15min su A.Krupavičiumi kalbėjosi apie jo sprendimą sukti į politiką, „Lietuva – visų“ paslaptis ir planus.
– Pone Krupavičiau, kodėl būtent ši partija, ar tapote jos nariu ir kaip apskritai nutarėte žengti tokį žingsnį gyvenime?
– Prieš kiekvienus Seimo rinkimus turiu pasiūlymų eiti į politiką. Ne iš partijų, bet įvairiausiose auditorijose vis tiek susitinki su žmonėmis, būna viešų paskaitų, ir tas klausimas neretai nuskamba, kodėl jūs neinate į politiką, nors ją aiškinate ir komentuojate. Eitumėte į politiką, tada galėtumėte daryti ir keisti, mažiau kritikuoti, bet pasiekti rezultatų. Tai vienas dalykas.
Antras dalykas, kad į partinę politiką tikrai neįsitraukiu. Būtent tas sąrašas „Lietuva – visų“ yra iš esmės nepartinis. Dauguma sąrašo dalyvių nepriklauso politinei partijai. Taip, yra vienas kitas anksčiau priklausęs partijoms, yra vienas kitas, kuris priklauso partijai „Lietuva – visų“, bet dauguma yra nepartiniai. Ši aplinkybė man irgi yra svarbi.
Sąrašas „Lietuva – visų“ yra iš esmės nepartinis.
Trečia, programiškai partija yra orientuota į visuomenės vienijimą, telkimą. Kita vertus, žvelgia kritiškai į dabartinę Lietuvos situaciją ir būklę. Tas žvilgsnis grindžiamas visa Lietuvos istorija po Nepriklausomybės atkūrimo. Lietuva yra tokia pusiau įgyvendinusi lūkesčius valstybė. Viena vertus, mes esame ES, NATO. Lietuva, kaip valstybė, yra saugesnė nei bet kada per šimtą metų, bet, kita vertus, turime ekonomiką, kuri nėra socialinės rinkos ekonomika, nors Nepriklausomybės aušroje politikų pažadas buvo būtent žengti tokiu keliu. Vis dar turime demokratiją su trūkumais, piliečių nepasitikėjimą politinėmis institucijomis, partijomis, parlamentu, teismais. Tai rodo, kad Lietuvoje demokratija išgyvena kritinius laikus.
– Jūs diagnozuojate problemas, bet kaip šis sąrašas, nes jūs sakote, kad tai nėra partija tikrąja to žodžio prasme, kad tai – nepartinių žmonių susibūrimas, ketina tas problemas išspręsti? Apie šią partiją iki šiol nebuvo nieko girdėti.
– Tikrai girdėti buvo per mažai. Visgi pirmiausia, norint ką nors spręsti, reikia apsibrėžti situaciją, kur mes esame. Tų problemų sąrašas yra daugiau negu ilgas. Daugiau, ką reikia daryti, tai yra tie esminiai orientyrai. Tai yra sociali, socialinė Lietuva.
– Tai čia kairioji partija?
– Ekonomine prasme ji bus daugiau į kairę nuo centro. Taip. Ekonominėje politikoje deklaruojamas siekis kurti socialinės rinkos ekonomiką su visais esminiais elementais – taip pat ir progresinių mokesčių sistema. Progresiniai mokesčiai turi būti matomi kaip svarbus elementas visoje mokesčių sistemoje. Politinis pasiūlymas, nuo ko tęsti diskusiją šioje srityje, yra vokiškoji sistema, kur iki 9 tūkst. eurų apskritai pajamos yra neapmokestinamos, o toliau mokesčių tarifas kyla iki 45 proc. Pavyzdžių yra daug, ir apie juos galima detaliai kalbėti. Reikia būtent ekspertų, politikų ir visuomenės diskusijos. Kol kas visuomenė dėl progresinių mokesčių visose apklausose pasisako teigiamai.
