Vos įžengus pro duris tampa aišku, kad „Špitolė“ – nepaprasta arbatinė.
Tarp išrikiuotų arbatos stiklainėlių ir užkandžių lentynų yra ir tai, kas priverčia stabtelėti, tarsi medituojant čia praleisti daugiau laiko, nei planuota.
Pranciškonų arbatinė
„Špitolė“ įkurta atgavus nepriklausomybę ir į Kretingą sugrįžus pranciškonams.
Jiems buvo grąžinti bažnyčiai priklausantys pastatai, tarp jų – ir parapijos namai.
Buvusiuose parapijos namuose susirinkdavo bendrauti parapijų šeimos, o vėliau jų pačių rankomis įkurta arbatinė ir knygynas, religinių prekių parduotuvėlė.
Dabar čia nuolat užsuka vietos gyventojai ir į Kretingos vienuolyną atvykstantys turistai iš užsienio.
Lankytojus pasitinkanti I.Buivydienė randa kelią į kiekvieno širdį.
Sulaukė stebuklo
I.Buivydienė pasakoja, kad prieš pradėdama dirbti „Špitolėje“ nežinojo vietos pranciškonų žvaigždės – Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos istorijos, pernelyg nesigilino į tikėjimo dalykus.
Sunkiai susirgus sūnui, ji ėmė ieškoti visokeriopos pagalbos.
I.Buivydienė pasakoja, kad tuomet ir sužinojo apie seną Kretingos tradiciją – prašyti sveikatos ir išgijimo meldžiantis ant vietinių šventuoju jau laikomo J.A.Pabrėžos kapo.
„Kantriai meldžiausi ir štai jums rezultatas – mano vaikas šiandien sveikas“, – su šypsena ir palengvėjimu pradeda pasakoti ji.
Šiandien moters sūnus jau suaugęs, turi savo vaikų. O ji taip ir liko dirbti „Špitolėje“.
„Tuo gėriu, kurį patiriu, visuomet stengiuosi dalytis su kitais žmonėmis. Būna, ateina lankytojai, skundžiasi, pasakoja savo bėdas. Yra buvę, kad daviau patarimą, o žmogus atėjo su šokoladu dėkoti. Pats nežinojo, kad galima pasėdėti ir valandą tiesiog pasikalbėti su Dievu“, – pasakoja arbatinės vadovė.
Atrado pašaukimą
Paklausta, ar nenusibosta visą gyvenimą dirbti vienoje vietoje, I.Buivydienė prisipažįsta, kad vienu metu ji buvo pradėjusi ieškoti pokyčių.
„Bandžiau kažką keisti. Bandžiau net išeiti į kitą sritį. Pagal specialybę esu kirpėja. Tačiau jau netrukus supratau, kad „Špitolė“ – mano vieta. Turėjau pasirinkti, kurioje srityje tobulėti. Pajutau, kad man patinka bendrauti su žmonėmis, kad patinka išklausyti juos“, – su šypsena pasakoja arbatinės vadovė.
„Broliai pranciškonai – mano mokytojai, aš čia užaugau. Dirbu čia jau 25 metus – beveik pusę savo gyvenimo“, – priduria Ingrida.
I.Buivydienė sako, kad lankytojai čia užsuka ir arbatos, ir psichologinės pagalbos.
„Galiu patarti žmogui, kokią knygą išsirinkti. Net tais atvejais, kai jis, pavyzdžiui, taip prislėgtas netekties, kad tiesiog stovi, žiūri į vieną tašką ir negali pats nė žodžio ištarti. Paskui, būna, ateina, dėkoja“, – pasakoja „Špitolės“ vadovė.
Į arbatinę – tiesiog pastovėti
I.Buivydienė prisipažįsta, kad pasitaiko ir klientų, kurie užsuka ne taip gerai nusiteikę.
„Būna, klausia, o tai kur tas tavo Dievas, tu kažkokia keista, bet ar gali papasakoti, kur jis yra? Manęs neskaudina tokie dalykai. Aš nesileidžiu į didelius ginčus – tiesiog palieku žmogų ramybėje. Padedu tik tiems, kurie prašo. Per prievartą brukti Dievą nematau prasmės“, – kalba I.Buivydienė.
„Špitolės“ vadovė pasakoja daugiau nei per dvi dešimtis metų darbo sulaukusi ir gana keistų lankytojų.
„Kai kurie ateina ir nieko neperka. Buvo vienas, kuris ateidavo su virgulėmis – ilgai vaikščiojo, kol rado kampą, sakė, kad ten gera energija. Buvo dar lankytojas, kuris užsukdavo tiesiog pastovėti konkrečioje vietoje. Sakė, kad ten gera aura“, – prisimena I.Buivydienė.
Špitolėse ieškodavo pagalbos
Špitolėmis (nuo lot. hospitale) viduramžiais, vėliau ir naujaisiais laikais buvo vadinamos bažnytinės įstaigos, teikdavusios pagalbą dėl amžiaus, sveikatos būklės ar kitų priežasčių savimi negalėjusiems pasirūpinti žmonėms.
Dėl vėlyvo krikšto šis tuo metu visą Europą apėmęs reiškinys Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) pasiekė tik XVI amažiuje – pirmąją špitolę Losicuose (tuomet LDK priklausiusioje Palenkės vaivadijoje) 1511 metais įsteigė Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis.
XVII amžiuje vis daugiau špitolių buvo steigiama ne tik LDK miestuose, bet ir provincijoje prie parapinių bažnyčių.
Jų išlaikymui aukodavo pasiturintys parapijos gyventojai – mecenatai, o stokojantys galėdavo čia užsukti ir paprašyti maisto, gydymo.
Ši Lietuvos miestų lankymo kampanija pavadinta „Graži mūsų Lietuva“ – iniciatyva, kuria skatiname atrasti ir pažinti Lietuvą, t. y. jos savitumą, nematytas vietas, išskirtines asmenybes bei bendruomenes, aktyviai prisidedančias prie visuomenės gerovės.
Daugiau unikalių istorijų skaitykite 15min projekte „Vasarojam Lietuvoj!“.
