Slaugos skyriuose, kuriuose net ir uždarius Ukmergės ligoninę, liko pacientų, D.Miezenui teko prisiminti visas medicinos studijose įgytas žinias ir kuriam laikui pamiršti tiesiogines – gydytojo-psichiatro pareigas. Vis dėlto sunkiausia, anot jo, buvo nežinia, ar nesi pats užsikrėtęs. Kviečiame skaityti pokalbį su D.Miezenu.
– Papasakokite apie save: kiek laiko esate medikas, kur dirbate ir kuo?
– Aš esu gydytojas psichiatras. Atvažiavau iš Vilniaus ir Ukmergės ligoninėje dirbu jau penktus metus. Gyvenu su šeima, žmona taip pat medikė.
– Prisiminkite pirmąsias dienas, kai Lietuvoje pradėjo plisti koronavirusinė infekcija. Kas pas jus ligoninėje vyko?
– Tikriausiai pas mus buvo kaip ir visur. Kai pradėjo eiti informacija apie koronavirusą, prasidėjo ruošimasis. Oficialių gairių dar nebuvo, todėl vietoje sprendėme, kaip mes dirbsime. Netikėčiausias dalykas gal buvo tai, kad penktadienį (kovo 20 d. – aut. past.) jau kaip ir buvo aišku, kad uždarys ligoninę. Karantinavosi labai daug medikų, nebuvo aišku, kaip darbas vyks kitą savaitę. Tą pačią dieną man paskambino ir paprašė dirbti slaugos skyriuje.
– Turėjote laiko pagalvoti?
– Reikėjo greit apsispręsti ir jau sekmadienį eiti į darbą ir dirbti ne psichiatro darbą, bet budėti slaugos skyriuose.
– Ką tuo metu galvojote, ar nebijojote? Juk jūsų darbo vieta – Ukmergės ligoninė – buvo paskelbta koronaviruso židiniu?
– (Juokiasi) Iš pačių pradžių, aišku, buvo mintis: „Gal yra kažkas kitas, kas galėtų dirbti?!“. Bet situacija buvo tokia, kad trūko darbuotojų. Be to, tu visų pirma medikas esi, turi dirbti savo darbą. Todėl ilgų svarstymų nebuvo. Išėjau budėti, pasiruošiau trim dienom, nes nujaučiau, kad šita situacija greitai neišsispręs.
– Ką reiškia „pasiruošiau trim dienom“?
– Įsidėjau apatinių rūbų, maisto daugiau.
– Ir iš tiesų teko ligoninėje praleisti visas tris dienas?
– Gal neminėkim konkretaus laiko. Sakykim, kad viskas užtruko (juokiasi).
– Kaip vyko pirmieji budėjimai koronaviruso židiniu tapusioje ligoninėje?
– Nežinomybė buvo didelė, todėl, kad jau pradėjo eiti informacija, kad iš tikrųjų mūsų pacientai, patekę į Santariškes, buvo patvirtinti kaip Covid-19 infekuoti. Žinojom, kad užsikrėtusi yra ir gydytoja. Tikrai nujautėme, kad tų pacientų, sergančių Covid-9, gali būti daugiau slaugos skyriuose. Labai laukėme, kada ligoninė gaus testus – jų vis nebuvo. Tai iš tikrųjų tekdavo eiti pas pacientus, esant būtinai situacijai, nežinant, ar eini pas sveiką, ar sergantį (Covid-19 – aut. past.) žmogų. Reikėjo save pristabdyti, nuteikti, kad reikia ruoštis bet kam. Apsirengti tinkamai, tik tada eiti pas pacientą. Kadangi mūsų personalo sergančio irgi buvo daug, iškilo tarp kolegų bendravimo problema: kalbi su žmogum ir įtarinėji – o gal jis užsikrėtęs? Keistas jausmas.
Paskui iš aplinkinių tokių komentarų esu sulaukęs, kad „va, tu čia buvai pragare, reaktoriuje“. Na, ta situacija nebuvo nei pragaras, nei kas. Čia buvo ligoninė su ne šiaip kažkokiais iš gatvės atėjusiais žmonėmis, o kolegomis, medikais. Jau per pirmąją budėjimo parą pavyko apsirūpinti tinkamomis apsaugos priemonėmis, pradėjome naudotis viskuo, ką turime. Manyčiau, kad ta situacija buvo neblogai suvaldyta.
– Ką tuo metu jautėte?
– Buvo atsiradęs didesnis savisaugos instinktas: galvojau, kad reikia save saugoti, nes, jei aš susirgsiu, bus kažkokios pasekmės neigiamos.
Iš aplinkinių tokių komentarų esu sulaukęs, kad „va, tu čia buvai pragare, reaktoriuje“. Na, ta situacija nebuvo nei pragaras, nei kas. Čia buvo ligoninė su ne šiaip kažkokiais iš gatvės atėjusiais žmonėmis, o kolegomis, medikais.
– Kaip reagavo šeima į sprendimą eiti dirbti?
– Šeimoje apkalbėjome šį dalyką. Žmona irgi medikė, ji supranta, koks mūsų darbas, kad būtina jį daryti. Ilgų debatų nebuvo. Aš išėjau į darbą, o ji liko namuose su mažučiais vaikais. Žmona šiuo metu yra motinystės atostogose.
– Bet į namus po budėjimo negrįžote?
– Negrįžau. Ligoninėje buvo tokia situacija, kad praktiškai visi gydytojai pateko į kontaktą su užsikrėtusiais turėjusių asmenų sąrašą. O man pavyko išvengti tų kontaktų. Bet kai baigiau darbą ligoninėje, paaiškėjo, kad visgi esu kontaktavęs su sergančiu gydytoju. Ir man teko dvi savaites karantinuotis. Tai buvome iš anksto aptarę su šeima – kad negrįšiu po darbo į namus. Šiuo klausimu labai daug padėjo mūsų rajono žmonės, „Rotary“ klubas. Mes – ne vietiniai. Kad ir penkeri metai gyvename, bet vis tiek emigrantai. Neturime nei sodų, nei sodybų (juokiasi).
– Ar nebuvo sunku tas dvi savaites leisti atskirai nuo šeimos ir darbo, kuris dažnai krizinėse situacijose yra geriausias vaistas?
– Pačioje pradžioje buvo labai mažai daroma tyrimų, nes buvo problema su terpių tiekimu, o prioritetas buvo ištestuoti slaugos skyriaus darbuotojus. Tai aš saviizoliacijoje labai laukiau, kol man bus atliktas Covid-19 tyrimas ir aš galėsiu ramiai grįžti namo, pas šeimą. Tiesa, vieną testą man padarė dar dirbant ligoninėje. Jis buvo neigiamas. Iš karto tada nusiėmė akmuo – kad pacientų neužkrėsiu. Vis dėlto daugiau nerimo buvo laukiant antrojo testo atsakymo. Reikėjo matuotis temperatūrą, sekti savo būseną – kaip ir visiems. Atsakymas irgi buvo neigiamas. Jį gavau tą pačią dieną, kai baigėsi mano karantino laikas. Tai aš tą pačią dieną gavęs tyrimo atsakymą grįžau į šeimą. Tai buvo nuostabiausias dalykas – grįžti pas savus.
– Prakalbote apie pozityvius dalykus. Ar buvo jų dirbant ligoninėje?
– Į galvą ateina slaugytojos. Į darbą ligoninėje ne savo skyriuje atėjęs žmogus nesigaudo, kaip čia kas bus, kas kur yra. Slaugytojos, jų padėjėjos iš tikrųjų greitai persiorientavo.
