Dvejų metų terminas, per kurį Londonas ir Briuselis turėjo susitarti dėl ateities santykių, beveik baigėsi. Pernai lapkritį premjerės Theresos May vyriausybė ir ES paskelbė suderėtą susitarimą, tačiau Britanijos parlamentas sausio viduryje jį atmetė triuškinančia persvara. Didėja tikimybė, kad po kovo 29 d. Jungtinė Karalystė taps „trečiąja šalimi“, o 3,7 mln. ten gyvenančių ES piliečių – iš kurių maždaug 200 tūkst. yra lietuviai – taps užsieniečiais, kurių teisių nebegins ES sutartys.
Galima ir trečia galimybė – kad Londonas paprašys nukelti išstojimo terminą, kad galėtų išsiderėti naują sutartį. Tačiau tokį scenarijų riboja viena svarbi aplinkybė – birželio mėnesį renkasi naujas Europos Parlamentas, kuriame privalo būti atstovaujamos visos ES valstybės; jei tarp naujų parlamentarų nebus Jungtinės Karalystės – vis dar ES narės – atstovų, parlamentui gresia legitimumo krizė.
J.Neliupšienė sako, kad Europos Sąjunga rimtai ruošiasi galimybei, kad Britanija paliks Bendriją be sutarties.
– Kam turėtų ruoštis Didžiojoje Britanijoje gyvenantys lietuviai po „Brexit“?
– Jei galios dabartinis susitarimas, pasiektas su britų vyriausybe – bet kuriam kol kas niekaip negali pritarti britų parlamentas – tai situacija nesikeistų dar dvejus metus, kol tęsis pereinamasis laikotarpis. Po to pereinamąjį laikotarpį galima pratęsti, bet viso to laikotarpio metu būtų deramasi dėl ateities santykių su Britanija sutarties. Yra bendras sutarimas tarp 27 liekančių ES šalių, kad socialiniai klausimai, piliečių teisių klausimai turi būti ateities santykių sutarimo dalis. Taigi aš manau, kad bus siekiama ginti ES piliečių, atvažiavusių į Didžiąją Britaniją iki išstojimo datos, teises – kad jos būtų kuo artimesnės toms, kurios yra dabar.
Bet reikia turėti omeny, kad kalbame apie santykius su, deja, trečiąja šalimi. Britai turės teisę ne Britanijos piliečių teises sureguliuoti patys. Ir tos teisės tikriausiai kažkiek keisis.
Ar tai reiškia, kad ES piliečius kažkur išsiųs? Pasiklausius britų viešų pareiškimų, akivaizdu, kad jiems trūksta žmonių, kurie dirba, kurie dirba atsakingai, yra vertinami kaip darbuotojai. Taigi nemanau, kad kažkas iš jų teisę gyventi ir dirbti Jungtinėje Karalystėje atims.
Aišku, Europos Sąjunga dabar ruošiasi susitarimo nebuvimo scenarijui – jei nepavyks susitarti, siekiama sumažinti bet kokias neigiamas pasekmes. ES sieks, kad būtų taikomas abipusiškumo principas, kad mes užtikrintume Britanijos piliečių teises Europos Sąjungoje, tam ruošiasi ir Lietuva. Nuo nemokamų leidimų gyventi išdavimo iki socialinių išmokų koordinavimo, pensijų ir darbo stažo apskaitymo. Siekiama, kad abipusiškumo principas galiotų, net ir nesant susitarimui. Ar britai su tuo sutiks? Šiuo metu sunku pasakyti, nes jie vis dar savo parlamente aiškinasi, kokį variantą pasirinkti.
– Ar lietuviai ir kiti europiečiai toliau galės studijuoti Didžiosios Britanijos universitetuose?
– Tai yra britų sistemos sureguliavimo klausimas. Jeigu britai matys, kad jiems svarbu turėti protingų, perspektyvių, šviesių studentų, juos lavinti, šviesti ir tikėtis, kad jie pasiliks ir vėliau prisidės prie jų ekonomikos kūrimo, manau kad ta sistema išliks. Bet ar socialinis paketas, kuris šiuo metu siūlomas studentams iš Europos Sąjungos, bus lygiai toks pats – tikrai negaliu pasakyti, to reikėtų klausti britų vyriausybės.
Dėl „Erasmus“ studentų – vėlgi, ES sieks išlaikyti abipusiškumo principą: mes užtikrinsim britų „Erasmus“ studentų teises čia, labai tikimės, kad ir britai leis „Erasmus“ studentams pabaigti studijas ar studijinį laikotarpį pas save. Bet vėlgi, kol kas atsakyti labai tiksliai, kaip bus, sunku.
– O kaip eiliniai turistai iš Europos Sąjungos? Ar pasikeis jų patirtis keliaujant į Didžiąją Britaniją?
