Veržėsi eiti kartu su medikais
Pirmąjį kartą prie greitosios medicinos pagalbos automobilio vairo A.Raguckas sėdo būdamas 27 metų.
„Atėjau kelis mėnesius padirbėti vairuotoju. Vos pradėjęs dirbti nesupratau esmės: kodėl, atvykus į iškvietimą, kai kurie vairuotojai neina kartu su mediku teikti pagalbos, o mieliau sėdi automobilyje? Todėl pats pradėjau eiti kartu su jais“, – pasakojo kaunietis.
Tokia savo iniciatyva naujasis vairuotojas nustebino medikus. Pasak Andriaus, kolegos niekaip negalėjo suprasti, kodėl, užuot laukęs automobilyje, Andrius eina kartu.
Pastebėję, kad jaunas vyras tai daro nuoširdžiai, o pagalba žmogui jam rūpi, kolegos paskatino Andrių mokytis paramediko profesijos.
„Tada pagalvojau, kad išmoksiu bent dėl savęs: mokėsiu artimiems vaistų suleisti, jei reikės“, – pasakojo kaunietis.
Man paskambino draugas, pasakė, kad Ukrainoje trūksta medikų. Negalvojau nė akimirkos.
Vyras pradėjo mokytis paramediko specialybės, tačiau po kelerių metų iš darbo išėjo, nes, kaip ir visi, norėjo uždirbti daugiau. Prieš gimstant sūnui jis pakeitė darbą – su tralu gabeno naujus lengvuosius automobilius. Bet netrukus suprato – šis darbas ne jam.
Grįžus atgal, vairuotojo etato Kauno GMPS nebebuvo, todėl jam maždaug dvejus metus teko dirbti sanitaru ir padėti reanimobilyje dirbantiems medikams.
„Dariau viską, ką reikėjo, ką pasakydavo gydytojas. Atnešdavau, paduodavau, sujungdavau plaučių ventiliavimo aparatą“, – sakė A.Raguckas.
Vyras toliau tęsė mokslus Kauno kolegijos medicinos fakultete ir įgijo bendrosios praktikos slaugytojo profesiją, taip pat papildomą skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto specializaciją, kurios reikia dirbant greitojoje medicinos pagalboje.
Nuo pat pirmos darbo dienos Andrius sako dirbantis greitojoje ne mažiau nei pusantro etato, dešimt parų per mėnesį ir važiuojantis į visus iškvietimus: avarijas, savižudybes, gaisrus ar pas žmones, kurie medikus kviečiasi pablogėjus sveikatai ar ištikus širdies priepuoliui.
Atostogas leido Maidane
Prieš ketverius metus savo atostogų sąskaita Andrius savaitę laiko praleido misijoje Ukrainoje, Maidane, ir gelbėjo kulkų ir sprogimų sužalotus žmones.
„Man paskambino draugas, pasakė, kad Ukrainoje trūksta medikų. Negalvojau nė akimirkos“, – sakė A.Raguckas.
Tiesa, apie tai, kad vyksta į pavojingą kraštą, mamai Andrius pasakė tik būdamas oro uoste. Kaip sako pats, būtų nesakęs, tačiau į oro uostą išlydėti lietuvių susirinko ir žurnalistai. Tad bijodamas, kad mama apie jo kelionę nesužinotų iš žiniasklaidos, telefonu pranešė pats.
Ukrainoje Andrius dirbo cerkvėje, kuri buvo tapusi medikų baze. Būdamas Ukrainoje Andrius susipažino ir su čia tąsyk dirbusiais žurnalistais Dovydu Pancerovu ir Vidmantu Balkūnu.
Dovydas apie mane taip pat parašė savo knygoje „Kiborgų žemė, – juokėsi A.Raguckas.
„Dovydas apie mane taip pat parašė savo knygoje „Kiborgų žemė“, – juokėsi A.Raguckas.
Savaitę laiko beveik be pertraukų dirbęs Andrius sako, jog jo darbas buvo padėti gydytojams.
