Praėjusią savaitę pasaulyje buvo minima Pacientų saugos diena, o Kauno klinikose ta proga tradiciškai surengta konferencija, kurioje savo įžvalgomis dalijosi bei pranešimus skaitė įvairių sričių specialistai iš Lietuvos, Jungtinės Karalystės, JAV, Airijos, Graikijos, taip pat pacientų organizacijų atstovai.
15min pokalbis su konferencijos organizatore, gydytoja anesteziologe reanimatologe Vilma Traškaite-Juškevičiene.
– Esate pacientų saugos entuziastė, kodėl ir kuo šios temos jums įdomios?
– Pasaulyje apie tai kalbama seniai, vyksta įvairios iniciatyvos. Tarkime, JAV yra išleista ir knyga „ „Klysti žmogiška“, dar 1990 metais apie pacientų saugą buvo atliktas didžiulis tyrimas.
Rezidentūros metus praleidau Jungtinėje Karalystėje, kur irgi mačiau, kad tam skiriama daug dėmesio. Jungtinėje Karalystėje yra taip: aš galiu net atsisakyti atlikti procedūrą, jei tai nesaugu. Kitoks požiūris ir viskas – per saugumo prizmę.
Jei nesaugu pacientui, tada galima pakeisti praktiką, metodiką, kaip procedūros atliekamos. Jei nėra pakankamai personalo – operacijos nevyksta arba kažkas atliekama papildomai, kad būtų užtikrinamas saugumas.
Lietuvoje apie tai buvo kalbama tik pavieniui, todėl ir pamaniau, kad šiai temai – pacientų saugai ir gydymo kokybei – reikia skirti daugiau dėmesio.
– Tad kaip pacientui žinoti: saugu jam gydymo įstaigoje, ar ne?
– Pacientui to žinoti nebūtina, svarbiausia – žinoti medikui. Šiais metais labai daug kalbame ir su pacientų atstovais apie jų įsitraukimą į saugumą. Pacientai sako, kad jie nori būti informuoti, nori dalyvauti sprendimų priėmime, nori, kad jiems būtų paaiškinta.
– Minėjote apie JAV išleistą knygą „Klysti žmogiška“. Klysti išties žmogiška, tik, matyt, medikų klaidos yra kitokios, jų pasekmės skausmingesnės.
– Tačiau ilgą laiką buvo galvojama, kad medikai neklysta ir nei klaidų, nei komplikacijų nebūna, kad viskas tobula bei nuostabu. Dabar mes pradedame kalbėti, kad medikai yra tokie patys žmonės, kad kas nedirba – tas neklysta. Kad visko pasitaiko.
Ilgą laiką buvo galvojama, kad medikai neklysta ir nei klaidų, nei komplikacijų nebūna, kad viskas tobula bei nuostabu.
Visuomenė turi žinoti – ne visada viskas pasiseka, tačiau medikai skiria laiko ir pastangų tam, kad klaidų nebūtų.
O kad klaidos skaudžios – taip, be abejo. Dėl to ir stengiamės jų išvengti. Paradoksalu – mes stengiamės išvengti klaidų, o kartu stengiamės, kad medikai kalbėtų apie jas, praneštų, pasakytų, kada kas nors ne taip nutinka, ne taip įvyksta.
– Kalbant apie medikų darbą, dažnai skundų dėl jų sulaukia ir žiniasklaida. Kiekvieną kartą, rašant tokias temas, kirba ir abejonė: ar tikrai tas, kuris skundžiasi, sako tiesą, ar situacijos spalvų nesutirština?
– Visada yra dvi pusės. Iš paciento pusės atrodo vienaip, iš gydytojo – kitaip. Kiek man tekę susidurti su panašiais skundais – dažnai tokios situacijos įvyksta dėl komunikacijos trūkumo, kai vienai pusei atrodo vienaip, kitai – kitaip ir jie nepasidalina savo atrodymais, neranda bendro taško. Todėl kiekvienas lieka su savo nuomone ir kyla konfliktas.
Bet jei jie pasidalintų, gydytojas paaiškintų situaciją, kodėl kažkas įvyko, o pacientas išsakytų savo lūkesčius – tada galima rasti bendrą tašką.
Esu girdėjusi atvejų, kad įvykus net paprasčiausiai komplikacijai gydytojas pradeda slapstytis nuo paciento, ima atostogas, jam neįmanoma prisiskambinti, neįmanoma pasikalbėti. Tada pacientui nieko kito nelieka, kaip tik rašyti skundus.
Kartais jie rašomi ligoninei, tada mes ištiriame, paaiškiname, bet kiti iš karto nori skųstis žiniasklaidai, rašyti į socialinius tinklus.
– Tada dažniausiai lieka viešai išsakyta nuomonė, be mediko pozicijos. O gintis, beje, visada yra sunkiau.
