Arba nusiteikite staigmenai, kad jus gali pasiekti praplėšti kelių, visiškai skirtingų rūšių, skirtingo poveikio arbatų maišeliai, o jų turinys sumaišytas. Pavyzdžiui, po patikrinimo muitinėje žaliosios arbatžolės atsidurs su raudonosiomis vienoje krūvoje arba tonizuojanti ir raminanti arbatos sumaltos į vieną jovalą.
Vaje, kiek iš tolimosios, baugiosios, nepažintosios Azijos atkeliauja egzotinių skanėstų! Vienas raštingesniu save laikantis muitininkas tinklaraštyje su pašaipa rašė, kad nėra ko piktintis, jei tikrinamas ir niokojamas toks turinys.
O jei tikrintojai pradarę dėžę išvys dar neregėtus pakelius, o atplėšę pakelius – keistos apvalios formos, keisto vaistažolių kvapo žirnelius, tai uhuhuhu, ims pakaušį kasytis, po to rankas trinti tikėdamiesi, kad sučiupo neaiškios kilmės kvaišalus.
Vien jau hieroglifai ant etiketės kelia asociacijas su velnio šriftu. Ir pabandykite, jei gudrūs, atsisiųsti bent vienu daugiau nei 10 pakelių, kurių ir taip jums užtektų vos porai savaičių. Gydytojų išrašai iš sunkiai sergančio žmogaus ligos istorijos jums nepadės. Ne muitininkų reikalas – ligonis pasveiks ar toliau sirgs, išgyvens ar mirs. Jiems į tai nuoširdžiai nusispjaut.
Įsivaizduokite, jei policininkai sustabdytų nežymiai kelių eismo taisykles pažeidusį vairuotoją, vežantį į ligoninę netrukus gimdysiančią moterį. Užuot keleivius palydėję su sirena, jie imtusį neskubėdami surašinėti protokolą, sulaikytų mašiną.
Gydytojų išrašai iš sunkiai sergančio žmogaus ligos istorijos jums nepadės. Ne muitininkų reikalas – ligonis pasveiks ar toliau sirgs, išgyvens ar mirs. Jiems į tai nuoširdžiai nusispjaut.
Tikriausiai Lietuvoje tai neįmanoma, policijos pareigūnų padorumas vis tiek nugalėtų. Tačiau muitininkų darbe kitaip – paprasčiausiam žmogiškumui vietos nėra.
Net jei pats medikas bando atsiimti savo reikmėms atsisiųstą truputį didesnį vaistažolinių papildų kiekį, muitininkams vis tiek netinka. Antai vienas žinomas gydytojas neseniai papuolė į tokią situaciją.
Veltui jis įrodinėjo, kad preparatai, gaminti Kinijoje, vartojami visiškai kitokiais kiekiais nei cheminiai sintetiniai vaistai – ne po vieną piliulę, bet po 20 ar 30 per kartą, nes tai natūralios medžiagos. Tad ir trumpam laikui skirtų pakelių kiekis kur kas didesnis. Viskas baigėsi tuo, kad teko paketą savo lėšomis parsiųsti atgal į Kiniją, kadangi pareigūnai pagrasino jį konfiskuosią.
Nekalbu apie kenksmingus psichotropikus arba cheminius surogatus, kokių, beje, mūsų vaistinės tiesiog prikimštos, o turgų lentynos lūžta nuo kontrabandinių validolių, korvalolių, relaniumų ir tisercinų.
Nekalbu ir apie liekninamąsias kapsules su askaridžių ar kaspinuočių kiaušinėliais, velkamas į Lietuvos teritoriją ceratiniuose maišuose ir kažkodėl įtariųjų, įžvalgiųjų muitininkų nepastebimas.
Kalbu apie efektyvią, amžių patikrintą tradicinės kinų medicinos ir mokslo sistemą, kuri studijuojama ne pas šamanus urvuose ar angelučių, onučių, jadzių trobelėse pagal „liaudies receptus“, o garsiausiuose Azijos universitetuose bei medicinos akademijose, ir yra pripažinta didžiojoje planetos dalyje, taip pat šiame žemyne. Tik, žinoma, ne Europos centre, kuriuo skelbiasi Lietuva.