius“ argumentus prisimindami ir „Zone Rouge“ Prancūzijoje (beveik 1200 kvadratinių kilometrų teritorija pirmojo pasaulinio karo metu užteršta taip, kad bet kokia ūkinė veikla joje yra griežtai ribojama) ir „Rocky mountain“ cheminių ginklų arsenalą JAV Kolorado valstijoje. Išties, minėtos vietos yra gana stipriai užterštos, tame tarpe ir cheminio ginklo šalutiniais produktais.
Baltijos „sesėje“ Estijoje, karinio Tapa oro uosto gruntą sovietinė armija taip užteršė naftos produktais, kad iki šiol, net už trijų kilometrų esantiems gyventojams nerekomenduojama gerti vandens iš savo šulinių. „O kur sprogimų sudarkyti medžiai pilni kulkų ir skeveldrų, vikšrų suniokota miško paklotė ir iš savo gyvenamų vietų išvaryti unikalūs faunos egzemplioriai?“. Maždaug taip savo „pasirodymą“ galėtų baigti ekologiškai atsakingas pilietis.
Sutikite, spaudžia širdį. Ar verta tai aukoti, kad „suaugę dėdės pažaistų karą“? Kam apskritai tokie žemės maitintojos plotai nedidelei Lietuvos kariuomenei? Kadangi klišių rinkinys artėja prie pabaigos, pabandysiu nupasakoti realią situaciją.