„Tačiau tuo metu dirbau paramediku, todėl teko atlikti ir kitus darbus, su gydytojų priežiūra pagal savo – paramediko – kompetenciją. Tarkim, užrašinėti elektrokardiogramas.
„Užrašydamas elektrokardiogramą ir pasitaręs su gydytoju pastebėjome, kad moteriai – infarktas, tą rodė elektrokardiograma. Laimei, spėjome ją išvežti į ligoninę“, – pasakojo A.Raguckas.
Andrius sako matęs daug žmonių, kurie Maidane patyrė labai rimtus sužalojimus, dažnai – galvos traumas.
„Ne vaizdai žeidžia žmogų, o emocijos. Emocijos tų žmonių, kurie kreipiasi į tave. Skeveldrų suvarpyti žmonės, kurie tikisi pagalbos. Kiek vėliau manęs klausė: o už ką tu? Kam padėjai, rusams ar ukrainiečiams? Aš padėjau žmonėms, nepriklausomai nuo socialinės padėties visuomenėje ar tautybės. Visiems, kuriems pagalbos reikėjo“, – kalbėjo A.Raguckas.
Pasveikę vaikai rašo laiškus
Nors Lietuvoje darbas yra gerokai ramesnis ir mažiau pavojingas, tačiau Andrius sako, kad čia – kasdienė pilnatis.
„Žmonės labai stipriai svaiginasi. Įvairiais būdais. Darbo, iškvietimų yra labai daug. Tenka važiuoti ir į avarijas ir konstatuoti mirtį. Padarai viską, ką gali, bet ne visada žmones pavyksta atgaivinti.
Žmonės nesaugo savęs. Vairuodami naudojasi mobiliuoju telefonu, per pėsčiųjų perėjas eina taip, tarsi būtų nemirtingi. Juk geriau palaukti, praleisti automobilį ir taip likti sveikam bei gyvam“, – kalbėjo vyras.
Andrius sako, jog dabar mažiau žmonių žudosi dėl to, kad negali grąžinti paskolų. Tačiau seniau, kai lengviau buvo dalijami greitieji kreditai ir paskolos, dažnos savižudybės priežastimi artimieji įvardydavo būtent skolas.
Emociškai sunkiausia tada, kai medikų pagalbos reikia vaikams, kai jie patiria buitines traumas, skęsta ar patenka į eismo įvykius.
Jei mes būtume vasarą prie vandens telkinio, jūs matytumėt vienus dalykus, o aš – visai kitus. Aš visada ir visur, kur matau vaikus, stebiu juos.
„Jei mes būtume vasarą prie vandens telkinio, jūs matytumėt vienus dalykus, o aš – visai kitus. Aš visada ir visur, kur matau vaikus, stebiu juos ir svarstau, kas jiems gali nutikti, kaip galimiems įvykiams užbėgti už akių“, – kalbėjo A.Raguckas.
Turbūt todėl Andriaus namuose – daug vaikų laiškų. Mat veždamas juos į ligoninės priėmimo skyrių A.Raguckas paprašo, kad šie pasveikę parašytų jam laišką.
„Ir jie rašo, palieka tuos laiškus ligoninės priėmimo skyriuose. Aš juokiuosi, kad esu vaikų ir močiučių draugas. Niekada neskirstau žmonių, ar jis senas, ar jaunas, ar aukštas, ar žemas. Man visi žmonės vienodi ir visiems jiems skubu suteikti pagalbą“, – kalbėjo skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas.
Nors slaugytojo atlygis, sako Andrius, nėra didelis, tačiau darbo kitur jis neįsivaizduoja.
„Tai – mano darbas, mano profesija. Nematau savęs kitur. Aš labai gerai jaučiuosi, kai padedu žmonėms.
Esu dėkingas žmonėms, kurie investavo į mane, kurie suteikė žinias. Ir toliau investuoja, tai – ir mano įstaigos, kur dirbu, vadovas bei kiti darbuotojai, taip pat dėstytojai. Sako, tu tik eik ir mokykis toliau, mat būna rengiami įvairūs kursai. O man svarbiausias atlygis už darbą yra ištartas žodis „ačiū“, – sakė A.Raguckas.