J.Visockienė gimė Kėdainiuose, tačiau vos pusės metukų sulaukusią mergytę iš tėvų auginti dėl iki šiol Janinai neaiškių priežasčių pasiėmė ir į Ariogalą atsivežė močiutė – mamos mama. Raseinių rajone esančiame Ariogalos miestelyje, globojama močiutės ir tetos, mergaitė augo iki mokyklinio amžiaus – septynerių metų. Tada ją gatvėje pasičiupo ir auginti į Kėdainius išsivežė tikrieji tėvai.
Pas močiutę augdama mergaitė ganė pulką žąsų, gelbėdavo ūkyje. Sulaukus mokyklinio amžiaus močiutė jai sakė, kad į mokyklą mergaitei dar per anksti: esą ji per maža, per silpna pamokoms. Tačiau raidžių ir skaičių senelis ėmėsi švelniai Janyte vadintą anūkę mokyti namuose.
Tai, kad močiutė neišleido mergaitės į mokyklą, Janinos manymu, galėjo tapti pagrindine priežastimi, kodėl tėvai nutarė mergaitę iš močiutės namų išvogti. Tikros tiesos moteris iki šiol nežino – nespėjo to paklausti tėvų prieš jiems mirštant.
„Mamos visą laiką norėjau paklausti, kodėl tu atidavei savo mamai auginti, o po to pavogei, atėmei tiesiai nuo gatvės mane? Kas tave privertė taip pasielgti? Deja, nespėjau to paklausti“, – braukdama tylią ašarą dabar atsidūsta J.Visockienė.
Išvogė gatvėje
Augdama Ariogaloje, močiutės namuose, Janina pasakoja savo tėvų nepažinojusi. Tik vėliau suvokusi, kad tėvai kartais užsukdavo aplankyti, tačiau jai jiedu nebuvo pristatomi kaip tėvai. Mažametei mergaitei buvo aiškinama, kad tai – eiliniai šeimos svečiai.
Kad kartais apsilankantys teta ir dėdė yra jos tėvai, mergaitė sužinojo tik tą dieną, kai jiedu nutarė mergaitę auginti patys ir pasiskolinę automobilį iš Kėdainių į Ariogalą atvyko pasiimti dukros.
Kaip šiandien menu tą vasaros dieną, kai tėvai mane išvogė.
„Kaip šiandien menu tą vasaros dieną, kai tėvai mane išvogė. Pamenu, einu gatve link Dubysos, basa, apsivilkusi tik kliošine vasarine suknute ir staiga sustoja pro šalį važiuojanti mašina. Iš jos išlipa vyras, tada dar nežinojau, kad jis mano tėvas, paima mane ant rankų, įsisodina į automobilį ir veža link centrinės miestelio gatvės“, – pusės amžiaus senumo istoriją gyvai pasakoja J.Visockienė.
Tėvai tiesiog gatvėje pasiimtą dukrą automobilyje ramino, kad ji vežama pas savo tetą, su kuria kartu augo, į darbą. Ten nuvykus teta mažai mergaitei papasakojo, kad automobilyje sėdintys žmonės yra jos tėvai.
„Iki šiol atsimenu, kad visą kelią į Kėdainius labai verkiau. Mama atrodė labai stora, nes tuo metu laukėsi brolio. Neprisimenu, kad tėvai paimdami mane būtų raminę ar apkabintų, glaustų“, – pasakoja moteris.
Vos nuvykus į Kėdainius, tėvai uždangstė visus namų langus, mama sėdo skusti bulvių pietums, o kieme susirinko būrys žmonių.
„Girdėjau, kad tarp tų žmonių buvo ir mane iš Ariogalos atsivijusi močiutė, tačiau jos į namus niekas neįleido. Kieme buvo girdėti tik kaip šaukia tėvas“, – it košmarą savo gyvenimo istoriją atsimena Janina.
Vėliau J.Visockienė rado ir dokumentus, įrodančius, kad septynerius metus ją auginusi močiutė dėl mergaitės globos buvo pasiryžusi kovoti teisme.
„Radau kreipimąsi į teismą, kuriuo ji pageidavo mane atsiimti, kai aš buvau trečioje ar ketvirtoje klasėje, kartu buvo pridėtas ir teismo išaiškinimas, kad mane auginti teisę turi tik tėvai“, – pasakojo Janina.
Meilės nepatyrė
Pirmąsias dienas Kėdainiuose Janina atsimena lyg per miglą. Giliai atmintyje įstrigo tik prisiminimai apie seserį, kuri jau anuomet, kai Janina dar lakstė basomis, turėjo dviratį.
„Tas dviratis man buvo lyg stebuklas“, – atsimena J.Visockienė tvirtindama, kad tėvų šeima gyveno kur kas geriau nei Ariogaloje likusi močiutė. Tačiau turtai neužgydė septynmetės širdelės žaizdų.
