I.Šimonytė neslepia, kad laukia nelengvi metai. Šiuo metu pagrindinė prielaida, kad bendrasis vidaus produktas nebus minusinis.
Tačiau tokio augimo, kokį matėme praėjusiais metais, nematysime dar bent keletą metų. O tai turės įvairialypes pasekmes.
„Tai turės ir tas pasekmes, kad lėčiau augs žmonių atlyginimai, bet tuo pačiu lėčiau augs ir kainos“, – interviu laidai „15/15“ sakė premjerė Ingrida Šimonytė.
Toks būdas
– Kaip laikotės?
– Intensyviai kaip visada.
– Kas – ar normali darbų rutina, ar kažko daugiau, kai biudžetas svarstomas ir kitų einamųjų klausimų nemažai?
– Biudžetas visą laiką yra toks turbūt intensyvesnis laikotarpis. Ypač turint mintyje, kad šį kartą jis pasiankstino turbūt dviem savaitėms, gal net daugiau – gal trimis savaitėmis, lyginant su įprastu laiku.
Tai lapkritis išeina toks gerokai intensyvesnis. Plius yra, aišku, ir kitų klausimų daugybė. Bet toks darbas.
– Pastaruoju metu jūsų kolegos Seime, kai kurie apžvalgininkai pastebi, kad esate suirzusi, šiek tiek galbūt piktoka, kai kada kilstelite balso toną, galbūt lengviau, kaip rodosi iš šalies, išvesti iš kantrybės. Tai kodėl tokios nenuotaikos, jeigu tai yra nenuotaikos?
– Na, aš nežinau. Čia jau paklauskite tų, kurie komentuoja, kodėl jiems taip atrodo.
Man atrodo, kad aš tiesiog dirbu savo darbą. Aš niekada nebuvau žmogus, kuris yra, na, kaip pasakyti, melancholikas ar flegmatikas.
Mano temperamentas visą laiką buvo toks, kad aš galiu galbūt kitą kartą ir kandesnį žodį pasakyti ir kartais galbūt kažkokią repliką ar kažkaip aštriau sureaguoti. Bet tai čia nėra nieko labai naujo.
Nežinau, kas čia ir kam pasirodė, gal tiesiog daugiau kreipia dėmesio į tai, ką aš kalbu, nes anksčiau tai nebuvo taip labai įdomu.
Dabar tiesiog atrodo labai įdomu. Bet aš nieko tokio labai ypatingo nematau.
Ekonomikos augimas – labai nuosaikus
– Na, pakalbėkime apie politinį lauką. Seimo kadencija įpusėjo. Vyriausybei taip pat netrukus dveji metai. Tai kaip įvertintumėte šitą laikotarpį? Kuo galbūt džiaugiatės? O kur – nusivylimas didžiausias?
– Džiaugiuosi tuo, kad didžioji dalis darbų, kurie buvo šiam laikotarpiui suplanuoti, tada, kada naiviai galvojome, kad dirbsime Vyriausybėje ir vykdysime tiktai savo programą, yra vis dėlto padaryti.
Galbūt šiek tiek vėluojant, bet iš principo per tą dvejų metų laikotarpį padaryta nemažai dalykų.
Kas yra didžiausias nusivylimas? Nežinau, ar čia nusivylimas, tiesiog sudėtinga, kai yra daug tokių galbūt aplinkybių, kurias buvo sunku numatyti, kad su jomis susidursime.
COVID-19 buvo aišku, kai Vyriausybė pradėjo dirbti. Nelegali migracija buvo toks didesnis iššūkis praėjusių metų viduryje.
Karas yra apskritai visai kažkoks kitas pasaulis ir jis turi labai rimtas pasekmes ne tik ten, kur yra kariaujama, bet taip pat ir globaliai, ir mums taip pat įvairialypiais būdais.
Ir, žinoma, tas keičia planus.
Nes jeigu gyvenimas būtų tęsęsis taip kaip 2021 metais, kurie, nepaisant COVID-19, nepaisant nelegalios migracijos, Lietuvai buvo be galo sėkmingi – tiek ir įmonių rekordiniais pelnais, labai sparčiu ekonomikos augimu, labai sparčiu pajamų augimu, tai jeigu ta tendencija būtų toliau tęsusis (aišku, kažkokių ekonominių iššūkių galimai būtų buvę) – jau būtumėme galbūt diskutavę apie tai, kad galbūt kažkur kaistame šiek tiek.
Bet štai Vladimiras Putinas nusprendė įsiveržti į Ukrainą ir visiškai pakeitė ne tik kad Rusijos, Ukrainos gyvenimą, bet taip pat ir visos Europos ir viso pasaulio gyvenimą.
Ir, aišku, kad tas keičia ir mūsų planus, ir mūsų darbus.
