– Pone Steponavičiau, paaiškinkite savo santykius su Raimondu Kurlianskiu. Jūs seni pažįstami? Kas jus sieja?
– Su R.Kurlianskiu esu pažįstamas kaip ir su keliasdešimt kitų verslininkų. Esu liberalas, bendrauju su verslu. Puikiai suprantame, kad nuo verslo sėkmės priklauso ir Lietuvos perspektyva. Tas bendravimas yra tiesiog dalykiškas, susitinkame kartą ar du per metus vieno ar kito iniciatyva, kai iškyla kažkokios temos.
– Gana keista, kai politikai po apklausų įtikinėja „aptarinėję politinę situaciją“. R.Kurlianskis nėra nei politologas, nei analitikas, nei politikos žinovas. Kam su juo aptarinėti politinę padėtį? Ir dar daugelio partijų politiniams lyderiams?
– Ne paslaptis, kad R.Kurlianskis yra vienas iš stambiausių įmonių verslo grupės vadovų. Natūralu, kad tiek su asocijuotų, tiek su tokių organizacijų žmonėmis bendrauja įvairaus, ir aukščiausio rango, politikai. Aš noriu pabrėžti, kad jei mes atmestume pernai metų gegužės 12-osios įvykius, bendravimas su verslininkais yra normalu. Taip pat kaip ir su visomis kitomis verslo grupėmis. Nepradėkime daryti baubų, nes kiekvienas kontaktas su verslininku atrodys kažkuo įtartinas ar net prasižengiantis su Seimo nario veikla. Aš manau, kad tai yra mano pareiga ir neturiu dėl ko būti susigūžęs, kad su daugeliu verslininkų bendrauju.
– Kai verslas remia viešąsias įstaigas ar paramos fondus, lyg ir viskas normalu. Bet kai tokiu būdu yra finansuojama partija, tai jau nusikaltimas. Tą daryti draudžia įstatymai. Vis dėlto jūs teigiate, kad jokie pinigai partijos nepasiekė. Prokuroras kalba apie 3 pavedimus, kurių bendra vertė 20 tūkst. eurų. Iš jų 5 tūkst. eurų – jūsų vardo paramos fondui, 10 tūkst. eurų – VšĮ „Laisvės studijų centrui“ ir dar 5 tūkst. pavedimas į jūsų, kaip kandidato rinkimų sąskaitą. Tačiau, suprantu, kad to paskutinio niekada nebuvo?
– Oficiali parama į mano, kaip fizinio asmens rinkimų sąskaitą, nebuvo įgyvendinta, nors apie tai ir buvome kalbėję. Mano žiniomis, nei į Liberalų sąjūdžio, nei į mano, kaip kandidato, nei šiuose, nei praeituose rinkimuose pavedimų nebuvo. Kontekstui galiu pasakyti, kad mane per praėjusius Seimo rinkimus parėmė apie 40 fizinių asmenų. Išskaidytos sumos nėra didelės. Tai būtų buvusi dalis tos paramos. Manau, kad yra normalu, kai liberalų ar mano idėjas žmonės remia.
– Apklausos vyksta jau gana seniai, jau turėjote laiko patikrinti visas aplinkybes. Ar kuri nors iš minimų paramos gavėjų yra kada nors mokėjusi pinigus pavyzdžiui, viešųjų ryšių agentūrai, komunikacijos ar medijos planavimo agentūrai, reklamos kūrybos įmonei ar pan.?
– Pats esu atėjęs iš pilietinės visuomenės ir mano, kaip politiko, karjera yra neatsiejama nuo to, kad aš dalyvavau ir dalyvauju dalyje bendruomeninių iniciatyvų, turiu idėjų. Iš Vakarų parsivežėme civilizuotą praktiką, kad partijos turi su ja susijusias organizacijas, kurios generuoja idėjas, kurios inicijuoja diskusijas ir t.t. Ir tai yra daugelio šalių priimtina nusistovėjusi tradicija.
