Praėjo jau 10 metų nuo to laiko, kai Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacija perėmė iš Vilniaus arkivyskupijos kurijos apgriuvusį pastatą Rasų gatvėje. Nebuvo langų, nuo sienų byrėjo tinkas. 2013 metais į stacionarųjį hospisą buvo priimtas pirmas pacientas. Dabar čia veikia stacionarus Pal. Kun. Mykolo Sapočkos hospisas, kuriame – 14 lovų. Kaip savo tekste apie hospisus Lietuvoje pastebėjo žurnalistė Ewa Wołkanowska-Kołodziej, kurios tekstas pasirodė Lenkijos leidinyje „Nowa Europa Wschodnia“, o lietuviškai – ir 15min, „14 lovų karališkai numirti“.
Šį tekstą galite perskaityti čia: Mama jau yra danguje: keturiolika lovų numirti karališkai nemokant nė cento
Išpildyti paskutinį norą
Tame tekste pasakota ir apie kitus Lietuvos hospisus – jau veikiančius ar dar tik besikuriančius.
Vieną iš veikiančių Kaune įkūrė diplomuota kineziterapeurė Žanna Jankovskaja. Patalpų hospisui ji neturi, tad neatlygintinai medicininė, psichologinė, emocinė, socialinė, dvasinė, juridinė bei visokia kitokia pagalba, kaip rašoma Kauno hospiso namų interneto svetainėje, nepagydomiems žmonėms bei jų artimiesiems teikiama jų pačių namuose.
„Iš tiesų žmonės turi patys spręsti, kokią pagalbos rūšį esant paliatyvios būklės pasirinkti. Mūsų mieste ir rajone yra daug slaugos ligoninių, į kurias atidavę sunkius ligonius, artimieji nusiramina – atidavėme į geras rankas. Kai kurių tokių įstaigų autoritetas kelia pagarbą. Saugiai jaučiasi artimieji palikdami ligonį ir ligoninių paliatyviosios pagalbos skyriuose“, – lyg norėdama paneigti mitą, kad hospisai tam tikra prasme konkuruoja su valstybinėmis ir nevalstybinėmis slaugos ligoninėmis, kalba Ž.Jankovskaja.
Išties konkurencijos tokioje srityje nėra ir būti negali. Slaugos ligoninės atlieka savo funkciją, hospisai – bando prasiskinti savo kelią. Ir tai, ką pastebi visi tokios paliatyvios slaugos paslaugas norintys teikti specialistai, nėra labai lengva.
„Retas pilietis žino, kad, tarkim, hospise negali būti daugiau nei 14 lovų. Kitaip tai nebebus hospisas. Hospisas yra labiau namai nei ligoninė, kur galima pasiimti savo šuniuką, akvariumą, mėgstamą paveikslą, gėlę ar kilimėlį. Hospiso veikla organizuojama taip, kad jų pacientai būtų nuolat išklausomi, tenkinami jų norai. Nes ten praleidžiamos paskutinėes gyvenimo akimirkos, dienos, mėnesiai. Paskutinio noro išpildymas – štai pagrindinis hospiso veiklos akcentas“, – pabrėžia ponia Žanna, kažkada pasakojusi, kad jų savanoriai vėžiu sergančios merginos mamai mokytojai padėję net taisyti mokinių sąsiuvinius, taip ji galėjo daugiau laiko praleisti su ligone dukra.
Hospisas yra labiau namai nei ligoninė, kur galima pasiimti savo šuniuką, akvariumą, mėgstamą paveikslą, gėlę ar kilimėlį.
„Kitų šalių pavyzdžiai turėtų įkvėpti ir mūsų Vyriausybę. Pavyzdžiui, Nyderlanduose hospisų judėjimo veikloje svarbų vaidmenį atliko šalies parlamentas, kuris inicijavo ne vieną nacionalinę programą, taip skatindamas paliatyvią slaugą, prisidėdamas prie jos plėtojimo. Per pastaruosius dvidešimt penkerius metus paliatyvios slaugos mastai Nyderlandų Karalystėje gerokai išaugo, patobulėjo ir pati sistema. Palyginimui, hospisų skaičius išaugo nuo 38-ių 1999 metais iki 241-o 2008 metais. Šito buvo pasiekta inicijuojant įvairias finansavimo programas“, – pasakojo Kauno hospiso namų steigėja.
Lietuvoje kol kas to nėra. O viešas kalbėjimas apie hospisus, jų egzistavimą kartais sulaukia ne tik paramos ar pačių geriausių atsiliepimų.
