„Maskvos įsakymu visame Pabaltijyje – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – vienu metu prasidėjo masiniai areštai ir žmonių deportavimas į Sibirą. Perpildyti ešelonai vienas po kito Rytų kryptimi vežė žmones, daugeliui iš jų nebuvo lemta sugrįžti. Perpildyti sunkvežimiai iš miestų, miestelių ir kaimų vežė mokytojus, gimnazistus, teisininkus, tarnautojus, gydytojus, ūkininkus. Vėžė šeimomis – nuo kūdikio iki sunkiai bepaeinančio senolio“, – iš tribūnos kalbėjo Seimo pirmininkė.
Ji priminė, kad niekuo nekalti, nesuprasdami, kodėl ir už ką, žmonės ėjo į vagonus, nežinodami, kad jau yra mirtininkai, nežinodami, kad savo šeimas apkabina paskutinį kartą.
Mūsų tautos neįbaugino ir nepalaužė represijos, kankinimai, kalėjimai ir trėmimai.
Tai L.Graužinienė pavadino iki smulkmenų suregztu tautos palaužimo ir sunaikinimo planu.
Seimo pirmininkė pakvietė minėjimo dalyvius pagerbti žuvusiuosius ir nukankintus tremtyje tylos minute.
„Per tuos 73 metus užaugo ne vien karta, tačiau šiek tragiški įvykiai ir šiandien kausto mūsų širdis. Ne tik birželio 14-ąją – mūsų tautą bandė palaužti įvairiais dešimtmečiais, mėginta ištrinti, sunaikinti tautos istorinę atmintį, paneigti represijas ir genocidą. Tačiau mūsų tautos neįbaugino ir nepalaužė represijos, kankinimai, kalėjimai ir trėmimai. Tai, ką patyrė ir iškentėjo mūsų seneliai, tėvai, mes privalome perduoti ateities kartoms, kad jaunos rankos garbingai neštų Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės vėliavą“, – kalbėjo L.Graužinienė.
Kasdien išmokstame vis naujų pamokų
Pasak Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos provincijolo Gintaro Vitkaus, kalbėdami apie tremtį, kaip apskritai apie kančią, mirtį ir kitus didelius dalykus, turime būti visiškai gryni ir švarūs. Kitaip tas didingas kalbėjimas gali virsti netikru ir beprasmiu.
„Šią dieną kalbėdamas apie tremtinių, politinių kalinių ir okupuotos tėvynės patirtį noriu pasakyti, kad viską, ką sugėrėme iš tėvų pasakojimų, ašarų ir liudijimų, kasdien atmename melsdamiesi, švęsdami savo laisvės šventes, klasėse ir auditorijose vartydami istorijos vadovėlius ir, deja, priversti rūpintis rūsčiais karinės gynybos reikalais. Mes nieko nepamiršome, atvirkščiai – kasdien išmokstame vis naujų pamokų“, – įsitikinęs G.Vitkus.
Padėka visoms motinoms
Seimo narė Vida Marija Čigriejienė, būdama ketverių metukų, kartu su mama ir sesute buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą.
„Kartais savęs klausiu, kuo būčiau šiandien, jei nebūčiau patyrusi tremties siaubo“, – iš tribūnos svarstė politikė.
Kartais savęs klausiu, kuo būčiau šiandien, jei nebūčiau patyrusi tremties siaubo.
Ji pasakojo, kad noru ir tikėjimu grįžti į tėvynę Sibiro platybėse gyveno visa šeima.
„Praėjus 73 metams noriu prisiminti visas motinas, kurios mums įskiepijo begalinę meilę tėvynei, tautai, išugdė dorais piliečiais”, – dėkojo V.M.Čigriejienė ir pasidžiaugė, kad jos mama, mokytoja iš pašaukimo, pergudravo vietinės mokyklos vedėją ir įtikino jį gauti leidimą vaikus mokyti lietuvių kalbos. Taip mažieji tremtiniai buvo rengiami grįžimui į Lietuvą ir mokslams tėvynėje.
Seimo narys, Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis pirmiausia išvydo ne Lietuvos žemę – jis gimė tremtyje Jakutijoje. Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė gimė gyvuliniame vagone, dundančiame į Irkutską. Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas pasaulį išvydo Krasnojarsko krašte.
