„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2022 06 27

Ginklus mylėjęs diakonas A.Jesinskas: „Šiandien karius, tuos dorus, turėtume vadinti taikdariais“

Ar galite įsivaizduoti kunigą, sėdintį miesto gyventojų pamėgtoje kavinėje ir prie bendro stalo diskutuojantį karšta tema? Dvasininkams tai jau tradicija, o žmonėms – nekasdienė, tačiau apčiuopiama galimybė. Po poros metų pertraukos susitikimų formatas grįžo – Kauno kavinėje įvyko diskusija su diakonu Audriumi Jesinsku: katalikas (ne)gina ginklu? Pasak diakono, tarnauti Tėvynei yra prestižas.
Diakonas Audrius Jesinskas
Diakonas Audrius Jesinskas / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr.

Kauno arkivyskupija, minėdama Šv. Jono Krikštytojo gimimą, vykdo miesto misijas – muzikos, šlovinimo, o kartu ir diskusijų vakarus, įgavusius „Kunigai kavinėse“ pavadinimą. Nors pastaruosius dvejus metus iniciatyva buvo sustabdyta pandemijos, tokio pobūdžio susitikimai turi ilgametes tradicijas.

Dar prieš keletą dienų per lietų su kariais gyvenęs miške, pagrindinis diskusijos dalyvis diakonas A.Jesinskas atsisėdo ant kavinės minkštasuolio. Dėmesį atkreipė vilkimi marškinėliai, ant kurių, geriau įsižiūrėjus, puikavosi Lietuvos trispalvė, o prieš jį ant stalo buvo galima išvysti padėtus Bibliją, kario šalmą bei puodelį kavos.

Kiekvieną atėjusį diakonas pasveikino. Netrukus nedidelė kavinės erdvė sparčiai prisipildė žmonių.

Diakonystė ir Lietuvos kariuomenė

Diskusijos pradžioje diakonas papasakojo, kad Lietuvos kariuomenėje, savanorių pajėgose, pradėjo tarnauti būdamas 16 metų. Savanoriu tarnavo 9-erius metus, apie dvejus – žvalgyboje. Vėliau 13 metų tarnavo instruktoriumi Lietuvos kariuomenės mokykloje.

„Iš jų 10 metų buvau ginkluotės instruktoriumi. Labai mylėjau ginklus. Pastarąjį kartą, kai pravedžiau paskaitą apie ginklus, norėjau ant tokio minkštasuolio atsisėsti ir verkti, nes jaučiausi taip, lyg palikčiau savo kūdikį. Ginklininko programą arba ginklų remontininko programą kūrėme dviese su bičiuliu. Reikėjo tą palikti, palikti dėl Kristaus“, – dalijosi 5-erių metų diakono sukaktį minintis A.Jesinskas.

A.Jesinskas atsivertė į tikėjimą būdamas 17-18 metų. Išgirdęs, kad Lietuvoje bus rengiami diakonų kursai ir vedę vyrai šventinami į katalikų dvasininkus, jam buvo aišku – čia jo vieta. Tiesa, diakonas atviravo, kad paauglystėje buvo linkęs į banditizmą.

„Toks vietinis banditas Šeštokų miestelio. Esu kilęs iš Dzūkijos, Lazdijų rajono, Mikniškių kaimo. Dievą suradau policijos nuovadoje, daužomas guminėmis lazdomis. Taip, matyt, gerai atidaužė, kad Dievo prireikė“, – nusijuokė diakonas, prisiminęs paauglišką patirtį.

A.Jesinskas aiškino, kad diakonas, išvertus į lietuvių kalbą, yra tarnautojas, o pats mato begalinę tarnystę žmonėms. Jis negali aukoti Šventų Mišių ir klausyti išpažinčių, tačiau gali krikštyti, tuokti, laidoti bei pamokslauti.

Labai mylėjau ginklus.

„Tai yra biblinė tarnystė. Pirmame laiške Timotiejui rašoma, koks turėtų būti diakonas – išbandytas vyras, vienos žmonos vyras, žmona turėtų būti ne pletkininkė. Tai mano žmona tobulai atitinka“, – nusišypsojo apie žmoną prakalbęs A.Jesinskas.

Dorus karius turėtume vadinti taikdariais

Diskusijos dalyviams buvo primintas režisieriaus Melo Gibsono 2016 metų filmas „Pjūklo ketera“. Supratęs, kad turi dalyvauti kare, pagrindinis filmo veikėjas atsisakė į rankas paimti ginklą, tačiau nesmerkė karo ir žmogaus, kuris tą ginklą į rankas ima. Diakonas pasidalijo, kad jo draugas, su kuriuo buvo ginklininkai, sakė, jog siužetas yra apie A.Jesinską.

