„Josvainių senelių namuose suteiktas kambarys man neteikia džiaugsmo. Mat šiame kambaryje gyvenu kartu su sunkiai sergančiu, iš lovos nesikeliančiu žmogumi, kuris visus gamtinius reikalus atlieka po savimi. Dėl to turiu pastoviai kęsti nemalonius kvapus, dažnai to neištvėręs net ir kambaryje būti negaliu.
Nesuprantu, kodėl būtent man buvo skirta vieta šiame kambaryje. Visuose kituose kambariuose senukai gyvena po tris – jie guvūs, vaikštantys, bendraujantys. O aš turiu gyventi su nevaikštančiu ligoniu. Labai norėčiau, kad man būtų skirtas kitas kambarys. Jau prašiau ir senelių namų direktorės, dar kreipiausi į socialinės tarnybos vadovus, bet kol kas niekas į mano prašymą neatsižvelgė ir toliau turiu gyventi kambaryje su nesikeliančiu žmogumi“, – bėdojo garbingo amžiaus senolis Aleksas Adomavičius.
Josvainių socialinio ir ugdymo centro vadovė, vos išgirdusi senolio vardą, iš karto suprato, kokiu reikalu buvo kreiptasi į rajono žiniasklaidą. Šis pensininkas centro senelių globos padalinio darbuotojams gerai žinomas ir, anot jų, yra tikras galvos skausmas.
„Aleksą mes puikiai pažįstame ir žinome jo pretenzijas. Jis nori gyventi valdiškuose namuose, o elgtis taip, kaip jam šauna į galvą, nesilaikyti jokių taisyklių. Šis senukas nori kada užsigeidęs išeiti iš įstaigos vienas – o mūsų įstaigos taisyklės neleidžia tokių išvykų – o jei jis kur nukristų, susižeistų – kas atsakys?
Taip pat nepatinka jam gyventi savo kambaryje. Jo netenkina nevaikštančio, sauskelnių reikalingo žmogaus draugija. O ką mums daryti? Laisva vieta buvo tik šiame kambaryje. Mes juk negalime išmesti žmogaus iš kambario vien todėl, kad atėjo p. Aleksas pas mus gyventi. Mes Aleksui sakėme – kai tik atsiras vieta kitame kambaryje mes jį iš karto perkelsime“, – senuko bėdas it savo penkis pirštus žino Josvainių socialinio ir ugdymo centro vadovė Erika Markova.
Pašnekovė pasakoja, kad šis senukas yra labai nekantrus ir nori, kad viskas būtų taip kaip jis nori.
„Turiu pasakyti, kad p. Aleksas yra labai sudėtingo būdo žmogus. Aš nežinau, kur jam ir su kuo būtų gerai.
Šiaip šis senolis mūsų įstaigai yra per savarankiškas. Jis pats savimi gali puikiai pasirūpinti ir gyventi atskirai vienas ar su šeima. Jis labai judrus – jūs pasižiūrėkite kaip jis sparčiai vaikšto, net bėgioja, mes jį turime vytis. Tačiau jo asmenybė labai komplikuota, labai konfliktiška. Aleksas yra beveik su visa šeima persipykęs. Jis turi dvi dukras, kurios įsikūrusios čia, Kėdainiuose, be to, yra puikiai gyvenime įsitvirtinusios ir nori jam padėti, tačiau jis su jomis nenori bendrauti, nes įtaria neva jos jį nori nunuodyti.
Negeras jis ir su mūsų darbuotojomis – jas įžeidinėja, dažnai būna piktas, agresyvus, nevengia ir kumščių į darbą paleisti. Jo klausa silpna, prieini arčiau prie jo pasakyti ką nors tai nežinau ar trenks ar ne, darbuotojos nuo jo kartais net verkia.
Sprendėme mes su kolektyvu ką daryti su Aleksu. Priėmėme sprendimą su juo ne kovoti ir sau nervų nesigadinti – pasirašė jis dokumentus ir leidžiame mes jam vienam eiti kur jis nori. Dažnai jis ir į Kėdainius važiuoja pats, jam vos ne kasdien šimtas reikalų. Džiugu, kad senukas tokiame amžiuje, jam jau 86 m., dar toks stiprus, bet labai sudėtinga tokio sudėtingo charakterio senjorą globoti – jis niekuo nepasitiki, galvoja, kad visi tik ir nori jį apgauti, visi jam meluoja. Jis problemas mato tik kituose. O kitą kambarį mes jam būtinai suteiksime, kai tik atsilaisvins vieta“, – pažada E.Markova.