– Kaip žinia, britai ir dabar nėra Šengeno zonoje, taigi turėti asmens dokumentą keliaujant yra privalu. Kai britai išstos – ES šiuo metu ruošia atsarginį planą B. Jei turėsime išstojimą be sutarties, Britanijos piliečiams galiotų bevizis režimas – tinkintis, kad ir britai mums pritaikys tą patį principą ir turistams iš ES vizų nereikėtų. Bet aišku, turėti galiojantį dokumentą – pageidautina, pasą – vykstant į trečiąją šalį labai svarbu. Koks konkrečiai dokumentas bus reikalingas – ar pasas, ar užteks asmens tapatybės kortelės – kol kas nežinia. Svarbiausia, kad būtų užtikrinta galimybė keliauti be vizų, nes nenorime grįžti į senus laikus.
– Ar Lietuva gali pasinaudoti „Brexit“ ir pritraukti ES norinčių pasilikti įmonių? Tarkime, finansų technologijų („fintech“) srityje?
– Aš manau, kad „fintecho“ centru tapti mums sekasi kol kas visai neblogai. Iš tikrųjų, žiūrint į ES statistiką, Lietuva ne tik lyginamaisiais rodikliais (skaičiuojant pagal gyventojų skaičių ar BVP), bet ir nominaliais rodikliais yra pačiame ES viduryje pagal tai, kiek „fintech“ įmonių pas mus registruojasi. Na, verslas yra toks dalykas – jei matys, kad čia geresnės sąlygos ne tik dėl darbo jėgos, kaštų, bet ir dėl reguliacinės aplinkos, dėl gyvenamosios aplinkos, dėl palankių verslo ir gyvenimo sąlygų, jis čia ateis. Net neabejoju, kad mūsų įmonės ta linkme dirba.
– Bet ar tai „Brexit“ pasekmė, ar savo ruožtu vykstantis procesas?
– Aš manau, kad dalis įmonių, kurios dalyvauja gamybos grandinėje ir yra prekybos grandinės dalis, žiūri ir vertina situaciją, joms reikia turėti atstovybes ir vienoje, ir kitoje pusėje. „Brexit“ neišvengiamai prisidės prie to, kad verslo santykiai šiek tiek persiskirstys, nes vis tik kalbama apie 500 mln. gyventojų rinką. Prarasti tokią rinką joks verslas nenorėtų. Kaip žinia, keičiasi ir persitvarko, tarkim, oro linijų kompanijos, persitvarko ir kai kurios finansines paslaugas teikiančios kompanijos.
Bet iki šiol visi tikėjosi, kad turėsime „Brexit“ susitarimą, todėl didžiulių verslo judėjimų nematėme. Bet kuo labiau artėja išstojimo data ir kuo labiau auga Britanijos išstojimo be sutarties tikimybė, tuo, matyt, daugiau matysim persitvarkymų.
– Vykstant deryboms tarp Britanijos vyriausybės ir ES, nuolat girdėjome apie nesutarimus Londone. Ar kita pusė, likusios 27 ES narės, vieninga?
– Aš manau, akivaizdu, kad vienybė yra. Kol kas nematau net galimybių, kad kas nors iš likusių ES valstybių narių kvestionuotų sutarimą. Visi suprantam, kad išsaugoti vidaus rinką, sklandų verslo funkcionavimą, piliečių teises yra didžiulis interesas. Kita vertus, kalbam ir apie principą, kad Europos Sąjunga realiai palaiko, kovoja ir tikrai kovos už vienos nedidelės valstybės interesus, už jos nacionalinio saugumo klausimus. Kalbame apie Airiją ir būtinybę užtikrinti, kad Airijos saloje neatsirastų vadinamoji „kieta“ siena, nes ne taip seniai turėjome situaciją, kuri pareikalavo daugybės žmonių aukų.
– Ar „Brexit“ procesas padidino likusių ES narių sanglaudą?
– Visų pirma, „Brexit“ pats savaime – sprendimas išstoti iš Europos Sąjungos – yra tragiškas įvykis, jis niekada nebus vertinamas kažkaip teigiamai ir į istoriją įeis, tikriausiai, kaip kaina to, kai nesėkmės vienoje ar kitoje šalyje nurašomos Europos Sąjungai ir sukuriama atmosfera, kurioje žmonės ja nebetiki.
Kita vertus, turim kitą tos pačios monetos pusę – tai matymas ir supratimas, kokia tvari yra Europos Sąjunga ir kiek valstybės narės yra priklausomos vienos nuo kitų. „Brexit“ procesas pademonstravo, kad kalbame apie ne šiaip išstojimą iš tarptautinės organizacijos, kalbame apie išstojimą iš sąjungos, kurioje ryšiai tarp žmonių, tarp verslų yra tokie glaudūs, kad tuos ryšius nutraukti yra, viena vertus, skausminga iš principo, bet kita vertus, nenaudinga jokiomis prasmėmis ir nė vienai šaliai.