Būtent tokiai veiklai yra skirta „Laisvės studijų centro“ projektų veikla. Diskusijose, kurias šis centras yra organizavęs, prieš keletą metų prie stalo sėdėjo visų Seimo frakcijų žmonės. Nereikia suprasti, kad šios organizacijos yra kažkokie „kromeliai“, kurie skirti kažkokia paslėpta forma pumpuoti pinigus. Visos išlaidų eilutės rodo, kam buvo skirti pinigai. Iš to, ką jūs paminėjote, nei kūrybiniams darbams, nei už panašius dalykus mokėta nebuvo. Tikrai ne. Per šitas organizacijas yra organizuojami renginiai.
Buvęs „Laisvės studijų centro“ vadovas yra partijos narys. Aš supratau prokuroro teiginius taip, kad tai buvo traktuojama kaip partijos skolų dengimas už vėluojantį atlyginimą organizacijos direktoriui. Bet visa tai neturi jokio tiesioginio reklaminio šitų organizacijų įsitraukimo. Už šitos organizacijos lėšas mes pritraukėme nepartinius, niekaip su liberalais nesusijusius žmones, pakvietėme juos į mokyklas vesti pamokas, tą darėme trejus metus.
Mums būtų užtrenktos durys po pirmo apsilankymo, jei ten būtų buvę bent kiek politikavimo. Mes aplankėme 57 savivaldybes, 300 mokyklų. Visose mokyklose klausia, ar po kelių mėnesių jūs dar sugrįšite. Tai buvo pilietiškumo pamokos. Mokyklose buvo diskutuojama, ką jaunas žmogus gali padaryti kasdieniame gyvenime būdamas neabejingas. Tai yra mano pareiga apie tai kalbėti. Džiaugiuosi, kad dabar tą daro kiti, kad yra tąsa.
– Ar teisingai suprantu, kad ir jūs pats manote, jog visų kaltinimų esmė yra lygybės ženklas tarp partijos, viešosios įstaigos ir fondo? Prokurorai supranta, kad iš esmės tai yra vienas ir tas pats ir tada prasideda jūsų bėdos teisine prasme?
– Iš paskutinio prokuroro apsilankymo komisijoje, kuri sprendė dėl mano neliečiamybės nuėmimo, tą aš pradedu suprasti. Kai buvo paklausta, ką reiškia partijos skolų mokėjimas per minimas organizacijas, tai išgirdome, kad tai yra vėluojantis centro direktoriaus atlyginimas ir honorarai nepartiniams žmonėms. Tai man peršasi tokia išvada.
Pats esu atėjęs iš pilietinės visuomenės ir mano, kaip politiko, karjera yra neatsiejama nuo to, kad aš dalyvavau ir dalyvauju dalyje bendruomeninių iniciatyvų, turiu idėjų.
– Už ką buvo mokami honorarai?
– „Laisvės studijų centras“ pilietiškumo pamokų rėmuose žmonėms, kurie sugaišdavo praktiškai visą dieną, mokėdavo nedidelį honorarą, kartais tai būdavo degalų išlaidos.
– Bet tai nėra išlaidos, susijusios, tarkime su intelektualų įsitraukimu į partijos programos rengimą ar pan.?
– Tikrai ne.
– Po to, kas prasidėjo, turbūt galima daryti išvadą, kad politikams neverta vaikščioti po mokyklas, o pilietiškumą skatinti keičiant bendrą kultūrą valstybėje?
– Visiškai esu įsitikinęs, kad ta veikla, kurioje aš dalyvauju, kaip pilietis ir politikas, turi prasmę. Su jaunimu reikia kalbėti ne štampais.
– Bet jūs sau bet kuriuo atveju siekiate politinės naudos.
– Pagal tokią sampratą mano bendravimas su bet kuo reiškia, kad aš kažką įtikinėju, kad aš sakau savo argumentus. Aš savęs nepiršau nei vienoje pamokoje. Mes kalbėjome, dalinomės savo asmenine pilietine visuomenine patirtimi. Daugeliui jaunų žmonių tai pasirodė priimtina, ypač [tai matyti] iš grįžtamųjų reakcijų, draugų socialiniuose tinkluose.
– Pone Steponavičiau, apie ką jūs kalbėjotės su R.Kurlianskiu? Ką jūs sakydavote, ko prašydavote?
