„Dabar, iškilus tokiai situacijai, kai vienintele pagalba liko medikai, visas dėmesys atsigręžė į juos,“ – sako Augustas Kišonas, Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos vairuotojas, studentas ir netrukus – diplomuotas paramedikas. Su juo kalbėjomės, kiek iš tiesų herojiška paramedikų kasdienybė ir ką tenka patirti važiuojant į iškvietimus karantino metu.
– Kuo gyvenate, kaip gyvenate, kaip laikotės?
– Karantino metu daugiausia [gyvename – aut. past.] darbu, krūvis truputį padidėjo, nes personalas kiek išsibarstęs dėl saviizoliacijos, kurios reikia laikytis dėl netikėtų kontaktų su koronos virusu užsikrėtusiais pacientais, daugiau laiko reikia praleisti iškvietimuose, kuriuose įtariamas koronos atvejis. Šiuo metu dar ir mokausi: paskutiniai metai Karaliaus Mindaugo profesinio rengimo centro paramediko profesijos studijose. Gegužės mėnesį turėtų būti baigiamasis egzaminas, po kurio tapsiu jau diplomuotu paramediku. Po darbo dar reikia ir mokytis, taip pat ir Lietuvos sveikatos mokslų universitete, tai bandai kažkaip viską suderinti.
– Kaip sekasi suderinti viską?
– Karantinas truputį sujaukia situaciją. Anksčiau pavykdavo darbą suderinti su mokslais. O tada atėjo karantinas ir mokslų tvarkaraštis visiškai pasikeitė. Dabar visko būna. Buvo ir taip, kad vieno kvietimo metu, kadangi nebuvo labai rimtas kvietimas ir kolega galėjo susitvarkyti su situacija vienas, aš tuo metu greitai bėgau į mašiną, jungiausi nuotoliniu būdu prie paskaitos tam, kad galėčiau išspręsti privalomą testą universitete, kad nekiltų nemalonumų.
– O kaip atrodo tipinė budėjimo diena ir kuo ji skiriasi nuo to, kaip būdavo anksčiau?
– Kai suskamba darbinis telefonas ir pamatai, kad skambina dispečerinė, tai anksčiau galvodavau, kad [įvyko – aut. past.] kažkas rimto ir tau nori suteikti papildomos informacijos, kol bėgsi iki automobilio. O dabar, karantino metu, kai suskamba telefonas, tu jau kažkaip nenoromis nusiteiki, kad skambina dispečerė ir pasakys: „Na, turime įtariamos koronos kvietimą“.
Paprastas iškvietimas trunka iki valandos. Koronos kvietimas dažnai trunka 3-4 valandas.
Palyginimui, paprastas iškvietimas trunka iki valandos. Koronos kvietimas dažnai trunka 3-4 valandas, tai tokio skambučio šiuo metu bijai. Dar [prisideda tai – aut. past.], kad išvažiavus į koronos kvietimą viena brigada dingsta kokioms trims valandoms. O visame rajone yra daug darbo, tai žinai, kad kolegoms tenka daug didesnis krūvis.
– O kodėl taip ilgai trunka koronos atvejo iškvietimas?
– Mes turime savo automobilį, su kuriuo važiuojame į visus kvietimus, kurie nėra susiję su korona. Tam, kad galėtume transportuoti [pacientus – aut. past.], kuriems yra įtariama korona, mes turime sugrįžti į centrą, pasiimti kitą automobilį, specialiai parengtą koronos atvejui, apsirengti visas apsaugos priemones, kombinezonus, pirštines, akinius, respiratorius, bachilus – pilną apsauginę aprangą. Tuomet vykstame pas pacientą, jį pasiimame ir vykstame į ligoninę. [Pristačius ligonį – aut. past.] greitosios automobilį būtina dezinfekuoti ir palaukti, kol vėl bus saugu naudotis automobiliu suveikus dezinfekatoriui. Tuomet turime nusirengti [apsauginę aprangą – aut. past.], ją dezinfekuoti, ir vėl grįžtame į centrą, pasiimame savo automobilį. Tada jau galime keliauti į kitus iškvietimus, kaip paprastą darbo dieną. Dėl tų visų apsaugos priemonių, kurių imamės, kad ir mes patys, ir kiti pacientai netyčia neužsikrėstų, kad užtikrintume saugumą, [pasiruošimas – aut. past.] reikalauja laiko. Taip pat, padaugėjus įtariamų sergančiųjų koronos virusu pacientų, tenka laukti ilgiau prie ligoninių, kol pacientas bus priimtas.