– Taip. Bet jei pasikalbėtų, papasakotų, kaip viskas buvo, kodėl taip, o ne kitaip – būtų geriau. Manau, kad didelę dalį skundų būtų galima išspręsti su žmonėmis tiesiog pasikalbant.
– Iš savo patirties galiu pastebėti, kad didžiausios nesusikalbėjimo problemos vis tik yra ne didžiosiose ligoninėse, o regionuose. Medikai nekalba, nekomentuoja. Kodėl?
– Gal jaučiasi nesaugūs? Tikrai yra nesaugumo, nepatogumo jausmas. Ypač kai kalbame apie klaidas, apie komplikacijas. Nėra malonu apie tai kalbėti, tokie pokalbiai tikrai ne džiaugsmingi.
Sunku pripažinti, kad kažkas nutiko ne taip. O jei nutiko dėl tavo klaidos? Tada dar sunkiau, ypač atsiprašyti. Žmogiški veiksniai, žmogiški faktoriai.
Kitas momentas – universitete reikia mokyti vadinamų minkštųjų kompetencijų: kaip kalbėti su žmogumi, kaip pranešti blogą žinią? Mes tik dabar to pradedame mokyti, o ilgą laiką žmonės tokių dalykų apskritai nebuvo mokomi. Sunku kalbėti, kai nesi tam paruoštas.
– Neseniai feisbuke skaičiau vienos medikės komentarą. Ji rašė: mūsų net nemoko, kaip pranešti apie žmogaus mirtį.
– Taip, ir tik dabar universitete pradedame tą daryti, pati esu kai kurių dalykų lektorė. Tai kol kas tik užuomazgos, nes ilgą laiką tau reikėjo mokėti tik pjauti, durti, išrašyti receptą, paklausyti plaučius ir panašiai.
Bet kaip bendrauti, kaip užjausti, kaip išklausyti? Kaip prisipažinti dėl klaidos ar pasakyti, kad ji įvyko?
– Jūs pati esate suklydusi?
– Galbūt ne suklydusi, tačiau buvo komplikacijų. Pamenu, tada buvo operuojama mergaitė ir procedūra komplikavosi, staigiai reikėjo pradėti ventiliuoti. Viskas baigėsi gerai, o po procedūros bandžiau tą paaiškinti artimiesiems: kad buvo toks epizodas ir kas įvyko, kad ji negalėjo kvėpuoti, kodėl reikėjo taikyti ventiliaciją. Bet artimiesiems tai nebuvo įdomu, nes juk mes situaciją suvaldėme ir viskas baigėsi gerai.
– Kaip medikas jaučiasi tada, kai situacija tarsi slysta iš rankų ir nežinai, kaip baigsis?
– Atsiranda nesaugumo jausmas, tarsi tavo identiteto grėsmė. Tu – gydytojas, ir tau kažkas nepasisekė. Manau, kad gėda prisipažinti, gėda prieš kolegas. Tokios neigiamos emocijos ir trukdo medikams apie tai kalbėti.
Atsiranda nesaugumo jausmas, tarsi tavo identiteto grėsmė. Tu – gydytojas, ir tau kažkas nepasisekė.
Tenka susidurti ir dar su kitu dalyku. Mes Kauno klinikose turime sistemą, kur prašome pranešti, raportuoti, jei nutinka kažkas nenumatyto. Tarkime, skirti ne tokie vaistai, ne tokia dozė, netikėta reakcija į vaistą ir panašiai.
Nepaisant to, kad viskas baigiasi gerai, medikas po to iš savo kolegų patiria tarsi patyčias, priminimą, kas jam nutiko. Nors juk situacija išspręsta, tu grįžai į darbą ir susitvarkei su psichologiniais dalykais, bet tau kolegos vis primena: žiūrėk, kad tą švirkštą paimtum.
– Tarsi humoras?
– Tarsi humoras, bet žmogui, kuris suklydo, visai nejuokinga. Manau, kad labai svarbu vieniems kitus palaikyti.
Beje, net literatūroje yra tokie terminai: antrinė žala, antrinė auka. Pirmoji auka yra pacientas, o antroji – medikas, kuriam tai nutiko. Ir nutiko ne iš blogos intencijos.
– Klausydama jūsų prisiminiau chirurgo Žilvino Saladžinsko istoriją, kuomet jis dėl pacientės mirties buvo nuteistas. Tada medikų bendruomenė kolegą palaikė, daug jų socialiniame tinkle „Facebook“ savo profilio nuotraukas papuošė rėmeliais su užrašu „Rytoj gali teisti mane“. Pritariate?
– Taip, pritariu. Kad gali vykti komplikacijos – mes visi žinome. Operacija gali komplikuotis ir nėra tokio dalyko, kaip maža ar nereikšminga procedūra. Visos jos yra reikšmingos, visos jos gali vienu ar kitu būdu komplikuotis, ir manau, kad bausti nereikėtų.