Krūvis pirmomis dienomis buvo labai didelis, nes personalo truputį mažiau buvo. Bet visi labai geranoriškai ėmėsi tų darbų, kurių anksčiau gal nedarydavo. Puikiai pavyko ir bendravimas su kitais gydytojais nuotoliniu būdu – kiek reikėjo konsultacijų specialistų, visi labai geranoriškai konsultuodavo telefonu, mobiliosiomis programėlėmis. Aš esu medicinos gydytojas, bet vis tiek kartais prireikdavo žinių, kurių neturiu. Tai buvo smagu, kad gydytojams galėdavai nusiųsti kardiogramas parodyti, vaistų skyrimus suderinti. Labai draugiškai dirbome tą laiką. Jautėsi ir palaikymas iš kolegų – palaikė emociškai, patardavo. Pasijuto bendruomeniškumas.
– Kaip manote, ar išliks toks bendrumas?
– Labai tikiuosi, kad išliks. Labai to norėčiau, nes tai mažo miestelio ligoninė, personalas pažįstamas. Kritinės situacijos žmones labai suveda.
– Dar paklausiu apie psichologines duobes. Koks momentas buvo sunkiausias tuo laikotarpiu?
– Jau minėta situacija su koronaviruso testais. Pasakė, kad juos gausime, vairuotojas išvažiavo į Vilnių parvežti. Grįžo, o pasirodo, kad galima atlikti tik ribotą skaičių tų tyrimų… Administracija sprendė, ką tirs. O tu supranti, kad tu į tą sąrašą gali ir nepapulti tuo „pirmuoju ėmimu“. Aš vis dėlto patekau tarp tų laimingųjų.
– Kaip tuo metu sekėsi bendrauti su ligoninėje likusiais pacientais ir jų artimaisiais?
– Ligoniams tuo metu labiau reikėjo ne emocinės, bet medicininės pagalbos – tą mes ir darėme. O su artimaisiais buvo visokių situacijų. Žmonės nelabai suprato, kodėl jų artimųjų, kuriuos kaip ir būtų galima išleisti namo, neišleidžiame, nes, matai, kažkokio testo nėra padaryta. Buvo ir stiprių emocijų…
– Ar dabar ligoninėje darbas jau grįžęs į priešpandeminį laiką?
– Iš dalies. Dauguma gydytojų vis dar dirba nuotoliniu būdu. Bet atidarius kovidinį skyrių, kuriame guli koronavirusu užsikrėtę pacientai, pradėjo veikti ligoninės priėmimas, terapinis, traumatologinis skyriai. Poliklinika, karščiavimo klinika veikia – darbas sugrįžta. Aš pats vis dar dirbu kovidiniame skyriuje. O, kaip specialistas, savo pacientus konsultuoju nuotoliniu būdu. Aš manau, kad situacija, kurią atnešė pandemija, visą darbą ligoninėje pasuko teigiama linkme. Medicinos darbuotojai įpras labiau save ir kitus saugoti. Be to, įgavome patirties, kaip organizuoti darbą tokioje situacijoje. Juk per pirmas dienas izoliacijoje pas mus buvo ir administracija – dirbo per atstumą. Aš buvau tarsi vietininkas ligoninėje – akys ir ausys, per kurį direktorius duoda darbus. Ir visi susitvarkė.
– Ko palinkėtumėte sau ir kitiems medicinos darbuotojams?
– Stiprybės atliekant savo pareigas, neskubėti, apgalvoti sprendimus, nelėkti karšta galva, nepulti daryti veiksmų, prieš tai jų neapgalvojus.
Projektas „Priešakinėse linijose“ siekia suburti visų sričių Lietuvos medicinos darbuotojus ir kartu kurti karantino metraštį globalios pandemijos COVID-19 metu. Kviečiame visus medicinos darbuotojus pasidalinti savo pačių įamžintomis akimirkomis – vaizdo medžiaga, nuotraukomis, asmeninėmis istorijomis, atskleisti savo emocijas, darbo užkulisius, kasdienius džiaugsmus, kurti stiprų vienybės pojūtį bei palikti autentišką turinį ateities kartoms. Informacijos laukiame el.p. akimirkos@ugdantikomunikacija.lt.
