Ypatingo visuomenės palaikymo sulaukusi iniciatyva dar tik įsibėgėjo, tad gyventojai ir toliau raginami prisidėti prie vis dar išlikusių senųjų Lietuvos girių išsaugojimo, kuriose gamtai leidžiama gyvuoti be žmogaus įsikišimo.
Iniciatyvos rekordininkas – paaukoti 558 buteliukai virto 55,8 m2 senojo miško
Iniciatyvos „Keisk tarą į šlamančius“ sumanytoja – nepelno siekianti įstaiga VšĮ „Užstato sistemos administratorius" (USAD) – nuo praėjusių metų lapkričio 14 dienos atvėrė galimybę tarą per užstato sistemą priduodantiems gyventojams atgautus pinigus paaukoti senųjų Lietuvos miškų išsaugojimui.
Nors aktyviausiai aukojama Vilniuje, gyventojai prie iniciatyvos noriai prisideda net ir atokiausiuose Lietuvos kampeliuose.
Lūkesčius pranokę rezultatai ir mus supančiai aplinkai neabejingų gyventojų dosnumas išties džiugina, tačiau graži iniciatyva tęsiasi, tad ir toliau kiekviena taromatuose priduota paaukota pakuotė virs 1000 kvadratinių centimetrų išsaugotų senųjų miškų, kuriuose šlama šimtmečius skaičiuojantys medžiai, o natūralios gamtos kuriamoje ramybės oazėje saugias buveines randa laukiniai miško gyventojai.
„Nuo kampanijos starto Lietuvos gyventojai jau paaukojo beveik 800 tūkst. užstato pakuočių. Nors aktyviausiai aukojama Vilniuje, gyventojai prie iniciatyvos noriai prisideda net ir atokiausiuose Lietuvos kampeliuose – paskaičiavome, kad vidutiniškai aukojama 15 buteliukų, o tai yra lygu 1.5 m2 išsaugoto miško ploto.
Tiesa, turime ir rekordininką – net 558 pakuotes taromate pridavęs gyventojas visą sumą nusprendė skirti „Keisk tarą į šlamančius“ iniciatyvai ir tokiu būdu išsaugojo 55,8 m2 senojo miško. Už dalį iniciatyvos metu surinktų pinigų „Sengirės fondas“ jau išpirko 6 ha senojo miško, tačiau kampanija tęsiasi, tad už paaukotus pinigus surinktos lėšos ir toliau kaupiasi“, – sako USAD vadovas Gintaras Varnas.
Pirmasis „Šlamančių“ miškas – išskirtinėje vietoje
Pirmieji miško sklypai, kuriuos „Sengirės fondas“ išpirko už iniciatyvos metu surinktus pinigus, simboliškai pavadinti „Šlamančiu mišku“. Kartu su anksčiau fondo išpirktais miškais, šie sklypai formuoja didesnį masyvą, apsaugotą nuo kirtimų ir žmogaus veiklos.
Legendinio Raigardo slėnio apylinkės Druskininkų savivaldybė pirmajam Šlamančių miškui, anot USAD vadovo Gintaro Varno, pasirinktos neatsitiktinai – tai viena įspūdingiausių Lietuvos vietų, išsaugojusių labai turtingą gamtą ir unikalią aplinką.
Tokio amžiaus pušynai Lietuvoje – tikra retenybė, įprastai išlikusi tik aukštapelkių pakraščiuose.
Per ilgus tūkstantmečius Nemuno upės dešiniajame krante susiformavęs Raigardo slėnis kvapą gniaužia ne tik grožiu, bet ir gamtos įvairove.
Pasak „Sengirės fondo“ ornitologo Mariaus Karlono, status slėnį supantis šlaitas apaugęs brandžiomis pušimis, jau spėjusiomis įpusėti antrąjį šimtmetį. Tokio amžiaus pušynai Lietuvoje – tikra retenybė, įprastai išlikusi tik aukštapelkių pakraščiuose.
Čia svarbūs ne tik gyvybingi medžiai, bet ir negyva mediena – šimtmečius skaičiuojančios stambios pušys net ir nudžiūvusios ištisus dešimtmečius gali stovėti sausuolių bei stuobrių pavidalu, randuotais baltais kamienais ne tik praturtindamos kraštovaizdį, bet ir tapdamos gyvybės šaltiniu tūkstančiams įvairiausių organizmų.
Būtent negyvos medienos gausa Raigardo slėnyje lėmė, kad dalyje sklypo išskirta ir kertinė miško buveinė – nepažeistas miško plotas, kuriame galima aptikti nykstančių, pažeidžiamų, retų ar saugotinų specializuotųjų buveinių rūšių.
„Sengirės fondo“ mokslininkių Jurgos Stoškutės ir Onutės Grigaitės teigimu, šiandien Raigardo sengirės plotuose randama įvairių retų į Raudonąją knygą įtrauktų augalų.
Tarp jų – ir širdinė dviguonė (Listera cordata), pūkuotoji apuokė (Trichocolea tomentella), smiltyninis laibenis (Alyssum gmelinii), smiltyninis gvazdikas (Dianthus arenarius), kiaušininė dviguonė ( Listera ovata), šliaužiančioji sidabriukė (Goodyera repens), statusis atgiris (Huperzia selago).
Slėnį tyrinėjantys ekologai-botanikai tikisi čia aptikti ir lietuvinę naktižiedę (Silene lituanica), siauralapę plautę (Pulmonaria angustifolia) ar kiek daugiau nei prieš du dešimtmečius šiuose plotuose pastebėtą miškinį spyglainį (Polystichum aculeatum).
Raigardo slėnio šlaitų papėdė – taip pat išskirtinė. Drėgnoje ir unksmėtoje vietovėje šakas svarina brandžios 93 metų eglės, juodalksniai ir beržai. Skirtingos mikroklimatinės sąlygos, skirtinga medynų struktūra ir sudėtis lemia ir sąlyginai didelę biologinę įvairovę. Vien šio slėnio teritorijoje yra užregistruota apie 120 perinčių paukščių rūšių, o viso aptikta per 160 skirtingų sparnuočių rūšių.
Už iniciatyvos „Keisk tarą į šlamančius“ metu surinktas lėšas jau išpirkti miškų plotai, apsupę plataus Nemuno senvagių ir upelių išraižytą Raigardo slėnį, galės skaičiuoti dar ne vieną šimtmetį ir būti gyvybės lopšiu tūkstančiams gyvūnų, augalų ir grybų rūšių. Čia gamta ir toliau formuosis be žmogaus įtakos, o visi organizmai bus lygiaverčiai ir nė vienas nevadinamas kenkėju.
„Išties išskirtiniai iniciatyvos „Keisk tarą į šlamančius“ rezultatai tik dar kartą įrodo, kad lietuviai neabejingi juos supančiai aplinkai. Iš viso per praėjusius metus gyventojai grąžino daugiau negu 685 mln. pakuočių – vidutiniškai virš 1,87 mln. pakuočių per dieną.
Gyventojų paaukota vienos dienos tara galėtų šimtams metų išsaugoti kone 20 hektarų gamtai vertingiausio miško, todėl raginame ir toliau aktyviai tarą keisti į šlamančius, taip bendromis jėgomis senąsias Lietuvos girias apsaugant ir išsaugant ne tik mums patiems, bet ir ateities kartoms“, – sako USAD vadovas G.Varnas.