Tai ir yra ta mano minima antrinė žala.
Mes, kaip sveikatos sistema, patiriame labai didelį nuostolį, jei chirurgas negali operuoti, gydytojas negali gydyti. Tam tikram laikui netenkame gero specialisto, nukenčia visa sveikatos apsaugos sistema ir niekas dėl to nelaimi. Be to, nereškia, kad kitam chirurgui kitą kartą nenutiks kažkas panašaus. Tokiose situacijoje nėra laimėjusių. Net ir tie žmonės, kurie kreipėsi, ir jie nelaimėjo.
Mes, kaip sveikatos sistema, patiriame labai didelį nuostolį, jei chirurgas negali operuoti, gydytojas negali gydyti.
– Ko reikia, kad medikas mažiau klystų arba ne taip skaudžiai klystų? Jis turi būti pailsėjęs, jo krūvis adekvatus?
– Manau, kad reikia kalbėti ir į viską žiūrėti į sistemiškai. Jei įvyksta klaida, tai nereiškia, kad kaltas yra medikas – sistema turi būti tokia, kurioje neįmanoma suklysti. Kalbame apie paprastus dalykus, kaip, pavyzdžiui, vaistų, švirkštų žymėjimas, apie tai, kad darbo krūviai turi būti adekvatūs, kad personalo reikia pakankamai, medikai neturi būti pervargę, užkrauti papildomais darbais.
Todėl reikia galvoti apie sistemą ir jei įvyksta įvykis – turime užduoti klausimą, kodėl jis įvyko? Kas paveikė žmogų? Gal buvo blogas vaistų išdėstymas, blogos darbo sąlygos, gal buvo didelis krūvis, papildomos užduotys, kurios išblaškė dėmesį?
– Jūsų kolegos teigiamai priima šią veiklą, kalbant apie pacientų saugą? Jie mato joje prasmę, vertę?
– Manau, kad ir taip, ir ne. Visi supranta, kad tai svarbi tema, kad apie tai reikia kalbėti, daug dėmesio sulaukė ir praėjusią savaitę vykusi konferencija.
Bet dažnai pacientų saugos iniciatyvos, kurias mes diegiame Kauno klinikose, ateina su papildomu darbu: kažką reikia atlikti papildomai. Kaip sakoma – tam reikia nueiti ekstra mylią.
Tada, kai atsiremi į papildomą darbą – žmonės būna nelabai patenkinti. Tarkime, pas mus operacinėse yra saugios chirurgijos klausimynas, kurį reikia užpildyti ir atsakyti į tam tikrus klausimus. Užpildyti tą lapą jau yra papildomas žingsnis.
Tačiau situacija gerėja.
Kitas dalykas, link ko einame – pacientų stebėsena skyriuje. Tam tikru laiku, tam tikrais laiko intervalais turi būti matuojamas kraujospūdis, stebimas širdies dažnis. Visi supranta, kad tai gerai, bet irgi slaugytojams padidėja darbo krūvis.
Apibendrintai – turime didelį administracijos palaikymą ir visi supranta, kad to reikia, tačiau joks pokytis neateina be pasipriešinimo. Kai jau įsivažiuojame, atrodo, kad taip ir turi būti ir kaip seniau mes be to dirbome?
– Apie ką buvo kalbama konferencijoje?
– Kiekvienais metais Pacientų saugos diena dedikuojama skirtingai temai, kurią paskelbia Pasaulio sveikatos organizacija. Pernai kalbėjome apie medikamentų saugumą, o šių metų tema – išgirskime pacientų balsą, įgalinkime juos dalyvauti kaip lygiaverčius partnerius ir paraginkime aktyviai domėtis savo sveikata. Apie tai ir kalbėjome – kaip įtraukti pacientus į jų pačių priežiūrą.
Jie iš tiesų nori būti įtraukti, nori dalyvauti. Konferencijos metu gimė nauja sąvoka: profesionalus pacientas. Tokių, kurie daug žino apie savo sveikatos būklę, apie savo ligas, yra įsigilinę, įsiskaitę, tikrai yra. Jie, sakyčiau, dalyvauja savo pačių gydyme.
– Gydytojo akimis: koks yra geras pacientas?
– Tas, kuris bendradarbiauja. Mes nesame skirtingose barikadų pusėse, visi kartu dirbame dėl bendro tikslo.
Geras pacientas tas, kuris atskleidžia apie save visą informaciją, nemeluoja. Nes būna ir tokių, kurie kažko nepasako, pagražina arba kaip tik – prisiskaito internete apie ligą ir tada vardina „teisingus atsakymus“.
Geras pacientas – nuoširdus, įsitraukęs, besidomintis savo sveikata ir vykdantis gydytojo nurodymus.