Pajuto puolimą
Po jau minėto straipsnio apie hospisus, Ž.Jankovskaja sako pajutusi savotišką puolimą. „Kauno hospiso kolektyvas jaudinosi artėjant Šv. Kalėdoms. Mat būtent šiais, trečiais, Kauno hospiso egzistavimo metais pagaliau atsirado galimybė įgyvendinti didžiausią svajonę nuo pat įsikūrimo dienos. O ta svajonė – nuvežti nors kelis hospiso pacientus prie kalėdinės eglutės į Kauno Rotušės aikštę.
Tai ne šiaip svajonė, tai iššūkis. Įsigijome neįgaliesiems pritaikytą automobilį, galutinai jį suremontavome, pradėjome derinti savanorių ir personalo grafikus, nes vienam pacientui nuvežti reikia 6–7 žmonių. Mūsų pacientai beveik nejudantys, jų būklė kelyje gali staigiai pablogėti.
Ir staiga kaip perkūnas iš giedro dangaus – oficialus raštas iš Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos (VASPVT) prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kuriame pranešama apie neplaninį patikrinimą pagal raštą, gautą iš Lietuvos paliatyviosios medicinos draugijos“, – apie nemalonią prieššventinę patirtį 15min pasakojo Ž.Jankovskaja.
Rašte buvo nurodoma per 7 kalendorines dienas pateikti daugybę dokumentų, o į tą laiką įėjo ir pačios Kalėdos. Anot Kauno hospiso namų įkūrėjos, pamatę, kiek teks dokumentų parengti, jai ir kitiems darbuotojams teliko sunkiai atsidusti – svajonė nuvežti bent vieną pacientą prie Kalėdų eglės žlugo.
Kadangi patikrinimas surengtas po Lietuvos paliatyviosios medicinos draugijos kreipimosi, Ž.Jankovskaja sako kartu su kolegomis skambinusi draugijos prezidentui, prof. Arvydui Šeškevičiui, prašydami paaiškinti priežastis. Tačiau atsakymo negauta.
Į VASPVT iš viso buvo išsiųsta apie 200 puslapių dokumentų, šis darbas paralyžiavo Kauno hospiso veiklą kalėdiniu laiku, bet atsakymas, kad patikra baigta, gautas, tereikėjo pataisyti kai kuriuos dalykus hospise.
O kur dar vieši pareiškimai apie pačią Žanną Jankovskają, kuriuos portale bernardinai.lt paskelbė Vanda Ibianska. Gindama slaugos ligoninių veiklą, ji apie Ž.Jankovskają rašė taip: „Viena, neva žolininkė, yra labai populiari tarp gyventojų. Ji organizuoja gausiai lankomas maldos grupes, bendrauja su ekstrasensais, atidarinėja čakras, mato auras, mirusiųjų šešėlius, diagnozuoja ligas virgulių, svarelių padedama ir netgi turėjo tiesioginį ryšį su Kristumi.“
„Neprisimenu, kad kam atidarinėčiau čakras, ar girčiausi, jog matau auras ar mirusiųjų šešėlius. Ir kodėl autorė teigia, kad aš neturiu medicinos išsilavinimo? Todėl kad nežino apie jį? Kodėl nėra dialogo?“ – piktindamasi, kad su ja nesikalbėjus skleidžiami tokie gandai, sakė Ž.Jankovskaja.
Į hospisą – numirti
Juk didžiausia aparatūra hospisuose yra švirkštas, – sakė A.Šeškevičius.
Lietuvos paliatyviosios medicinos draugijos prezidentas prof. Arvydas Šeškevičius apie Kauno hospiso namų veiklą ir šį hospisą įkūrusią Ž.Jankovskają kalbėti nenorėjo.
Tačiau apie hospisų būtinybę – mielai. Profesoriaus teigimu, paliatyvi pagalba Lietuvoje teikiama nuo 1995 metų. „Paliatyvi pagaba, kuri teikiama ne hospise, reiškia, kad dar kažką galima padaryti. Tarkim, suformuoti stomą, kai yra žarnyno nepraeinamumas. Tai tam yra paliatyvios pagalbos skyriai. Kai suformuojama ta stoma ir vis tiek pacientui blogėja, o intervencijų daugiau nereikia daryti, tada perkeliamas žmogus į hospisą numirti. Todėl reikia skirti paliatyvią pagalbą, kai yra ligoninėse integruota – tokių skyrių yra universitetinėse, rajonų ligoninėse, o tikrasis hospisas yra Vilniuje. Į jį nukreipia, kai jau nieko negalima padaryti, viskas jau padaryta“, – aiškino prof. A.Šeškevičius.