Dabar energetikos krizė, kurią turi, sakyčiau, visas pasaulis, Europa – labiausiai, žinoma, dėl savo susikurtų priklausomybių, iš esmės labai labai smarkiai koreguoja biudžeto prioritetus ir sprendimų prioritetus. Ir tai yra tai, ko planuose tikrai nebuvo.
– O kalbant apie ekonominę situaciją, iš tiesų šis dalykas labiausiai, matyt, jaudina gyventojus pastaruoju metu. Kaip ir kainų augimas, vis dar neslopstantis.
Kaip prognozuotumėte, kokie metai laukia ir kada galime tikėtis tokios jau didesnės ramybės ir didesnio apibrėžtumo, kai to neapibrėžtumo vis tiek bus iš išorės labai daug?
– Kada galime tikėtis apibrėžtumo, aš tikrai į tą klausimą atsakyti negaliu. Nes negaliu atsakyti, kada baigsis karas.
Bet manau, kad žmonės, kurie dirba Vyriausybėje, turi pasikliauti tam tikru matymu, nes kitaip, jeigu tiktai sėdėsi ir galvosi, aš to nežinau, ano nežinau, šito nežinau, tada nieko negalėsi daryti.
Vis tiek yra kažkokia bazinė informaciją apie tai, kaip atrodo situacija šiuo metu, ir galima daryti daugiau ar mažiau patikimas prielaidas.
Tai kol kas pagrindinė darbinė visų institucijų – Vyriausybės, Lietuvos banko, tarptautinių institucijų – prielaida yra tokia, kad vis dėlto Lietuvos ekonomika bus pakankamai atspari, kad mes neįžengtumėme į kažkokią neigiamą teritoriją, tai yra, kad bendrasis vidaus produktas nesitrauks.
Tačiau, žinoma, kad tokio augimo, kokį matėme praėjusiais metais, nematysime dar turbūt tikrai keletą metų, ir tai turės įvairialypes pasekmes.
Tokio augimo, kokį matėme praėjusiais metais, nematysime dar turbūt tikrai keletą metų.
Tai turės ir tas pasekmes, kad lėčiau augs žmonių atlyginimai, bet tuo pačiu lėčiau augs ir kainos.
Todėl kad paklausos mažėjimas ar, tiksliau sakant, lėtesnis augimas turės įtakos ir infliacijai. Nors didžioji dalis mūsų infliacijos vis dėlto yra importuota ir yra susijusi su tuo, kas vyksta tarptautinėse rinkose.
Tai ar gali būti blogiau? Gali. Ar gali būti geriau? Irgi gali, bet čia didžiąja dalimi priklauso nuo dalykų, kurie yra už mūsų kontrolės ribų.
Vis dėlto pabrėžčiau, kad Lietuvos ekonomika yra be galo atspari.
Ir nors metų pradžioje buvo labai daug galvojimo, kad tuoj pat susidursime su kokiomis milžiniškomis problemomis, vis dėlto pirmus tris metų ketvirčius (taip, augimas, žinoma, lėtėja, tas ir buvo prognozuojama) situacija tiek pramonės, tiek eksporto, tiek, sakykime, net ir vidaus vartojimo, darbo rinkos tikrai atrodo stebėtinai stipriai.
Ir nepaisant to, kad įtampų įvairiausių yra, vis dėlto darbo rinkoje situacija išlieka ir toliau palanki darbuotojams. Kas reiškia, kad darbo užmokesčio augimas yra neišvengiamas.
Bet, be jokios abejonės, na, kažkokių apribojimų, sakykime, labai sparčiai įgyvendinti savo ateities planus, matyt, kad bus.
Dėl to, kad žmonės dėl tiesiog natūralaus neapibrėžtumo juos patys sau nusistatys, ir tai, aišku, turės įtaką, taip pat ir paklausai.
Bet kol kas centrinis scenarijus, kuriuo mes kliaujamės, nes turime kuo nors kliautis, turime pagal kažką padaryti biudžetą, yra toks, kad augimas bus nuosaikus – labai nuosaikus, bet vis dėlto jis bus.
– Kitų metų valstybės biudžeto projekte numatyta nemažai pagalbos gyventojams priemonių – išgyventi šitą sudėtingesnį laikotarpį.
Vėlgi randasi įvairios kritikos, kad tos priemonės nepakankamos ar, atvirkščiai, skirtos visiems, net ir tiems, kuriems to nereikia.
Sakykite, jeigu kartais ta situacija blogėtų, ar būtų galimybių dar peržiūrėti biudžetą ir numatyti kažkokių papildomų lengvatų ar priemonių padėti gyventojams? Ir kokios tada turėtų susidaryti sąlygos, kad tai būtų svarstoma?
– Dabar prognozė, kuri yra ateinančių metų antram pusmečiui, sakyčiau, yra gal net optimistinė apie tai, kaip atrodys, tarkim, kainos dujų rinkose, kaip atrodys elektros kainos ir kitos su tuo susijusios kainos. Atrodo gerokai geriau negu tuomet, kai mes biudžetą ruošėme.