– O su kokiomis situacijomis tenka susidurti, kas įstrigo?
– Toks bendras pastebėjimas, ką pakeitė ši situacija, tai sumažėjo kvietimų kiekis, į kuriuos nuvažiavus nereikia teikti skubios pagalbos. Manau, žmonės patys suvokia grėsmę, kad greitoji turi daug ryšio su visais sergančiais, ne tik koronos virusu, todėl žmonės saugosi ir pradeda vertinti ar greitoji pagalba yra tikrai būtina. O darbo krūvis nesumažėjo dėl atsiradusių koroninių kvietimų.
Man įstrigo ir buvo truputį pikta ir liūdna, nors nelabai ką gali ir kaltinti, viena situacija. Būna tokių atvejų, kai vyksti į kvietimą, [kuris iš gautų duomenų – aut. past.] nėra įtariamas koronaviruso atvejis. Galbūt kažkur įvyksta komunikacijos klaida. Nuvažiuojame su respiratoriais, su skydeliais, su pirštinėmis, bet be visų [papildomų apsauginių – aut. past.] darbo rūbų, be kombinezonų, pradedame kalbėtis su pacientu, rinkti anamnezę, ir paaiškėja, kad tai gali būti viruso atvejis. Tai yra labai nejaukus jausmas. Atsiranda reali grėsmė užsikrėsti pačiam. Tokiu atveju, jeigu nėra reikalinga skubi pagalba, vyksta visas procesas, apie kurį pasakojau prieš tai: važiuojame pasikeisti automobilio, užsidedame visas būtinas apsaugos priemones ir važiuojame atgal pas pacientą jį transportuoti į ligoninę.
– O kaip galvojate apie tuos vaizdo įrašus, kurie buvo paplitę, kai medikai turėjo gaudyti pacientus ar išsikvietusius greitąją pagalbą žmones, kokie jausmai apima stebint tokias situacijas?
– Šiek tiek juokinga situacija, aš tą parą dirbau [kai pasirodė tas vaizdo įrašas – aut. past.], ir keli draugai man atsiuntė tą vaizdo įrašą sakydami: „Žiūrėk, čia ne tu lakstai?“. Iš pradžių tai juokas paėmė, nes tikrai situacija atrodo labai kurioziškai, bet iš kitos pusės pasidaro liūdna dėl žmonių sąmoningumo. Jeigu tu nenori pats gydytis, nenori pasitikrinti, tada vertėtų pagalvoti apie aplinkinių sveikatą, apie visuomenę, apie giminių, draugų, visų žmonių, kuriuos tu tiesiogiai gali užkrėsti, jeigu nesitikrinsi ir nesigydysi.
Nors tas populiarus vaizdo įrašas buvo filmuotas ne Lietuvoje, tačiau ir pas mus buvo ne vienas kartas, kiek teko matyti žiniasklaidoje, kuomet pacientas, kuriam buvo įtariama korona, pabėgo iš gydymo įstaigos. Žmonės neįvertina pavojaus, kurį gali sukelti aplinkiniams.
– O kokios emocijos kyla diena iš dienos, kai atsikeliate ryte ir žinote, kad laukia budėjimas ir nežinote, ką gausite?
– Greitojoje [pagalboje – aut. past.] dirbu neseniai, todėl vis dar atrandu ir pamatau kažką naujo. Aš vis dar esu toks, kaip kolegos pavadina, „visas spirgantis“: man dar viskas įdomu ir viskas rūpi, noriu lėkti, kuo daugiau pamatyti. Veikia adrenalinas, daug emocijų, norisi iššūkių, todėl iškvietimų labai laukiu. Tačiau miego trūkumas ir kiti fiziniai išbandymai yra vienas iš sunkumų dirbant greitojoje pagalboje. Nežinai, ką gausi, nežinai, kiek tau teks važiuoti per parą, kiek gausi pamiegoti, ir kada ir kiek kartų per parą teks pavalgyti.