Aš manau, kad jeigu kas nors šiuose rinkimuose nustebins, tai tik šis sąrašas tai gali padaryti.
Kitas ekonomikoje esminis akcentas yra pasisukti veidu į smulkų ir vidutinį verslą. Lietuvoje tokios įmonės sudaro apie 99 proc. visų įmonių. Kitas dalykas, kad jis sukuria per 70 proc. darbo vietų ir per 70 proc. BVP, bet jis prisimenamas tik prieš eilinius Seimo rinkimus, o paskui viskas dedama į stalčių.
Kitas kritinis taškas, kur reikia esminių permainų, regionų politika. Nepaisant, kad buvo priimta regioninės politikos strategija, ji yra negyva, apskritai bankrutavusi, nors prieš 2016 m. rinkimus dabartinė valdžia kalbėjo, kad gaivins regionų politiką, nieko panašaus neatsitiko. Regioninė atskirtis yra akivaizdžiai per didelė ir būdų, kaip tai spręsti, nėra. Žinia yra visuomenei mūsų tokia, kad ne tik Vilnius nusipelnė gyventi gerai, bet visa Lietuva nusipelnė gyventi gerai. Regioninę politiką reikia konstruoti iš naujo, kad ji pradėtų veikti. Juolab kad bus galimybės, nes naujoje finansinėje perspektyvoje Lietuva turės didelę ES paramą.
– Visgi kaip jūs įsivaizduojate, kad dėl to gali sutarti Janutienė, krepšininkai, jūs, Tomas Pačėsas? Kokia čia publika ir kaip jūs, politologas, atsidūrėte tokioje kompanijoje?
– Mane ilgai įkalbinėjo.
– T.Pačėsas įkalbinėjo?
– Ne tik. Po to atėjo kai kurie kandidatai dėl to, kad galiausiai nusprendžiau dalyvauti rinkimuose ir būtent su šiuo sąrašu. O įkalbinėjo tikrai netrumpai, tai tęsėsi mėnesiais, ilgai sprendimo nebuvo, bet kiti kandidatai, kurie atėjo...
– Tai kas ją būrė? Pačėsas? Kas dar? Nes nelabai aišku, kas ta partija apskritai yra.
– Dabar reikia žiūrėti į sąrašą, kas jame yra. Iš tikrųjų sąraše yra žmonės, kurie turi savo kompetenciją savo profesinėse veiklose: ir medikai, ir mokslininkai, ir kariškiai. Pavyzdžiui, yra Raimundas Matulis, kuris buvęs Lietuvos karo akademijos rektorius, kuris neseniai baigė savo kadenciją.
– Tai kas yra šios partijos pirmasis penketukas? Gal jūs galite atskleisti, nes tai viešai neskelbiama?
– VRK pažadėjo atskleisti visą sąrašą tik likus mėnesiui iki rinkimų, tai būtų ne visai korektiška.
– Tai laikysite staigmeną rinkėjams iki paskutinės minutės?
– Šiek tiek. Lai būna staigmena.
Lai būna staigmena.
– Jūsų taktika tokia, kad apie jus rinkėjai sužinotų tik paskutinėmis dienomis?
– Apskritai Lietuvoje mes turime keistas tradicijas. Arba rinkimų kampanija prasideda labai anksti, bet tada daug diskutuojama ir svarstoma, kas, kur, ką skirs. Dažniausiai visa diskusija ir susiveda ne apie tai, ką kuri partija gali pasiūlyti, kaip spręsti problemas, bet kas yra kokioje pozicijoje ir kas rinkimų sąrašo lyderis, kas antroje, trečioje pozicijoje ir taip iki dešimtuko. Aš sakyčiau, kad tokia diskusija ydinga savo esme. Mes turėtume grįžti prie demokratinės politikos esmės.
– Jūsų programos tuo labiau niekur nėra.
– Bus. Manau, bus labai greitai. Programos paskelbimas, manau, turėtų būti vienas esminių rinkimų kampanijos akordų.
