2017 02 13

Gintaras ir Adolfina Martinioniai – tikrumo genijai gyveno ir išėjo kartu

Troškūs gaisro dūmai Šiauliuose nusinešė dviejų neišskiriamų žmonių gyvybes. Gintaras ir Adolfina Martinioniai – visi juose matė neišskiriamą porą. Skaudus likimas visada drauge besilaikiusius menininkus pasiglemžė tuo pačiu metu. Pažinojusieji lenkiasi G.Martinionio talentui ir šios poros vienybei.
Gintaras ir Adolfina Martinioniai
Gintaras ir Adolfina Martinioniai / G.Martinionio facebook nuotr.
Temos: 2 Gaisras Keramika

Sekmadienio rytą Šiaulių ugniagesiai skubėjo į Vytauto gatvę, kur gyvenamojo namo antrame aukšte pastebėti dūmai. Ugnies židinys aptiktas netoli lovos. Kitame kambaryje – du sukniubę kūnai.

Iš pradžių ugniagesiai įtarė neatsargų rūkymą, tačiau vėliau vis labiau aiškėjo, jog gaisrą galėjo sukelti trumpas elektros jungimas.

Gintaras Martinionis neseniai atšventė 60 metų jubiliejų. Jo žmona tokį pat gimtadienį pasitiko keliais mėnesiais anksčiau.

Menininkas gimė Novogrudkoje, Panevėžio rajone. Kartu su žmona baigė Kauno taikomosios dailės technikumą. Čia jie susitiko būdami šešiolikmečiais. Susituokė – devyniolikmečiai ir iki paskutinės minutės buvo kartu. Užaugino vaikus – Zigmą ir Elžbietą.

Vėliau G.Martinionis baigė studijas Vilniaus dailės institute (Vilniaus Dailės akademija), kur gilinosi į keramiką. Iki 2003-ųjų dirbo Šiaulių universiteto dėstytoju. Buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Daugelis pripažįsta, kad G.Martinioniui jo srityje lygių nebuvo. Jis niekada netilpo į „keramiko“ vardą. Greičiau akmens masės poetas, skulptorius.

A.Martinionienė pasirinko dailės pedagogikos kelią, tačiau visada reiškėsi jos meniška siela. Studijų metais ji savo rankomis restauravo šv. Jonų bažnyčios skliautų freskas.

Pats menininkas prieš keliolika metų yra prasitaręs, kad kone visuose jo darbuose galima atpažinti jo gyvenimo moters Adolfinos veido bruožus – niekada nesugebėjo nuo to pabėgti.

Tiesos ir tikrumo genijai

Fotografas Eugenijus Barzdžius dar prieš kelias dienas lankėsi pas Martinionius – užsisakė kūrinį, kurio skulptorius pagaminti taip ir nespėjo.

„Tai buvo žmonės be jokio suktumo. Jeigu jie matydavo kokią netiesą, nebijodavo to pasakyti. O juk tiesa mūsų visuomenėje nėra labai mėgiamas dalykas. Gal dėl to ne visiems jie buvo patogūs.

Šie menininkai nebuvo turtingi žmonės, bet žmogiškumo turėjo apsčiai.

Gintaro talentą visi labai aiškiai matė. Tam sunku buvo prieštarauti. Adolfina – viena jautriausių pažinotų asmenybių.

Dailės mokykloje ji man dėstė kompoziciją ir rūpindavosi, ar aš pavalgęs.

Šie menininkai nebuvo turtingi žmonės, bet žmogiškumo turėjo apsčiai.

Tas Gintaro griežtumas nebuvo bereikalingas. Jo reiklumas daug kam nepatikdavo. Kaip dėstytojas jis daug reikalaudavo, bet ir išmokydavo. Žmonės, kurie praėjo jo mokyklą, sėkmingai nukeliavo toliau.

Adolfina taip pat buvo tikra menininkė, tik gal ne taip aktyviai pasireikšdavo kaip Gintaras – švelnesnė, jautresnė, likdavo vyro šešėlyje. Juk jai tekdavo rūpesčiai: namai, vaikai.

Gintaro Martinionio facebook puslapio nuotr./Menininkas Gintaras Martinionis
Gintaro Martinionio facebook puslapio nuotr./Menininkas Gintaras Martinionis

Gintaro darbai yra išgraibstyti – galerijose jie neužsistovėdavo. Tokiems kūrėjams labai sunku išsiskirti su kūriniais, bet dar sunkiau – sakyti kainas. Jo darbai yra išplitę po visą pasaulį ir taip paprastai niekur nenusipirksi.“

Vyro ir moters vienybė

Skulptorius Jonas Vaitkevičius buvo paskutinių kursų studentas, kai į Šiaulių universitetą atvyko dirbti ką tik iškeptas dėstytojas G.Martinionis: „Kaip tik ieškojau straipsnio apie šiuos žmones, bet kol kas neradau.

Jei vienas būtų išsigelbėjęs – likusiam būtų labai sunku gyventi toliau.

Ar žinote, kokia buvo pirmoji mintis, sužinojus apie jų žūtį – Nikolajaus Gumiliovo eilėraštis, kuriame jis kalbėjo apie savo svajonę – du baltus karstus, kuriuose tuo pačiu metu gulėtų jis ir jo mylimoji. Poetas mylėjo kitą garsią poetę – Aną Achmatovą.

Šio poeto svajonė neišsipildė. Nežinau, ar apie tai svajojo Gintaras ir Adolfina, tačiau jei vienas būtų išsigelbėjęs – likusiam būtų labai sunku gyventi toliau.

Pirmiausia – tai buvo vyras ir moteris, kurie visada būdavo kartu. Tokia vieninga pora galėtume pavadinti nebent Valdą ir Almą Adamkus.

G.Martinionis buvo sudėtinga asmenybė – kėlė reikalavimus sau ir kitiems. Reikalavo tikrumo. Jo kaip skulptoriaus pradžia buvo įspūdinga. Vėliau buvo visko – pertraukų ir protrūkių.

Nepriteklius buvo šeimos nuolatinis palydovas. Beje, pastaruoju metu skundėsi, kad namie su elektros instaliacija ne viskas tvarkoje. Šaltos naktys – gal įsijungė šildytuvą ir laidai užkaito.“

Balta varna su Dievo dovana

Petras Rakštikas – taip pat vienas iš tų menininkų, kurie Martinionius pažįsta nuo pat jų kūrybinio gyvenimo pradžios: „Turbūt Gintaras yra vienintelis tikras keramikas Šiauliuose – gryniausia balta varna su Dievo dovana.

Niekur neapdainuotas, bet Dievulio dovana akį rėžia.

Pasaulyje dominuoja turgaus menas, o Gintaras – ne toks. Visi daro primityvą, tinkantį liaudžiai. O jis – niekur neapdainuotas, bet Dievulio dovana akį rėžia. Talentas – tai aukštesnė jėga, kuri apsigyvena žmoguje ir dirba jo rankomis.

Tiksliau pasakius – jis apie dešimtmetį kūrė stebuklus. Tai buvo nekomercinė keramika. Vėliau – pradėjo kiek taikytis prie galerijų.

Gintaro Martinionio facebook puslapio nuotr./Menininkas Gintaras Martinionis
Gintaro Martinionio facebook puslapio nuotr./Menininkas Gintaras Martinionis

Ar jis paliko pamainą? Nemanau. Jis buvo per stiprus, kad atsirastų galinčių jį atkartoti. Tai labai sąžiningas menininkas, kuris prieš nieką nesilenkė. „Leninų“ nedirbo. Sukūrė savo autentišką pasaulį, bet nemokėjo savęs išpumpuoti ir padaryti iš to didelį triukšmą.“

Draugai vadino Martynu

Dailininkė Vita Žabarauskaitė namuose turi G.Martinionio sukurtą švilpynę. Šio menininko kūrinių vertei dydis nieko nereiškia – prastų ar vidutinių paprasčiausiai nėra. Visi jo kūriniai, kurie nepatikdavo kūrėjui, būdavo negailestingai „papjaunami“ – suminkomi.

Visi jo kūriniai, kurie nepatikdavo kūrėjui, būdavo negailestingai „papjaunami“ – suminkomi.

Dailininkė pažinojo abu. Ir abu vadina menininkais. Tik į G.Martinionį kreipiasi kaip ir visi draugai – vardu, gimusiu nuo pavardės – Martynu.

„Matydavau juos Vilniuje. Ada ant pastolių senamiestyje restauruodavo freskas. Gintarą sutikdavau Dailės akademijoje.

Jis buvo po kariuomenės – brandesnis už kitus. Man jis nedėstė, bet vieną rudenį visi smagiai leidom laiką kolūkyje.

Ada dėstė šrifto paslaptis – labai elegantiška disciplina. Martynas – neeilinio talento menininkas. Ne tortų lipdytojas. Kūrė terakotines skulptūras, ką keramika pavadinti sunku. Net jo miniatiūrinės švilpynės – monumentalių formų ir labai ekspresyvios.

Gintaro Martinionio facebook puslapio nuotr./Menininkas Gintaras Martinionis
Gintaro Martinionio facebook puslapio nuotr./Menininkas Gintaras Martinionis

Rinkos dėsniais gyventi jiems buvo per sunku. Martynas niekada nešykštėjo pagyrų kitiems kūrėjams, o ir pats buvo labai vertinamas. Pamenu, vienas danų galerijos savininkas buvo pasirinkęs jį – norėjo surengti jo darbų parodą. Deja, tuomet prasidėjo ekonominė krizė ir galerija sunyko.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų