Pasaulyje yra tautų, kurios grybų nemėgsta, jų nepažįsta. Tų tautų kalbose (pavyzdžiui, anglų, airių) tėra vos vienas kitas grybo reikšmę turintis žodis. Lietuviai, kaip ir rusai, lenkai, italai, ispanai ar prancūzai, labai gerai pažįsta grybijos pasaulį. Lietuvių kalboje yra itin daug liaudiškų grybų pavadinimų.
„Lietuviams, nuo seno garbinusiems medžius ir miškus, grybai, grybavimas ir dabar yra antroji religija po... krepšinio“, – juokauja Klaipėdos universiteto mokslininkė, knygos „Lietuvių kalbos mikonimai: nominacija ir motyvacija“ autorė Jūratė Lubienė, įvairiose lietuvių tarmėse užfiksavusi apie 1 400 žodžių, susijusių su grybais.
Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos mikologas, 25 metus paskyręs grybų tyrinėjimams, Jonas Kasparavičius sako, kad Lietuvoje gali būti apie 1 500 rūšių kepurėtųjų grybų ir kasmet skaičius dar pasipildo viena kita nauja rūšimi. Sakoma, kad valgomų grybų yra apie 300, bet mikologas teigia, kad ribą, ar grybas valgomas, ar ne, kartais labai sunku nustatyti. Pavyzdžiui, žaliuokė – puikus, geras grybas, o Vakarų mikologai draudžia ją valgyti, nes yra buvę sunkių apsinuodijimų.
Pasak J.Kasparavičiaus, didžioji grybų banga po truputį jau baigiasi, bet, kol bus šilta, dar ir spalį galima tikėtis jų rasti. O pavienių grybų, pavyzdžiui, voveraičių, mažai, bet sriubai išsivirti galima rasti ir lapkritį, ir gruodį. Jos beveik kasmet auga iki užšąlant. Praėjusią žiemą jų žmonės rado ir sausį, ir vasarį.
Anot Valstybinės miškų urėdijos Kretingos regioninio padalinio vadovo Tomo Zaleckio, šiemet dzūkai džiaugiasi, esą vėl iš Žemaitijos perėmė grybų karalystės titulą, bet jam atrodo, kad mūsų krašte grybų šiemet dar daugiau, o grybautojų tiek pat kaip visada.
Grybai greitai genda
„Apsinuodyti galima bet kuo, netgi baravyku, jeigu jis netinkamai paruoštas. Pavyzdžiui, išsivirkite baravykų sriubą ar voveraičių bulvienę ir valgykite visą savaitę. Tai 100 proc. baigsis apsinuodijimu. Grybų irimo produktai nuodingi, tai greitai gendantis produktas. Kai juos parsinešate iš miško, reikia tuojau pat apdoroti arba iš karto kišti į šaldiklį. Grybas pūva iš karto visas“, – sako J.Kasparavičius.
Anot jo, nuodingų grybų Lietuvoje daugiau neatsirado, yra apie 100 rūšių. Šioje srityje čempionė – žalsvoji musmirė, kuri kasmet kažkam pasirodo esanti žaliuokė. „Ne visi nevalgomi grybai yra nuodingi. Įdėkite į sriubą pušynbaravykį ir ji bus sugadinta – karti. Dėl to jis nevalgomas, o ne todėl, kad yra nuodingas.“
Pasak mikologo, beveik kiekvienais metais žmonės apsinuodija grybais. Paprastai tokių atvejų būna vienas kitas, deja, šiemet jų palyginti daug, nes prasidėjus grybų ažiotažui grybauja ir pažįstantys grybus, ir ne.
Pats J.Kasparavičius nėra nei mėgėjas valgyti grybus, nei juos rinkti. „Po manęs grybai lieka. Palinkiu jiems augti ilgai, išbarstyti daug porų. Valgau, kai kas nors vaišina“, – prisipažino jis.
Rauti reikia atsargiai
J.Kasparavičius mano, kad didelio skirtumo, ar rauti, ar pjauti grybus, nėra. Bet rauti juos reikia atsargiai, palankstyti į šonus. „Daugybės grybų, pavyzdžiui, šungrybių, musmirių, mes nerenkame. Jie arba sudžiūsta, arba supūva, bet jų nemažėja metų metais. Jeigu paliksite nupjautą kotelį, puvinys niekur nepersimes ir ta grybiena neišnyks. Per šimtus milijonų metų grybai jau yra prisitaikę prie visko“, – sako mikologas.
Anot jo, negerai, kad žmonės trypia, ardo samanas, renka labai mažus baravykėlius, iškapsto iš žemės baltus kelių centimetrų skersmens gumulėlius, kai nesimato nė aiškios kepurės. Juos valgyti mikologui yra tas pats, kas valgyti ką tik išsiritusius viščiukus. Be reikalo išardoma grybiena ir metus kitus ten gali niekas neaugti.
Dar žmonės pasakoja, kad galima užsiauginti baravykų – esą nuvalius grybus jų liekanas reikia pakišti po paklote, tačiau specialistai sako, kad taip tik išdraskoma susigulėjusi paklotė. Tačiau siūloma grybų likučius tiesiog išbarstyti.
„Kuo daugiau bus baravyko grybienos, tuo didesnė tikimybė, kad baravykai toje vietoje augs ir augs. Todėl būtų gerai, kad liktų bent vienas kitas peraugęs ar sukirmijęs baravykas. Jeigu nupjovėte grybą, o jis sukirmijęs, pamaukite kur nors ant šakelės, nes jis poras barsto net ir negyvas. Tik kepurėlė turi būti vertikaliai, apatine puse žemyn. Jeigu perrenkate grybus miške, liekanas reikėtų palikti, o ne vežti į šiukšlių dėžę“, – aiškino mikologas.
Iš kur atsirado balsevičiukai?
Kuršių nerijoje auga invaziniai grybai balsevičiukai, kuriuos žmonės dar vadina baravykų pusbroliais. J.Kasparavičius patvirtino, kad šitie grybai yra baravykų atstovai.
Grybai balsevičiukais vadinami todėl, kad juos sovietmečio pabaigoje rado Viktoras Balsevičius Alksnynėje, netoli užkardo, kur renkamas ekologinis mokestis. Tie grybai gal kokį dešimtmetį augo tik viename taške, o paskui pradėjo plisti į visas puses, netgi peršoko į žemyną, buvo rasti Šilutės rajone.
„Klaipėdos grybautojai kasdien keliasi keltais ir grįžta su pilnomis pintinėmis tų grybų. Jie labai gausiai auga, bet tik pušynuose. Yra šiek tiek šilumamėgiai, pasirodo rugpjūčio antroje, rugsėjo pirmoje pusėje.
Tai tikrai nevietiniai grybai, jų tėvynė – JAV rytinė pakrantė, nuo Kanados iki pietų.
Kaip jie pas mus atsirado, ko gero, nesužinosime. Mano versija: kadangi labai arti Klaipėdos uostas, per audras vėjas galėjo atnešti labai lengvas ir mažas poras iš laivų. Paukščiai atnešti negalėjo, nes jie neskraido iš Amerikos į Europą. Didelius atstumus galintys nuskristi paukščiai grybais neminta. Jeigu būtų atkeliavę lėktuvais, būtų paplitę kur nors Vilniaus apylinkėse“, – svarstė mikologas J. Kasparavičius.
Miškas lankomas tarsi turgus
T.Zaleckis sako, kad miškininkai dėl grybautojų patiria diskomfortą vykdydami savo tiesioginę ūkinę veiklą – remontuodami kelius, atlikdami prevencinius su gaisrais susijusius darbus, ypač Kuršių nerijoje. Automobiliais užstatomi užkardai su nuovažomis, nes nėra užtektinai automobilių stovėjimo aikštelių.
„Būna taip, kad atvažiuoji į medienos sandėlį arba remontuoti tam tikrą kelio ruožą, o ten stovi 7-8 mašinos.
Tendencija tokia, kad geri privažiavimo keliai, ypač Vaineikių, Grūšlaukės ir Darbėnų miškuose, kur yra grybingesnės vietos, pilni mašinų. Kaip per kokią turgaus dieną“, – pasakojo miškininkas.
Pasak pašnekovo, vis dar pastebima, kad kai kurie grybautojai miške palieka šiukšlių, bet dauguma jau sąmoningesni. Grybautojams yra įrengta ir poilsiaviečių, šiuo metu ypač lankoma Lenkimų poilsiavietė. Tačiau girininkai pastebėjo, kad žmonės tiek išpuiko dėl grybų gausos, kad renka tik grybų galvutes.
Seniau girininkai turėdavo tarnybinius ginklus, pistoletus. Kai žmonės pasiklysdavo miškuose, jiems būdavo siūloma orientuotis pagal šūvio į orą garsą, o šie aiškindavo negalintys eiti, nes grybų nepaneša.
„Neseniai Rietavo miškuose žmogaus ieškota dvi paras. Jis buvo rastas su visa grybų pintine, kurios nepaleido iš rankų. Norėčiau patarti grybautojams prieš važiuojant į mišką nepamiršti įkrauti telefono“, – sakė miškininkas.
Tačiau šiuolaikinių technologijų laikais pasiklydusiųjų miškuose kur kas mažiau. Be to, miškuose yra suformuoti takai, keliai, kuriais galima išeiti iš miško.
Grybai tebėra kaip vaistai
„Tėvelis man visada sakydavo: „Lenkis, Jūrateli, prie kiekvieno grybelio: pasididžiuosi, nepasilenksi, miškas supyks, ir gero grybo neduos“. Taip ir darau. Pasilenkiu prie kokio prasto grybuko, kokios vištelės ar ošikinio, žiūrėk, ir baravykas ar raudonikis šalia beaugąs... O bobutė taip mokė: „Jūrute, į mišką tik su balta skaryte ir švariais šviesiais drabužėliais eik“. Taip ir darau – visokie vabalai mažiau puola, erkes lengviau ant šviesaus rūbo pastebėti“, – grybavimo patirtimi dalijasi J.Lubienė.
Ji sakė buvusi nustebinta, kai suprato, kad ir XXI amžiuje grybai lietuviams nėra vien tik maistas.
„Jie daugeliui tebėra ir vaistas. Žemaitijoje populiariausias gydomasis grybas – raudonoji musmirė. Kitas itin populiarus grybas – žemės taukai. Dar vienas grybas – mėšlagrybis – liaudies medicinoje vartojamas alkoholizmui gydyti. Išgėrusiems alkoholio ir užkandus mėšlagrybiukų pasidaro labai bloga, tad paskui į degtinę nė skersam nebesinori žiūrėti... O štai lepšes naudodavo ratams sutepti“, – pasakojo J. Lubienė.
Čempionė – pilkoji meškutė
Mokslininkė sako, kad iš maždaug 1 400 grybų pavadinimų net 95 proc. yra savakilmių žodžių ir tik 5 proc. skolinių. Pavyzdžiui, iš slavų kalbų esame pasiskolinę visiems žinomus žodžius: grybas, baravykas, kazlėkas. Vieni seniausių savakilmių pavadinimų yra musmirė, rudmėsė, žemės taukai.
„Vardų čempionu turėtume laikyti ne baravyką ar raudonikį, o grybą, kuris moksliškai vadinamas pilkąja meškute. Šis pavadinimas turi itin daug tarminių sinonimų: alksnagrybis, palazdė, juodukas, juodšiknis, rudukas, cigonas, žydelkėlė, jaučiakis, jaučiarūris, jaučio liežuvis, kiaulės auselės, meškabudė, meškapėdė, storalūpė, veršialūpė, gočiukė, kartėlė...
Dabar ne visi grybautojai šį grybą bepažįsta, o tie, kurie pažįsta, ne visi renka ir valgo – daugelis žino, kad pilkoji meškutė kaupia radiaciją.
Kurdami grybų įvardijimus mes, lietuviai, tikrai esame labai išradingi ir pastabūs. Pavyzdžiui, pavadinimuose užfiksuota, kad grybai auga miškuose, pievose, ant kelmų ar mėšlo (šilbaravykis, pušyngrybis, pievagrybis, kelmutis, mėšlagrybis).
Ypač dažnai Lietuvoje grybai auga po lapuočiais medžiais ir tą fiksuoja jų pavadinimai (paąžuolis, paberžis, pakarklis, palazdė, paliepė). Grybai auga greitai (greitgrybis), pradeda dygti jau pavasarį (balandinukas, majavinis, t. y. grybas, dygstantis gegužę, kurią aukštaičiai majaus mėnesiu vadindavo).
Pavadinimai liudija, kad grybai yra įvairių spalvų (raudonikis, baltgrūzdis, juodukas, geltonukas), skirtingų formų (kreivabudė, lėkštelė), kai kurie – specifinio skonio ar kvapo (kartėlė, smirdgrybis, lavongrybis), kai kurie net gali skleisti garsą (pumpotaukšlis) arba švytėti tamsoje (žibanaktis).
Grybų pavadinimų sistema rodo ir išmintingą liaudišką grybų klasifikaciją – juk visi tie, kurie netinka maistui, vadinami bendru šungrybių vardu. Iš kai kurių tarmiškų pavadinimų sužinome, kaip lietuviai grybus ruošdavo maistui. Lupikai – tai kazlėkai, kurių galveles reikia nulupti, merktinės – tai grybai, kuriuos reikia numirkyti, kad nebūtų kartūs, sūdikai – tai grybai, kurie tinka sūdyti, ūmėdės – ūmai valgomos, t. y. tokios, kurios suvartojamos iš karto parsinešus iš miško, jos neruošiamos ilgesniam laikymui, nedžiovinamos.
O štai musmirė taip pavadinta dėl to, kad šis nuodingas grybas seniau naudotas trobose musėms marinti. Taigi iš grybų pavadinimų galima sudėlioti ne tik pačios grybų karalystės vaizdinį, bet ir šį tą sužinoti apie žmonių papročius, tradicijas“, – sako mokslininkė J. Lubienė.