Santykį tarp paliatyvios pagalbos skyrių ligoninėse ir hospisų A.Šeškevičius vadina intensyviu bendradarbiavimu. „Tokiuose rajonų ligoninių skyriuose pacientai praguli ir du, ir keturis mėnesius, o hospisuose – maždaug keturias paras, kartais dešimt. Toks yra skirtumas, tos įstaigos vienos kitas papildo. Daug kas to nesupranta ir teigia, kad tuose ligoninių skyriuose viskas blogai, o štai hospisuose gerai. Anglijoje tik 2 proc. slaugos paslaugų suteikiama hospisuose, o visa kita integruota ligoninėse“, – kalbėjo profesorius.
Daugiausia hospisų, Lietuvos paliatyviosios medicinos draugijos prezidento teigimu, yra Italijoje ir Lenkijoje. Ir ši tradicija tęsiasi nuo viduramžių, kai pagal popiežiaus įsakymą prie kiekvienos parapijos būtų įsteigiamos špitolės. Iš to išsivystė ir hospisų judėjimas.
Prof. A.Šeškevičius teigia esąs už tikrą hospisą, kai jau viskas padaryta, už ligonius, kad jiems netektų kankintis: „Juk didžiausia aparatūra hospisuose yra švirkštas.“ Jo manymu, Lietuvoje reikėtų 3–4 hospisų didesniuose miestuose ir to užtektų. Bet ne tokių, koks veikia Kaune ir kuriam vadovauja Ž.Jankovskaja.
Pagalba ir artimiesiems
Hospise ne palatos, o gyvenamieji kambariai. Hospisas globoja ir pacientą ir jo artimąjį.
Ž.Jankovskaja tvirtina su niekuo kariauti nenorinti. Ji įsitikinusi, kad kur kas naudingiau būtų, jeigu slaugos patirtį turinčių įstaigų atstovai perduotų ją hospisų kūrėjams ir šis, Lietuvoje dar naujas, judėjimas skleistųsi. Bet kol kas, anot Žannos, „savanoriška atsidavusių žmonių veikla stabdoma ir šmeižiama“.
Hospise paslaugos pacientams teikiamos visada neatlygintinai iki pat jo gyvenimo pabaigos, o ne tol, kol, kaip pastebi Ž.Jankovskaja, jas apmoka Teritorinė ligonių kasa. „Hospise ne palatos, o gyvenamieji kambariai. Hospisas globoja ir pacientą ir jo artimąjį. Hospisas apmoko artimuosius slaugos įgūdžių. Hospisas suteikia artimiesiems pagalbą gedint.“ Tai tik keli akcentai, kuo hospisai skiriasi nuo slaugos ligoninių.
„Kauno hospiso namai lanko nepagydomus, sunkiai sergančius žmones jų pačių namuose. Mes stacionaro neturime. Bet vienas vienuolis pranciškonas pasakė, kad mums jo ir nereikia – nes žmonėms geriau išeiti pas Dievą iš savo nuosavų namų“, – sako Ž.Jankovskaja.
Pažįstama aplinka, kur ir televizorius, kompiuteris, naminiai gyvūnai, kaimynai, nekelia streso, o namuose apsilankę specialistai sudaro išsamų planą, kaip ligonis bus slaugomas – hospiso globa namuose užtikrina, kad pacientu rūpinasi profesionali komanda: medikai, slaugytojai, darantys viską, kad sumažintų ligonio skausmą ir sunkumus.
„Hospiso globa palengvina šeimos nerimą. Specialistų dėka šeimos nariai tarp vizitų gali pailsėti ir tęsti ramų gyvenimą. Suteikiama visa reikalinga pagalba nuo atidaus klausymosi iki skaniausios vakarienės paruošimo. O paliatyvi globa ligonio namuose leidžia ligoniams jaustis oriai, – tikina Ž.Jankovskaja. – Kai ligoniais rūpinamasi jų namuose arba hospisuose, jie nėra prijungti prie įvairių aparatų, nėra trukdomi kas valandą vykstančių apsilankymų ir patikrų. Jiems netaikomos įvairios invazinės procedūros, kurios galėtų prailginti jų gyvenimo laiką.“
Patarimai ir parama neretai yra kaip tik tai, ko reikia kiekvieno ligonio šeimai ir hospisai stengiasi padėti artimiesiems susitvarkyti su tokiu nelengvu metu užplūstančiomis emocijomis. Specialistai nenusisuka ir pacientui mirus – liūdintys artimieji taip pat nepaliekami vieni tvarkyti įvairių darbų, kuriuos reikia atlikti mirus šeimos nariui.
Paramos norėtų ir patys hospiso darbuotojai, tačiau kur kas dažniau tvirtina susiduriantys su pagalių kaišimu į ratus. „Mėginome ieškoti pagalbos savivaldybėse – Kauno miesto ir rajono. Deja, nebuvome suprasti“, – apgailestavo Ž.Jankovskaja.
