Kaip skelbiama VšĮ „A.C.Patria“ Savanorių centro pranešime spaudai, 26-erių Ilkeras į Lietuvą atvyko pagal nevyriausybinės organizacijos „A.C.Patria“ koordinuojamą Europos savanorių tarnybos projektą. Ieškodamas darbo su vaikais, vaikinas aptiko „Carito“ pasiūlymą ir apsisprendė keliauti į Kauną. Prieš kelionę nedaug apie Lietuvą žinojęs savanoris tikėjosi, kad pavyks pasisemti šiaurietiškos kultūros ir pabėgti nuo nuolatinio triukšmo bei sąmyšio, kurio nemaža 15 milijonų gyventojų turinčiame Stambule.
Kaunas žavi savo ramybe ir patogiu gyvenimu.
„Gyvenu mieste, kuriame pilna istorinių paminklų, nuostabių turistinių vietų, tačiau visur taip sausakimša, kad netgi neįmanoma atidžiau jų apžiūrėti, – pasakojo jis. – Mano namus ir darbą skiria vos keli kilometrai, tačiau kiekvieną rytą šį atstumą dėl spūsčių keliauju valandą laiko ar ilgiau. Atvykęs pastebėjau, kad Kaunas žavi savo ramybe ir patogiu gyvenimu. Žmonės čia niekur neskuba, yra atsipalaidavę, draugiški ir paslaugūs.“
Baigęs universitetą vaikinas dvejus metus dirbo mokytoju – privačioje mokykloje mokė fizikos. Vakarais Ilkeras keliaudavo į savo universiteto atsinaujinančių energijos šaltinių laboratoriją ir kartu su kolegomis tobulindavo bendrą projektą.
„Siekiame sukurti ekologišką atsinaujinančios energijos talpyklą. Jeigu Stambule įvyktų žemės drebėjimas, mums reikėtų energijos, švaraus vandens ir kitų reikalingų elementų. Naudojame saulės energijos fotomodulius, renkame lietaus vandenį. Su jais auginame daržoves, taikydami permakultūros principus“, – darbo svarbą atskleidė savanoris.
Iššūkis – išmokti kalbą
Norėdamas dalyvauti savanorystės projekte ir atvykti į Lietuvą, Ilkeras susidūrė ne tik su ilgais vizos išdavimo procesais, bet turėjo įveikti ir svarbų iššūkį – išmokti anglų kalbą. Keturis mėnesius skyręs intensyvioms pamokoms vaikinas šiandien jau geba susikalbėti angliškai, jo žodynas yra pakankamai platus.
„Mane stebina faktas, kad Lietuvoje net paaugliai puikiai kalba angliškai. Turkijoje situacija kitokia – pažįstu tik keletą turkų, kurie šneka šia tarptautine kalba. Kai kurie moka arabiškai, nes Turkija yra multikultūrinė šalis, o arabų kultūra ir islamas užima didelę vietą mūsų kultūroje. Vis dėlto, dauguma moka tik gimtąją turkų kalbą“, – pripažino jis.
Mane stebina faktas, kad Lietuvoje net paaugliai puikiai kalba angliškai. Turkijoje situacija kitokia – pažįstu tik keletą turkų, kurie šneka šia tarptautine kalba.
Laimė, artima Ilkero draugė ilgą laiką gyveno JAV ir sutiko padėti bičiuliui pralaužti ledus.
„Gyvendamas Lietuvoje taip pat susipažinau su viena moterimi – ji anglų kalbos mokytoja, tačiau labai domisi turkų kalba. Tad susitinkame kiekvieną šeštadienį ir padedame vienas kitam, – apie netikėtą pažintį pasakojo Ilkeras. – Šiuo metu nemažai mokausi ir savarankiškai, bent vieną valandą per dieną skiriu kalbos pratimams.“
Vis dėlto, savanoriaujant vaikų dienos centre tarp Ilkero ir vaikų reikšmingesnio kalbos barjero neiškyla. Pasak savanorio, susikalbėti padeda vyresni, kalbas mokantys mokiniai bei centro darbuotojai. Savanoris prisipažino nevengiantis kartais pasinaudoti ir „Google“ vertėjo paslaugomis.
„Manau, kad savanorystės pabaigoje neblogai mokėsiu lietuviškai, o vaikai supras turkiškai“, – juokėsi jis.
Dienos centre vaikinas su mokiniais žaidžia žaidimus, padeda jiems atlikti fizikos ir matematikos namų darbus, kartais pademonstruoja ir vieną kitą fizikinį eksperimentą. Pasak jo, dienos planas priklauso nuo to, kiek mokinių susirenka – kartais savanoris dirba su vos keliais vaikais, tačiau kai kuriomis dienomis jų gali užsukti apie 14–15.
Kultūrų skirtumai
Praleidęs mėnesį Lietuvoje Ilkeras spėjo susidaryti įspūdį apie šio krašto skirtumus nuo Turkijos. Savanoris pastebėjo, kad Lietuvoje gana paprasta gyventi, žmonės draugiški ir atsipalaidavę, nėra baisu paprašyti pagalbos net ir visiškai nepažįstamo žmogaus. Pasak jo, kitokia situacija egzistuoja Turkijoje: „Mūsų kultūra yra itin mišri – skirtingais istoriniais laikotarpiais čia kūrėsi visiškai kitokios civilizacijos, šiuo metu šalyje gyvena ir turkai, ir arabai, ir graikai bei armėnai. Esame pusiau europiečiai, pusiau Vidurinių Rytų gyventojai, tad visi labai skirtingi. Kai gyveni mieste, kuriame tiek daug gyventojų, yra sunku, nes nežinai, kuo gali pasitikėti, kas gali turėti blogų kėslų. Lietuvoje šiuo atžvilgiu daug lengviau.“
Lietuvoje gana paprasta gyventi, žmonės draugiški ir atsipalaidavę, nėra baisu paprašyti pagalbos net ir visiškai nepažįstamo žmogaus.
Anot Ilkero, Turkijoje savanorystė nėra labai populiari, nors nemažai vaikino draugų yra savanoriavę gimtinėje ir už jos ribų. Pats Ilkeras net penkerius metus atliko savanorišką veiklą vasaros stovykloje, skirtoje nepasiturinčių tėvų vaikams. Savanoris tiki, kad laikas, praleistas Kaune, jam padės įgyti dar daugiau patirties ir naujų žinių.
„Džiaugiuosi, galėdamas pagerinti savo užsienio kalbų lygį, išmokti naujų neformalios edukacijos technikų. Grįžęs atgal į gimtinę norėčiau tęsti studijas ir siekti magistro, svarstau, ar nevertėtų pasirinkti socialinio darbo srities. Tapau mokytoju, nes tikiu, kad mano pareiga – padėti žmonėms, juos ugdyti. Puiku, kad mano misija sugebėjo netgi peržengti valstybių sienas“,– džiaugėsi jis.
