Praėjusį savaitgalį Varėnos grybų šventėje išgirdau, kad jau dygsta žaliuokės. Ir ne tik išgirdau, vilnietis dzūkas režisierius Petras Mendeika parodė „įkalčius“ – krepšyje suspaustus tarp baravykų kelis žalios spalvos grybukus. Be to, papasakojo žaliuokių sriubos receptą, kurį knietėjo išbandyti.
Jaunuose pušynėliuose tarp baltų samanų ir spyglių paklotės vasaros pabaigoje ir rugsėjį net nebandžiau ieškoti grybų. Atrodė, po sausros ten grybiena šiemet gal ir visai neatsigaus. Bet trečiadienį Pietų Lietuvoje kone visą parą lijo, tad kitą rytą samanos bent jau netraškėjo po kojomis.
Kapčiamiesčio girios, į kurią dažniausiai keliauju grybauti, keliukuose savaitgaliais būna kone eismo spūstys. Bet turiu ten nusižiūrėjęs keletą atokesnių vietų, kur bent jau savaitės viduryje rymo net sukrypę nuo laukimo, kol juos kas išraus, baravykai. Šalnų, matyt, nebūta labai stiprių, nes nuo jų ištižo tik peraugę kazlėkai ir ūmėdės. O baravykams toks lengvas šaltukas išėjo tik į naudą, nes pradėjo mažiau kirmyti.
Žaliuokės – tokios slapukės, kad pastebėti jas, vos prasikalusias iš po spyglių paklotės, gali tik labai akyli ir lėtai judantys grybautojai. Jei šeimoje turite dar paeinančių pensininkų, nupirkite jiems gerokai stipresnius už įprastai naudojamus akinius ir nuvežkite į pušyną. Garantuoju, kad žaliuokių laimikis bus gausesnis negu jaunimėlio, bėgiojančio po šilą tol, kol neužmina ant kibiro dydžio baravyko.
Toks žaliuokių įprotis slėptis turi ir neigiamų pusių. Prasikalusios į viešumą jos dažniausiai būna jau sukirmijusios, o norėdami prisirinkti jaunų ir dar sveikų grybautojai, tarsi kokie šernai, išknisa kiekvieną įtartiną kupstą, taip gerokai nuniokodami girią.
Šįkart teks tenkintis baravykais – žaliuokių sriubai neprisirinkau, nes sveikas radau vos kelias, bet jų sezonas dar tikrai nesibaigė.
Miške vėjo beveik nesijaučia, tik girdžiu jį siautėjant pušų viršūnėse, todėl visiems patariu: ruošiantis grybauti, apsivilkti lengvesniais rūbais, negu rengtumėtės į miestą. Judėdami vis tiek sušilsite, o jei dar rudeninė saulė ištaikys progą pasirodyti pro rūsčius, lyg nemokamoje vaizdų redagavimo programėlėje dramatišku filtru apdorotoje nuotraukoje, debesis, iškart knietės prasirengti. Tada saulė pasislėps ir pirmoji rudens sloga bei gerklės perštėjimas – garantuoti.
Niekas iki šiol nesugalvojo tinkamesnio krepšio grybams rinkti už senovinę pintinę, dzūkų vadinamą „kašiku“. Esu matęs jų, skirtų specialiai grybavimui, tokio dydžio, kad nesunkiai būtų galima sutalpinti į vidų jaunesnio mokyklinio amžiaus vaiką ir dar baravykais uždangstyti taip, kad niekas nerastų. Bet jei tokio per Kaziuką ar Grybų šventės mugėje nenusipirkote, iš bėdos tiks ir plastikinis kibiras, tik grįžę namo jokiu būdu jame nepalikite grybų ilgesniam laikui, net jei iš nuovargio visai į juos negalite žiūrėti. Iki ryto palikti užspausti kibiro dugne kambario temperatūroje gražūs baravykai gali virsti dvokiančia koše.
Grybavimui visiškai netinka prekybos centrų polietileniniai maišai, nes juose grybai ne tik šunta, bet ir sulig kiekvienu jūsų žingsniu vis labiau susislegia.
Vienu metu buvau pamėgęs grybauti su labai dideliu medžiotojo peiliu, bandžiau neštis į mišką netgi mačetę, kad mažiau reikėtų lankstytis, bet įsitikinau, kad geriausiai tinka trumpas, bet labai gerai išgaląstas turistinis peiliukas užlenkiama geležte. O jeigu tokį pamesite, bent jau nebus gaila, nes kitą vos už kelis eurus lengvai rasite bet kuriame didesniame prekybos centre ar degalinėje. Atšipęs peilis gali sutrupinti grybo kotą, o nelygaus pjūvio vietoje sunkiau įžiūrėti, ar nėra kirminų paliktų skylučių.
Keletą žodžių pridursiu apie šūkavimą miške: čia jums ne miestas. Jei vežatės į mišką visą giminę, o joje yra orientavimosi erdvėje negalią turinčių žmonių, sugebančių pasiklysti tarp trijų pušų, prieš išleisdami iš automobilio surenkite jiems instruktažą. Tegul visi bendrakeleiviai telefonuose įjungia vietos nustatymo paslaugą ir navigacijos programėlėse žemėlapyje užfiksuoja automobilio vietą. Tada jau gali eiti nesidairydami į saulę ar apsamanojusius pušų kamienus, nes jie vis tiek nieko nepadės. Baigę grybauti tiesiog vėl įsijungsite navigaciją ir gražiai paprašysite jos parvesti į pradinį tašką. O sumanę pasikalbėti su kitais iškylos dalyviais, jiems skambinkite, o ne rėkite „Aūūūū“.
Pabaigai pasidalinsiu vienu šviežiu pastebėjimu – visi Kapčiamiesčio girioje ketvirtadienį mano apžiūrėti skruzdėlynai jau paruošti žiemai, skruzdės užsibarikadavo angas lyg apsiaustoje tvirtovėje, nors pernai tokiu metu ir dar vėliau jos dar gyveno vasaros ritmu. Čiabuviai sako, kad toks gamtos ženklas praneša apie anksti prasidėsiančią ir šaltą būsiančią žiemą.