„Aš irgi palikau ginklus. Neturiu ginklų. Šiandien mano ekipuotėje yra Biblija. Bet jokiais būdais nesakysiu, kad kitas asmuo neturėtų ginti. Jis turi ginti savo šeimą ir mano dar šeimą, nes aš neturiu ginklo“, – savo požiūrį išsakė diakonas.

Kalbėdamas tema „Katalikas (ne)gina ginklu?“, A.Jesinskas aiškino: jeigu nuoširdžiai skaitysite Bibliją, niekur nerasite, kad karys yra pasmerktas.

Dievą suradau policijos nuovadoje, daužomas guminėmis lazdomis.

„Katalikų Bažnyčios katekizmas apie karius, 2310: kas yra pasiryžęs tarnauti tėvynei kaip karys, tas yra tautų saugumo ir laisvės garantas. Taigi pasirinkau būti kariu dėl to, jog noriu, kad mano tautoje būtų saugu ir gera gyventi. Toliau tęsia – deramai atlikdamas savo pareigą. Aišku, karys privalo deramai ir garbingai atlikti savo pareigą. Dabar turime labai blogų pavyzdžių, kur okupantas nederamai ją atlieka. Bet jeigu deramai, jis tikrai, sako, prisideda prie tautos bendro gėrio.

Karys sušalęs, sulytas, dėl ko? Dėl to, kad jūs galėtumėte šiltai miegoti, ramiai gyventi, kurti gerovę. Karys pasirenka vargti dėl to, kad kiti galėtų laisvai kurti ir gerai gyventi. Šiandien karius, tuos dorus, tinkamai atliekančius pareigą, turėtume vadinti taikdariais. Pagal Kalno pamokymus, 5 skyrius, 9 eilutė, žinome, kad kariai arba taikdariai vadinami Dievo vaikais. Taigi karys yra Dievo vaikas. Kokie klausimai? Skirstomės“, – vos per kelias minutes atsakęs į pagrindinį diskusijos klausimą, nusijuokė diakonas.

Jis paaiškino, kad žodis „nežudyk“ – per siaurai interpretuojamas. Pasak A.Jesinsko, hebrajiškai jis reiškia „neužmušk suplanuotai“ – negalima užmušti žmogaus dėl savanaudiškų tikslų.

Savo mintį A.Jesinskas pratęsė pavyzdžiu – nė vienas Lietuvos karys nėra pasiruošęs žudyti, bet yra pasiruošęs ginti.

Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Diakonas Audrius Jesinskas
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Diakonas Audrius Jesinskas

„Juk mes kovojame, žūstame, kad kiti gyventų“, – savo autoriteto Justino Lelešiaus, kunigo, išėjusio į partizanus, dienoraščio žodžius pacitavo diakonas.

Kai buvo ginkluotės instruktoriumi, A.Jesinskas važiuodavo stažuotis į Vokietijos ginklų gamyklą.

„Vaikščioju po gamyklą ir žiūriu, tokie protai, tokie intelektai, tiek pinigų skiriama tam, kad būtų sukurtas įrankis nužudyti žmogų. Galvoju, negerai, bet tada man Biblija atsakė. Koks buvo pirmasis ginklas, panaudotas kare? Arba akmuo, arba pagalys, brolis brolį užmušė. Pasirodo, ne ginkluotėje problema, kad mes kariaujame, o mūsų širdyse“, – atsiminimais dalijosi diakonas.

Kariuomenė – mūsų durų spyna

Paklaustas apie pašaukimą tarnauti A.Jesinskas sutiko, kad karys turi ieškoti, ką moka daryti geriausiai – palaikyti radijo ryšį, taikliai šaudyti ar būti geru žvalgu. Tačiau pradėjus ieškoti pašaukimo vykdyti pareigą, pasak jo, galime nueiti į mišką.

Nė vienas Lietuvos karys nėra pasiruošęs žudyti, bet yra pasiruošęs ginti.

„Jeigu nejaučiu pašaukimo namie plauti indų, kadangi esu vedęs diakonas, turiu žmoną ir nuostabią dukrytę. Nusprendžiau – neturiu pašaukimo. Žmonai, galvojate, įdomu? Jai reikia, kad jos vyras suplautų indus ir viskas. Visi pašaukimai baigiasi.

Turėjau patirtį – vedžiau vieną kursą ir buvo daug neplautų indų. Vienai moteriai sakau, gal gali padėti suplauti indus? Ji sako, aš neturiu šitos dovanos. Pasimečiau, galvojau, juokauja. Ne, ji tikrai nėjo plauti indų, neturėjo šito pašaukimo. Taip ir su tėvynės gynimu“, – šmaikščią istoriją prisiminė diakonas.