– Kiek jūs pats, kaip politologas, šiai partijai prognozuotumėte vietų Seime?
– Prognozės, ypač kai prognozuoji organizacijai, kurioje pats dalyvauji, labiausiai nevykęs dalykas. Aš manau, kad jeigu kas nors šiuose rinkimuose nustebins, tai tik šis sąrašas tai gali padaryti. Vien dėl įvairovės. Dėl to, kad jame yra iš tikrųjų žmonės, kurie savo profesinėje veikloje yra padarę ir įrodę darbais, kad mes galime, mes mokame ir galėsime daryti kitaip politikoje.
– Na, apie profesionalumą „valstiečiai“ labai daug kalbėjo 2016 m. Čia nėra nieko nauja.
– Mes kalbame apie kompetenciją, ne apie profesionalumą.
– Galime profesionalumą ir kitu žodžiu pavadinti.
– Ne visai. „Valstiečių“ profesionalumo praktika pasirodė gerokai muilo burbulas, o paskui, kai reikėjo ieškoti žmonių, tai tos paieškos nebuvo vykusios. Apskritai kolektyvinio sprendimo nebuvo net deleguojant asmenis į ministrų postus. Manyčiau, kad toks kelias ydingas, turi būti sprendimai priimami kitaip. Politika yra kolektyvinis veiksmas, o ne vienas lyderis ar kandidatas į ministrus pirmininkus turėtų atsirinkinėti pagal tai, kas jam patogu, su kuo jis dėl asmeninių aplinkybių norėtų ar nenorėtų dirbti. Kai taip interpretuojame profesionalumą, tai iš to išeina muilo burbulas. Galų gale, matėme ketverių metų istoriją, kad praktiškai daugiausia grįžta prie partinės Vyriausybės modelio. Profesionalų Vyriausybė liko rinkimų pažaduose ir veikė tik kurį laiką su nemenkomis problemomis.
Mes kalbame apie kompetenciją, ne apie profesionalumą.
– O kas „Lietuva – visų“ kandidatas į premjerus?
– Būtų bent keli galimi kandidatai.
– Kurie?
– Kadangi mes kol kas nekalbame apie postus, tai apie sąrašo eiliškumą, tai dar šis klausimas yra kol kas per ankstyvas, bet jis tikrai yra. Dar į vieną dalyką žiūriu kritiškai, kai sako, kad čia žurnalistai, sportininkai, ką jie padarys?
– R.Janutienės žurnaliste gal nė nevadinkime?
– Čia kaip pažiūrėsi, bet yra kiti, kurie tokių prieštaringų jausmų nesukelia. Tai va, jei Virgilijus Alekna gali būti politikoje, Sergejus Jovaiša gali būti politikoje, tai kodėl, pavyzdžiui, Valdemaras Chomičius ar Rūtenis Paulauskas negali? Sakyčiau, kad Lietuvos partijos turi rimtą ligą, kad jose trūksta įvairovės ir lyderiai itin partokratiškai dėlioja savo partijos rinkimų sąrašus. Netgi kai forma yra pusiau demokratinė, vis vien ji virsta valdoma demokratija, jei lyderis turi teisę pakeisti poziciją.
– O kas šioje partijoje sprendė dėl vietų sąraše?
– Tai buvo kolektyviniai sprendimai.
– Visi sąrašo nariai sprendė?
– Ne visai. Ne visas sąrašas, tikrai ne, bet to sąrašo priekyje esantys kandidatai. Šitaip sakykim. Jų balsas buvo svarbiausias.
– O kas šios politinės jėgos galimi partneriai?
– Kadangi sakiau, kad mums svarbiausia socialinė ekonomika politika, tai tos partijos, kurios formuluoja panašius tikslus. Tai jos pagrindiniai partneriai.
– Daugiau kairė nei dešinė?
– Taip, daugiau kairė ir centras.
