Pirmadienį – prancūzų kalba, antradienį – anglų, trečiadienį – kompiuterių kursai, šeštadienį –jodinėjimas. Na, o sekmadienį – „tik“ baseinas ir išvyka į teatrą. Taip atrodė praėję Luko mokslo metai. Šiemet jis pradėjo lankyti septintą vidurinės mokyklos klasę. Tėvai žino, kad geras išsilavinimas ir platus interesų ratas ateityje padės sūnui gauti gerą darbą ir padėtį visuomenėje. Jis turi mokytis kuo daugiau ir tobulėti kuo sparčiau, kad taptų pačiu geriausiu. Tačiau ar neatimsime iš vaiko mielų vaikystės džiaugsmų?
Neseniai atlikto tyrimo duomenimis, britų moksleiviai anksčiau už daugelio pasaulio šalių bendraamžius kimba į mokslus ir turi daugiausia pamokų, tačiau jų žinios – vienos prasčiausių. Ar nebus taip ir lietuviukams?
Ir apskritai ką daryti, kad mūsų, suaugusiųjų, primestas aukštumų siekis neatimtų iš vaikų įgimto smalsumo, poreikio bendrauti su bendraamžiais?
Į būrelį – be prievartos
Kai kurie tėvai atžalas verčia po pamokų lankyti papildomus du ar tris būrelius, kuriuose jie turėtų išmokti to, ko nemokoma mokykloje. Kartu su pirmuoju skambučiu užverda ir tėvų ambicijos – argi nesmagu prieš kitus pasigirti „genialiu” sūneliu ar dukrele?
Tačiau suaugusieji turėtų atsiminti: papildomi užsiėmimai teikia daug naudos tik tada, kai vaikas juos lanko neverčiamas! Neapkraukime jo daugybe pareigų, nenubrėžkime mažyliui neįveikiamų tikslų tik tam, kad patenkintume savo ambicijas. Pervargęs vaikas praras norą bet kuo domėtis.
Per kančias – į žvaigždes?
Šiuolaikinėje visuomenėje daugelio tėvų ir jų atžalų pagrindinis tikslas – pirmauti, išsiskirti iš kitų. Atrandama vis daugiau naujų būdų pasiekti išsvajotąjį tikslą. Populiariausias jų – mokami korepetitoriai. Kai kas netgi tvirtina, kad be jų pagalbos apie gerus rezultatus galima tik pasvajoti. Galbūt kai kuriems silpniau besimokantiems vaikams ir reikalingos korepetitoriaus paslaugos, tačiau neretai perlenkiama lazda – vaikai mokosi ne dėl to, kad įgytų žinių, o dėl to, kad pasirodytų prieš kitus ir įtiktų tėvams.
Tegul teigiamas įvertinimas netampa pagrindiniu gyvenimo tikslu. Nėra prasmės samdyti korepetitorių, jei vaikas pakankamai gerai mokosi. Galbūt tereikia įveikti tingulį ar išmokti susikaupti, ir jis greit pasieks gerų mokymosi rezultatų. Padėkite vaikui paruošti pamokas, tačiau nedarykite visko už jį.
Lyderio sindromas
Jokūbėlis skaičiuoja greičiausiai klasėje… Ir visada laimi dailyraščio konkursus, giriasi tėvai. O sūnus? Tikriausiai jo galvoje vienintelė mintis: „Turiu geriausiai parašyti rašinį, kad išsiskirčiau iš kitų!“ Ne visi tėvai suvokia, kad nuolatinė sėkmė, nors džiugina, gali netgi padaryti meškos paslaugą, mat vaikas neišmoks įveikti sunkumų. Juk gali nutikti taip, kad teks pakeisti mokyklą, pasikeis situacija šeimoje ar užklups netikėta liga. Visa tai neleis pasiekti planuotų aukštumų ir vaikas, praradęs klasės lyderio titulą, patirs didžiulę psichologinę traumą.
Tėvai privalo mokyti mažylį įveikti nesėkmes. Juk nei mokykloje, nei gyvenime vaikui nepavyks nuolat būti laimėtoju. Vertinkite net menkiausius sūnaus ar dukters pasiekimus, užtikrinkite, kad penketukas ar ketvertukas – ne pasaulio pabaiga, tai tik tik gera proga pasistengti, ištaisyti klaidas.
Mokykime bendradarbiauti
Lenktyniavimas – būtina sąlyga protiniam, intelektualiniam vaiko vystymuisi. Tačiau jei jam nuolat kartojame, kad sėkmė – neįkainojama vertybė, kiekvieną mokyklinę ir gyvenimišką užduotį vaikas vertins kaip gyvybės ir mirties klausimą. Kaip to išvengti, tikriausiai paklaustų daugelis.
Tikslai turi būti nubrėžti atsižvelgiant į vaiko galimybes. Per maži tikslai neugdo valios, pernelyg dideli – priverčia jaustis nevisavertį. Neskatinkite nesveikos konkurencijos. Neskubėkite klausinėti, kokį pažymį vaikas gavo, nerodykite nusivylimo, jei jo žinios buvo įvertintos ne dešimtuku. Būti pirmūnu – ne vienintelis kelias į sėkmę. Yra daug kitų svarbių dalykų, kurių turėtų išmokti vaikas: darbštumo, atsakingumo, mokėjimo bendrauti, džiaugtis gyvenimu.
Dar viena dažna tėvų klaida – rodyti vaikui pavyzdžiu kitus: moksliuką brolį, gabią pusseserę ar klasės lyderį. Deja, tai skatina pavydą ir nevisavertiškumo kompleksą.
Mokykite vaiką deramai priimti pralaimėjimą. Bet kokia nesėkmė toli gražu nereiškia, kad vaikas beviltiškas ir neturi jokių galimybių gyvenime.