– Jei kalbame apie „Laisvės studijų centrą“, tai buvo tęstinis, trečius metus trunkantis projektas. Pristačiau idėją, apie kurią detaliau prieš skiriant paramą kiekvienas galimas rėmėjas norėtų išgirsti. Manau, kad tai buvo geras kampas, nes tąsa vyko, parama buvo reikalinga.
– O prokuroro minimi įstatymai?
– Pirma, su R.Kurlianskiu susitikę kalbėjome apie paramą, apie kitas bendras temas. Nė viename mano pokalbyje nei su R.Kurlianskiu, nei su kitu šios grupės atstovu nėra buvę kalbos apie konkrečius įstatymus. Prokuroras komisijoje taip pat gavo klausimą, ar yra koks nors apčiuopiamas ryšys tarp kalbėjimo ir paramos prašymo ir balsavimo už vieną ar kitą dalyką.
Prokuroras pasakė tiesiai šviesiai, kad tarp G.Steponavičiaus ir R.Kurlianskio nėra nustatyta jokių požymių, bylojančių apie susitarimus ar prašymus dėl balsavimo. Buvo dar kartą perklausta ir pasakyta, kad jei tokie dalykai būtų nustatyti, man būtų inkriminuojamas visiškai kitas straipsnis – dėl kyšininkavimo. Kitaip tariant, jokio susitarimo nėra.
Antra, žiūrint į tuos du įstatymus, tai dėl Utenos–Vilniaus kelio aš balsavau susilaikydamas, kitaip tariant „prieš“. Aš balsavau už greitųjų kreditų įstatymą, bet dar reikėtų gerai pagalvoti, kuo jis būtų naudingas šiai konkrečiai verslo grupei.
Jei kalbame apie „Laisvės studijų centrą“, tai buvo tęstinis, trečius metus trunkantis projektas. Pristačiau idėją, apie kurią detaliau prieš skiriant paramą kiekvienas galimas rėmėjas norėtų išgirsti.
– Tai viena iš paslapčių, gal jūs galite pasakyti? Gal R.Kurlianskis veikė kaip lobistas? Priimdavo užsakymus iš kitų verslo organizacijų?
– Dabar iš pokalbių su tyrėjais galiu atsakyti. Jie supranta, kad jie buvo galimai suinteresuoti, kad greitųjų kreditų įstaigos būtų reklamos davėjai komercinei žiniasklaidai. Bet dar kartą pabrėžiu, kad mums šitos aplinkybės nebuvo žinomos, o šitas įstatymas, už kurį mes balsavome, drastiškai sugriežtino greitųjų kreditų veiklą ir apribojo reklamą. Nuo šio įstatymo įsigaliojimo greitųjų kreditų rinkoje keliais šimtais procentų krito reklamos užsakymai žiniasklaidai. Tai ir vėl čia klaustukų daugiau nei atsakymų.
– Pone Steponavičiau, kodėl jūs neatsisakote Seimo nario mandato visiškai išlaisvindamas tiek save, tiek partiją?
– Partijoje esu sustabdęs savo narystę. Antra, aš bendradarbiauju su teisėsauga. Sakiau prokurorui, kad esu suinteresuotas greitesniu tyrimu. Ketvirtadienį mano paties prašymas, manau, lėmė tokį balsavimą Seime. Neprašiau manęs dangstyti, jaučiuosi visiškai teisus dėl savo veiklos suvokdamas teisėtumo ribas ir noriu teisiniu keliu apsiginti.
Jei būčiau padėjęs Seimo nario mandatą, tuo pačiu pripažinčiau, kad esu padaręs kažką neteisėto. Jei mano atžvilgiu yra galimi įtarimai visiškai ne dėl kyšininkavimo, o dėl galimo piktnaudžiavimo, aš būčiau tą pačią akimirką pastatytas į vieną gretą su asmenimis, kuriems inkriminuojamos visai kitos veiklos.
– Arba būtumėte pastatytas į vieną gretą su tais, kurie atsisakė mandato, teisme įrodė teisėtumą ir net privertė generalinį prokurorą atsiprašyti. Kalbu apie Vytenį Andriukaitį.
– Atsiprašymas nėra satisfakcija. Aš noriu įrodyti, kad neturiu raudonuoti dėl to, ką aš dariau. Mano principinė pozicija yra tai įrodyti teisiniu keliu.