O štai kariuomenę jis palygino su durų spyna.

„Gal vagis niekada neateis ir neapvogs mūsų, bet ar yra žmonių, kurie nesideda spynų? Taip ir su kariuomene – tai mūsų spyna. Galbūt vagis niekada neateis, bet jeigu ateis, geriau, kad spyna būtų ir neapvogtų mūsų buto“, – vaizdingą palyginimą pateikė diakonas.

Vėliau jis atskleidė savo vertybes. Pirma – Dievas, kuris jį pakeitė ir iš negero padarė truputį geresnį. Antra – šeima, kadangi, pasak jo, ką jis gintų ir dėl ko gyventų, jeigu neturėtų šeimos, bei trečia – Tėvynė.

„Pasakysiu savo dukrytės žodžius, kuriuos ji ištarė klasiokams būdama 13 metų. Sako: „Už šitą žemę yra per daug išlieta kraujo, kad mes galėtume jos nemylėti““, – diskusijos metu jautriai atsiliepęs apie savo žmoną ir dukrą, kalbėjo A.Jesinskas.

Krikščionio kario laikysena

A.Jesinskas sako, kad norinčių kovoti ukrainiečių skaičius yra didelis, bet jiems trūksta ginklų. Ukrainos apginklavimą diakonas palaiko ir remia, kadangi, pasak jo, ukrainiečiai niekaip kitaip neapsigins nuo agresoriaus kaip tik ginklu, tačiau nepamiršta ir maldos.

„Pastebėjau, kad per mažai tikime maldos galia. Reikia pripažinti, kad nesusitelkiame kaip Dievo tauta melstis už Ukrainą. Susitelkiame nupirkti bepilotį, surinkti maistą ir tai yra labai gražu, mes esame šaunuoliai. Bet ar mes tikime Dievo galia, kad galime melstis kaip viena tauta už mūsų brolišką tautą. Ukrainiečiai nori, kad melstumėmės, o mes jiems sakome, ne, jums maldos nepadės. Jie nori“, – apie maldos galią šnekėjo diakonas.

Jis patikino, kad nėra geresnės pagalbos kariui negu buvimas su juo – žmogui reikia žmogaus.

„Lengvas gyvenimas nesubrandina žmonių, o mes prie lengvo gyvenimo esame pripratę. Nepakeliame pasikeitusių situacijų, kurios mus augina, norime ramiai plaukti vandeniu. Nenorime pakilimų ir nusileidimų, o jų atsiras. Dabartinis jaunimas, kurį be galo branginu, jis nuostabus, bet yra tiesa, kad nesugeba priimti sunkumų.

Nesugeba priimti pasikeitusios aplinkos, kas seniau, panašu, kad nebuvo taip sunku. Ir gyvenama netikrame pasaulyje. Turime su tuo susitaikyti, taip yra. Kai kurie socialinius tinklus padaro velniu. Tai ne velnias, socialiniai tinklai gali tarnauti nuostabiems dalykams. Bet jeigu užsidarome internetiniame burbule, iš jo išėjus bus sunku. Kas turite vaikų, leiskite juos į lauką. Tegul eina, apsidaužo kelius. Grįš namo, nušluostysite“, – nusijuokė patarimą davęs A.Jesinskas.

Diakonas atkreipė dėmesį ir į neigiamą tarnavimo kariuomenėje požiūrį. Jis spėjo, kad tai gali būti atėję iš tarybinių laikų, tačiau dabartinė kariuomenė yra visai kita kariuomenė.

„Reikia pripažinti, kad labai mažai mūsų garsenybių vaikų tarnauja. O būtų gerai, kad tarnautų. Tada parodytų, kad tarnauti tėvynei yra prestižas“, – mintį apie žmonių požiūrį į kariuomenę papildė A.Jesinskas.

Su diskusijos dalyviais diakonas atsisveikino žodžiais apie priešo meilę. Pasak jo, Jėzus sako, kad mes turime mylėti priešą ir už jį melstis, bet yra keletas sąlygų. Viena, ar mano meilė priešui neprisideda prie didesnio naikinimo to, kuris yra spardomas, ir kita, ar priešas gailisi – galiu atleisti tik tada, jeigu tas, kuris darė blogą, atgailauja, pakeičia savo kryptį.

„Krikščionio kario laikysena turėtų būti tokia – kovoju ne iš neapykantos priešui, bet iš meilės savo kraštui ir ginamajam. Amen, jeigu tai būtų pamokslas“, – nusišypsojęs diskusiją užbaigė diakonas A.Jesinskas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau