Gintaras Sarafinas: Kaip išgyvena mokyklos be mokytojų?

Vadinasi, kažkas meluoja arba nori pagražinti situaciją.

Tad pasižvalgykime po visą Lietuvą ir skirtingus jos regionus.

Šiaip jau Lietuvoje nuosekliai daugėja savivaldybių, kuriose atskirų dalykų mokytojai vertintini tarsi vienetiniai brangakmeniai. Jeigu toks mokytojas suserga arba išeina į pensiją, savivaldybėje prasideda rimta griūtis. Ir tokie vertinimai tikrai nėra perdėti. Jei visoje savivaldybėje belikę du chemijos mokytojai ir pustrečio fizikos mokytojo, tai jau tikrai nebejuokinga. O tokių savivaldybių dešimtys. Tiesą sakant, šiuo metu iš viso Lietuvoje belikę 422 chemijos ir 555 fizikos mokytojai. Žinant, kad dauguma jų susispietę miestuose, labai aišku, kiek jų lieka regionams ir miesteliams.

„Praėjusią vasarą tikrai daug streso patyrė vienos mūsų rajono mokyklos vadovybė, kai vienu metu teko ieškoti iš karto dviejų matematikos mokytojų. Buvo labai sunku ir jeigu ne kitų mokyklų pagalba ir į pensiją išėjusių mokytojų geranoriškumas, nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę“, – dėsto Rokiškio rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Aurimas Laužadis.

Šiuo metu iš viso Lietuvoje belikę 422 chemijos ir 555 fizikos mokytojai. Žinant, kad dauguma jų susispietę miestuose, labai aišku, kiek jų lieka regionams ir miesteliams.

„Pernai iš Šiluvos gimnazijos išėjo fizikos mokytojas ir naujo jie niekur nerado. Tad pagalbos ranką ištiesėme mes ir dabar savo fizikos mokytoju dalinamės su Šiluva. Taigi jis dirba pusantro etato. Ir tokių ribinių situacijų ilgainiui vis daugėja“, – teigia Linas Dargevičius, Raseinių Prezidento J. Žemaičio gimnazijos direktorius.

„Pernai ilgai ieškojome chemijos mokytojo, visur dėjome skelbimus, skambinome, klausinėjome. Rugsėjo pabaigoje šiaip ne taip radome, bet ne savo rajone, o Dusetose. Tik kad nuo šio miestelio iki mūsų mokyklos 37 kilometrai. Bet jokių kitų variantų nėra, kito pasirinkimo neturime, – kalba Utenos Krašuonos progimnazijos direktorius Rolandas Gruodinskas. – Arba štai rudenį susirgo informacinių technologijų mokytojas ir per visą Uteną neradome, kas galėtų jį pavaduoti.“

O juk Utena miestas, tad galima įsivaizduoti, kokį mastą mokytojų trūkumas yra pasiekęs mažesnių miestelių mokyklose.

„Mūsų rajono mažesnių miestelių mokyklose, tarkime, Grinkiškyje ar Pociūnėliuose, trečdalis ar jau ir daugiau visų mokytojų yra ne vietiniai, o atvažiuojantys. Ypač mažai turime chemijos mokytojų – visos jos važinėja per visos savivaldybės mokyklas. Ir dar didelė laimė, kad turime, kas važinėja, nes artėja laikai, kai nebebus ir to“, – paaiškina Radviliškio rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Laisvūnas Vaičiūnas.

„O pas mus, tai yra Rokiškio rajone, miestelių mokyklose jau pusė visų mokytojų atvažiuoja iš kitų mokyklų ar savivaldybių“, – informuoja A.Laužadis.

Ypač mažai turime chemijos mokytojų – visos jos važinėja per visos savivaldybės mokyklas. Ir dar didelė laimė, kad turime, kas važinėja, nes artėja laikai, kai nebebus ir to

Labiausiai stinga chemijos, fizikos, matematikos, IT, biologijos, o kai kur jau ir geografijos mokytojų. Apskambinome keliolika savivaldybių ir vaizdas visur panašus. Visur problemos sprendžiamos panašiai: iki maksimumo keliamas dirbančių mokytojų krūvis arba sugrįžti įkalbinėjami į pensiją išėję pedagogai, arba mokytojai kviečiami iš kitų mokyklų ar savivaldybių. Taigi, vis didėja nuošimtis mokytojų, kurie dirba ne vienoje, o dviejose ar trijose mokyklose. Ir ne viename, o keliuose rajonuose.

„Tarkime, mes su savo rajono pajėgumais jau neišsiverstume, – sako Tytuvėnų gimnazijos direktorė Irma Stankuvienė. – Gerai, kad ne per toliausiai (30–45 km) yra Raseiniai ir Šiauliai. Kai iš mūsų išėjo chemijos mokytoja, naują radome tik Raseiniuose. O fizikos mokytoja atvažinėja iš Šiaulių, nes aplinkui taip pat neberadome. Aišku, ji dirba ne tik pas mus, bet ir dar vienoje Šiaulių mokykloje. Mūsų biologijos mokytoja dirba ir pas mus, ir Pakražančio gimnazijoje. Lygiai taip pat ir mūsų informacinių technologijų mokytojas važinėja, tai yra dirba ne tik pas mus, bet ir Šiaulėnuose, tai yra Radviliškio rajone. Taigi gelbėjamės, kaip galime.“

Visi kalbinti pašnekovai akcentavo, kad jau šiandien mokytojų paieška mokyklų vadovams yra tapusi didžiausiu galvos skausmu. Ir jau dabar traška braška per visus galus. Ir mokyklų direktoriai net įsivaizduoti nebegali, ką reikės daryti po 2–3 metų, kai į pensiją pajudės žymiai didesni srautai mokytojų nei pernai ar šiemet. Juk dabar didžiausia dalis mokytojų ir yra 50–60 metų, o 8 proc. mokytojų jau išėję į pensiją, bet vis dar dirba.

Reikia sugebėti taip mikliai sugriauti mokytojų rengimo sistemą, bet mūsų valstybė su savo švietimo strategais sugebėjo. Ir, beje, nebuvo labai sunku, bet šiandien sėdime ant griuvėsių. Ir prošvaisčių nedaug, nes pernai į mokomojo dalyko pedagogikos fizikos ar chemijos specializaciją priimta po vieną kitą studentą, o į informacinių technologijų pedagogiką – nulis. Vadinasi, šių disciplinų mokytojų kaita ir papildymas bus praktiškai nulinis.

Beje, stinga ir netrukus dar labiau stigs ne tik mokytojų dalykininkų, bet ir pagalbos mokiniui specialistų: ypač psichologų, logopedų, specialiųjų pedagogų, socialinių pedagogų ir mokytojo padėjėjų.

Utenos Krašuonos progimnazijos direktorius Rolandas Gruodinskas teigia: „Jau keletą metų mūsų mokykla neturi psichologo. Ir niekur nerandame, nors ieškome per visą Lietuvą. Kaip suprantame, jų tiesiog nėra, o jei ir yra, jie gyvena didmiesčiuose ir į periferiją važiuoti nei nori, nei ketina“.

Šis žurnalo „Reitingai“ redaktoriaus Gintaro Sarafino komentaras perskaitytas per „Žinių radiją“