Ir ta savitarpio priklausomybė yra didžiulė, nors galbūt žmonės pamiršo, kaip yra paprasta, kai gali keliauti, prekiauti, skambinti telefonu. Paprasta, kai žinai, kad visada paskaičiuos tavo pensiją, kad ir kur dirbtum. Jei pametei dokumentus net ir nuvažiavęs į Aziją, jei ten nėra tavo ambasados, yra kitos ES šalies atstovybė, kuri tau padės. Tokių ryšių yra daug ir jie yra tikrai labai žemiški, labai svarbūs kiekvienam, kai su jais susiduri.
Jei pažiūrėsim į apklausas nuo 2016-ųjų „Brexit“ referendumo, pamatysim, kad pasitikėjimas ES išaugo visose visuomenėse. Mes ir taip esame valstybė, kurioje daugiausia žmonių pasitiki ES institucijomis, vertina ES pozityviai. Bet net ir tose valstybėse, kuriose buvo sakoma, kad ES galėtų daryti daugiau, kitaip, efektyviau – ir niekas to neneigia – bet net ir tokiose valstybėse kaip Danija, Nyderlandai, Graikija pasitikėjimas ES „pridėtine verte“ dabar yra daug didesnis nei buvo 2016 metais.
– Ar „Brexit“ duos impulsą ES persitvarkyti iš vidaus?
– Aš tikiuosi. Manau, kad ir visos lyderių darbotvarkės, kuri pradėta įgyvendinti 2016 metais po referendumo, tikslas buvo padaryti sprendimų priėmimą ES efektyvesnį, išskirti labai aiškias sritis, į kurias orientuojamės ir kurias norime sutvarkyti, ar tai būtų prekyba, žmonių keliavimo palengvinimas, ar energetikos politika. Yra nustatytos kelios sritys, kur tiesiog reikėtų papildomų impulsų ir sprendimų. Kai kuriais atvejais, jau ir pagreitėjo. Tarkim, „Frontex“ institucijos, kuri užsiima išorinių sienų apsauga, reglamentas buvo pakeistas šviesos greičiu, per pusmetį. Tad reikia tikėti, kad tokių pavyzdžių artimiausiu metu bus ir daugiau.
– Ar bus sprendžiamas migracijos klausimas, vienas ryškesnių nesutarimų ES viduje?
– Na, yra klausimų, kurie ES vis dar neišspręsti, nes iš principo labai smarkiai skiriasi valstybių narių pozicijos. Tos, kurios yra pasienio valstybės, kurios susiduria su migracija, į ją žiūri vienaip. Tos, kurios patiria tik taip vadinamą antrinę migraciją, į kurias migrantai labiausiai nori patekti, jos į migraciją žiūri kitaip. Galiausiai yra tos valstybės, kurioms migracija nėra aktuali problema. Tad sutarimo taip lengvai pasiekti, manau, nepavyks.
Ir neturėtumėme apsimesti, kad kažkas ateis ir stebuklinga burtų lazdele išspręs migracijos problemą. Ji išliks dėl demografinių ir ekonominių skirtumų kituose žemynuose, ypač Afrikoje, ir Europoje. Ir čia šviesioji šio klausimo pusė yra ta, kad Europos Sąjunga tampa svajonių vieta, žmonės nori čia gyventi. Kita vertus, kaip užtikrinti, kad ES vykdytų savo tarptautinius įsipareigojimus, galėtų padėti tiems žmonėms, kurie tikrai bėga nuo karo?
– Ar yra valios perskirstyti migracijos srautus ir palengvinti spaudimą ES pasienio valstybėms?
– Nereikia turėti iliuzijų, kad sprendimas bus priimtas per vieną naktį, nes šalių narių pozicijos tikrai yra labai skirtingos. Ar yra ir didelis apetitas perskirstyti migracijos srautus? Tikriausiai ne, bet turime situaciją, kad šiuo metu migracijos srautai yra mažesni net negu buvo iki 2015-ųjų migracijos krizės. Ar kažkas artimiausiu metu pasikeis? Ne, migracijos problema išliks. Ar ji bus naudojama, siekiant kažkokių kitokių politinių tikslų? Tikriausiai taip.
Ar Lietuva turi daryti savo dalį visame tame ir kažkaip prisidėti? Manau, kad Lietuvoje sunku surasti žmonių, kurie abejotų solidarumo principu. Klausimas tik – kokiomis sąlygomis. Visų pirma kalbame apie žmones, kuriems reikia tarptautinės apsaugos, kurie yra prieglobsčio prašytojai, o ne ekonominiai migrantai.