– Kaip galvojate, ar pandemija atneš pozityvių pokyčių į greitosios medicinos pagalbos stoties darbą?
– Dabar, kai iškilo tokia situacija, kuomet vienintelė pagalba, vienintelė pagalbos linija prieš virusą liko medikai, tik tada visas dėmesys atsigręžė į juos. Kai baigsis visi karantinai ir sumažės sergamumas, aš manau, visuomenės požiūris į patį mediką, medicinos atstovą, truputį pasikeis, atsiras dėkingumas ir pasitikėjimas. Ypač matydamas mediko kasdienybę, manau, kiekvienas pradės truputį suprasti, kad medikai yra žmonės, medikai daro klaidų, išgyvena ir emocijas, ir kad dar yra sistemos klaidų, kurių medikas negali ištaisyti. Būtent visuomenės požiūris į mediką, kad jis yra žmogus, kad juo galima pasitikėti, kad jis daro viską, kad žmogui būtų geriau, dar turėtų ilgai išlikti.
Būtent visuomenės požiūris į mediką, kad jis yra žmogus, kad juo galima pasitikėti, kad jis daro viską, kad žmogui būtų geriau, dar turėtų ilgai išlikti.
– Tai kiek herojiška jūsų kasdienybė?
– Herojiška yra tiek, kiek yra akimirkų, kur tą herojiškumą parodyti. Tikrai yra įstrigę tokių atvejų, kai žmogus buvo [pavojingoje būklėje – aut. past.], ir mums suteikus pagalbą, kuomet atrodo, kad tu padarai viską, visas šlapias ir nuo prakaito ir nuo įtampos, ir važiuoji į priimamąjį su pacientu, kai matai kaip žmogui pagerėja, jis po truputį atsigauna. Kai žmogų ištrauki iš sunkios būklės, ir jis tau pasako ačiū, tai tikriausiai labiausiai motyvuojantis ir apdovanojantis momentas. Žinoma, kaip medicinos atstovas, tikrai tikiuosi, kad tokių kritinių atvejų būtų kuo mažiau.
Bet vėlgi, jeigu kažkas nepasiseks, kažkokios aplinkybės galbūt ne taip susiklostys, gali ateiti labai neigiamos emocijos. Yra geroji pusė, tas herojiškumas, supratimas, kad darai kažką prasmingo, kad įdedi daug darbo ir gali kažkam pagelbėti. Bet būna ir tamsioji pusė, kuomet ne visada pasiseka ateina neigiamos sunkios emocijos, jos irgi yra neišvengiamos.
– Ko norėtumėte palinkėti savo kolegoms ir visiems dirbantiems priešakinėse linijose?
– Palinkėčiau ištvermės. Tai, manau, yra pati didžiausia dabar reikalinga vertybė. Ne tik fiziškai, kai tenka labai dideli darbo krūviai, bet ir emociškai. Tikrai ne vienas mano pažįstamas medikas turėjo atsiriboti nuo savo šeimos, nuo savo vaikų, vien tam, kad juos apsaugotų nuo rizikos, kurią gali jis parsinešti namo iš darbo, norėdamas padėti kitiems žmonėms.
Projektas „Priešakinėse linijose“ siekia suburti visų sričių Lietuvos medicinos darbuotojus ir kartu kurti karantino metraštį globalios pandemijos COVID-19 metu. Kviečiame visus medicinos darbuotojus pasidalinti savo pačių įamžintomis akimirkomis – vaizdo medžiaga, nuotraukomis, asmeninėmis istorijomis, atskleisti savo emocijas, darbo užkulisius, kasdienius džiaugsmus, kurti stiprų vienybės pojūtį bei palikti autentišką turinį ateities kartoms. Informacijos laukiame el.p. akimirkos@ugdantikomunikacija.lt.