Visiems jiems tėvai įskiepijo tėvynės meilę ir norą grįžti bei dirbti Lietuvai. Tremtiniai užaugo su eilėraščiais apie bites ir medų, kurio nebuvo ragavę, nes pietums gaudavo nebent sušalusios košės.
„Velykos!“ – gieda špokas, / „Velykos!“, – vyturėlis. / Velykom puošia žemę žiedais ir pumpurėliais. / Tolyn tolyn, žiemuže, / Vėjelis šiltas pučia. / Keliu Velykė veža ratus margų margučių. / Ten, už ežios, Kiškienė, vaikams pyragą kepa / Ir devynių saldumų medum plutelę tepa...“ O mes nieko nesuprantam... Ten juk nėra bičių. Nei medaus. Bet užtat mama pakabina siuvinėtą rankdarbį. Ir per Velykas, ir per Kalėdas būtinai pakabina. Ir būna šilta, būna gera... Būna didinga!“ – iškėlęs savo elementorių, iš kurio mama jam skaitė eiles, prisiminė V.P.Andriukaitis.
„Sako, gimtinės nepasirinksi. Tačiau ją mums, ten gimusiems, per prievartą parinko negailestingas sovietinis-stalininis rėžimas“, – su kartėliu kalbėjo parlamentaras J.Olekas.
Jo pasakojimu, tremtyje Lietuva širdyje padėjo išsaugoti viltį: padėjo išgyventi, sugrįžti, viską pradėti iš naujo ir perduoti istorinę atmintį jaunesnėms kartoms.
„Visiems kartu – sugrįžusiems ir čia, Tėvynėje, ar toli nuo Jos pasilikusiems. Visiems kartu mums pavyko atkurti ir kurti ir atkurti laisvą demokratinę nepriklausomą mūsų Vilties Lietuvą. Dirbkime, kurkime, tarnaukime Jai ir didžiuokimės Ja. <...> Palaikykime, gerbkime ir didžiuokimės savo sprendimu gyventi laisvoje, demokratinėje, nepriklausomoje Lietuvoje“, – paragino J.Olekas.
Nauja minėjimo tradicija
Į iškilmingą minėjimą, skirtą Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti, susirinko aukščiausi šalies vadovai, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariai, parlamentarai, signatarai, ekscelencijos užsienio valstybių ambasadoriai, Nepriklausomybės akto signatarai, svečiai.
Praėjus 73 metams noriu prisiminti visas motinas, kurios mums įskiepijo begalinę meilę tėvynei, tautai, išugdė dorais piliečiais.
Minėjime dalyvavo šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė, premjeras Algirdas Butkevičius ir Vyriausybės nariai.
Iškilmingame minėjime dalyvavo projekto „Misija Sibiras“ ir bendrijos „Lemtis” nariai.
Minėjimo metu Seimo nariai, patyrę sovietinę tremtį, perdavė Valstybės vėliavą ekspedicijų į tremties vietas dalyviams: bendrijos „Lemtis“ atstovams ir 2014 m. projekto „Misija Sibiras“ dalyviams. Ši ceremonija ateityje turėtų tapti minėjimo tradicija.
Kviečia į renginius
Birželio 13–15 dienomis Seime vykta renginiai, skirti Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms paminėti.
Šeštadienį, nuo 12 iki 15 valandos Parlamento galerijoje skelbiamos atvirų durų valandos, kurių metu Seimo lankytojai galės apžiūrėti parodas „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ ir „Skaudžių likimų aidas“, taip pat Taišeto lagerių politinių kalinių fotografijų parodą.
Sudaužė šimtų tūkstančių lietuvių likimus
Gedulo ir vilties diena – tai viena tragiškiausių Lietuvos istorijai datų. Prieš septyniasdešimt trejus metus tą dieną prasidėjo masiniai lietuvių areštai ir trėmimai.
1941 metų birželio 14-osios naktį žmonių pilni pirmieji gyvuliniai vagonai pajudėjo į Sovietų sąjungos gilumą, Sibirą. Iš viso išvežta apie 18 500 žmonių, kurių didžioji dalis vežti į tremtį, kiti – į GULAG'o stovyklas.
Buvo ištremta daug to meto politikų, kitų visuomenės veikėjų, tarp kurių ir antrasis Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis.
Masiniai NKVD areštai ir įkalinimai gulaguose iki pat 1952-ųjų sudaužė šimtų tūkstančių lietuvių likimus.