„Neatsimenu, kad mane būtų mylėję. Pamenu, kaip su sese prižiūrėdavome jaunesnį broliuką, pati buvau pavalgiusi ir aprengta, nuprausta, bet, kad būčiau buvusi mylima – negaliu pasakyti. Be to, prastai mokiausi – gal dėl visos tos istorijos su „pavogimu“ atmintis buvo labai prasta, nieko neįsimindavau“, – pasakoja Janina.
Pasak jos, tėvų santykiai taip pat nebuvo idealūs. „Tėvas buvo labai pavydus, keliolika metų jaunesnę mamą mušdavo, mums tekdavo bėgti slėptis“, – skaudžiais išgyvenimais dalijasi moteris.
Janinai einant į septintą klasę tėvai išsiskyrė. Pasidalijo namą pusiau. Abu susirado naujus mylimuosius. Vėliau tėvas išsikraustė ir savo namo pusę perleido Janinai.
„Tėvelis, vėliau supratau, mane tikrai mylėjo, tačiau nelabai mokėjo to parodyti“, – mano J.Visockienė.
Po aštuonių klasių moteris įsidarbino Kėdainių konservų fabrike taros skyriuje. Dirbo labai sunkiai, nors buvo silpnokos sveikatos ir tėvo buvo raginama verčiau tęsti mokslus nei „arti“ fabrike.
Tėvo paskatinta vienuolika klasių moteris baigė vakarinėje mokykloje, įsidarbino vaikų darželyje auklėtoja. Tada sutiko savo vyrą ir ištekėjo, susilaukė pirmojo sūnaus.
Tačiau mamai nepatiko jos vyras. Be to, mama buvo parsivedusi į namus kone Janinos metų jaunuolį ir ėmė dukrą kaltinti prie jo kimbant.
„Pasipiktinau tokia neteisybe ir niekam nieko nesakiusi su vaiku parbėgau pas močiutę į Ariogalą. Dabar galvoju, kad gal mama mano santuokai nepritarė, nes norėjo apsaugoti mane nuo savo sunkaus likimo“, – atsimena Janina.
Paskui Janiną į Ariogalą atvažiavo ir jos vyras, čia jie susilaukė antro vaikelio.
Gerai, kad mane pavogė. Tik gal ne taip – ne iš gatvės – reikėjo tą padaryti.
„Gimdžiau Kėdainiuose, bet mama neatėjo manęs aplankyti, tik parašė ilgą laišką. Septynis metus po mano pabėgimo nebendravome. Tik vėliau mama atvažiavo aplankyti ir susitaikėme. Prieš mirtį taip pat mama norėjo, kad tai aš ją prižiūrėčiau, o ne sesuo“, – pažymi Janina.
Lygina su Garliavos istorija
Dabar, prisimindama tos dienos, kai tėvai ją pasičiupo gatvėje, įvykius moteris sako: „gerai, kad mane pavogė. Tik gal ne taip – ne iš gatvės – reikėjo tą padaryti, tačiau džiaugiuosi, kad galėjau augti žinodama, kad čia šalia yra mano mama ir tėtė“.
Savo patirtį ji lygina su Lietuvą pastaruosius kelerius metus krečiančia Garliavos mergaitės istorija.
Janina tikra, kad ir Laimutės Stankūnaitės dukra po tam tikro laiko bus dėkinga mamai, kad ją išvogė iš namų, kuriuose, jos galva, buvo engiama.
„Mūsų patirtis tikrai panaši ir man labai gaila to vaiko, kad jai teko tiek visko patirti. Žinau, kad ji ilgam viską atsimins, na, nebent yra labai stipri mergaitė...“, – nutęsia J.Visockienė.
Garliavos istorijoje ji stoja ne buvusiosios teisėjos Neringos Venckienės pusėn. Pasak moters, būtent teisėja vaiku visus skandalo metus naudojosi kaip įrankiu ir įtartinai įnirtingai siekė ją globoti. Moters nuomone, dėl mergaitės traumų kalti ir Neringos Venckienės tėvai, galėję dukrai pasakyti, kad labiausiai bus pakenkta vaikui.
J.Visockienė apgailestauja, kad Laimutės Stankūnaitės dukra iš globėjos namų buvo išlupta jėga, tačiau sako suprantanti, kad gražiuoju to padaryti neleido pati teisėja.
„Būdas, kaip tas vaikas paimtas, nebuvo tinkamas, tačiau kitaip, matyt, šioje istorijoje jau nebebuvo įmanoma. Neringa Venckienė kasdien žalojo vaiko psichiką šmeiždama jos mamą ir trukdydama joms susitikti. Šlykščiausia buvo žiūrėti, kaip paėmimo dieną vaiką ji pastatė prieš langus, lyg norėdama ją dar labiau įskaudinti, įvaryti į kampą“, – atsimindama savo istoriją, liūdesį dėl Garliavos mergaitės, lieja J.Visockienė.