Tai aš sakyčiau, kad dėl pirmojo pusmečio mes galime būti gana ramūs, tai, kas dabar numatoma pirmam pusmečiui, greičiausiai taip ir bus. Ir tai yra šiek tiek geresnis vaizdas negu buvo biudžetą rengiant.
Dėl antro pusmečio aš būčiau šiek tiek atsargesnė. Todėl kad mes panašioje situacijoje buvome praėjusių metų rudenį, kai visi ateities sandoriai rodė, kad, tarkim, dujų kainos turėtų stabilizuotis šių metų antrą pusmetį.
Bet prasidėjo karas ir, aišku, taip neatsitiko, atsitiko daug kitų dalykų. Dėl ko matėme ir tokius atvejus, kai jau tada nuo labai aukštos 100 eurų už megavatvalandę kainos dujos pabrango iki 350 eurų rugpjūčio pabaigoje.
Aš vis dėlto norėčiau būti, taip sakant, saugesnėje pusėje. Dėl to Vyriausybė išlaikė biudžeto projekte – atnaujintame biudžeto projekte – visą tą voką, kuris buvo iš esmės visas, šiek tiek galbūt pamažinus, suplanuotas pirminiame biudžete, nes galbūt taip bus.
Tai reiškia, kad tada valstybei reikės mažiau skolintis ir bendra situacija, žinoma, bus geresnė ir tada tiesiog pagalbos reikės mažiau.
Jeigu taip nebus, jeigu bus taip, kaip atrodė rengiant pradinį biudžetą, tai tos pagalbos pakaks.
Jeigu bus blogiau, tai šita Vyriausybė yra du kartus pateikusi biudžeto patikslinimą dėl to, kad situacija tai diktavo.
Tai buvo 2021 metais dėl COVID-19 ir nelegalios migracijos. Tai buvo 2022 metais, kada energetikos kainų prognozės, akivaizdu, kad neišsipildė ir reikėjo tikslinti biudžetą pavasarį.
Tai kodėl Vyriausybė nepadarytų to 2023 metais, jeigu toks poreikis būtų? Visiškai jokio argumento nėra ir, žinoma, kad Vyriausybė tą ir padarys.
Mokesčių reformos siūlymai jau yra
– Pakalbėkime dar apie kitus klausimus, kurie galėtų atsidurti ir atsidurs Vyriausybės darbotvarkėje.
Kai kurie net ir valdančiosios koalicijos partneriai, tarkime, laisvietis Tomas Vytautas Raskevičius, pasigenda tam tikrų reformų, planuotų iš anksčiau įgyvendinimo arba pateikimo. Konkrečiai kaip pavyzdį jis mini ir mokestinę reformą, žadėtą Vyriausybės.
Kodėl kai kuriose srityse šiek tiek to pristabdymo atsirado? Ir kas bus, kaip miniu, toje politinėje darbotvarkėje, kiek tai gali diktuoti ar siūlyti Vyriausybė kitąmet?
– Jeigu mes dabar komentuosime kiekvieno kolegos postus, tai Tomas Vytautas Raskevičius tame poste buvo pasigedęs ir valstybės tarnybos reformos, kurią Vyriausybė Seimui pateikė ketvirtadienį.
Tai nėra taip, kad ta darbotvarkė nėra pildoma.
Mokesčių klausimai yra galbūt šiek tiek sudėtingesni, nes kai aš Seimo salėje girdžiu kolegas nuo kairės iki dešinės, besišaukiančius mokesčių reformos, aš taip pat labai gerai žinau, kad didžioji dalis tų besišaukiančių nebalsuotų už tokią mokesčių reformą, kur prie visų mokesčių būtų parašyta nulis, o prie visų išlaidų biudžete būtų parašyta dvigubai daugiau, negu yra parašyta dabar.
Tai akivaizdu, kad čia yra labiau toks viešojo oro virpinimo pratimas labai dažnai. Bent jau kai apie tai kalba opozicija.
Kai apie tai kalba koalicijos partneriai, ta įvairiai čia galima tą vertinti. Todėl kad išties yra, mano supratimu, gana racionalios galimos mokesčių reformos apmatai Finansų ministerijoje paruošti. Jie yra pristatyti koalicijos frakcijoms.
Vienintelio dalyko, ko reikia tam, kad šie pasiūlymai atsirastų Seime diskusijose, tai tiesiog sutarimo, jog mes iš viso pradedame šiuos klausimus svarstyti.
Žinote, jeigu Vyriausybė ką nors paruošia, o paskui koalicijos frakcijos sako: „Ne, mes nesame pasiruošę pasvarstyti“, tai kokia prasmė yra apskritai tą diskusiją pradėti, kuriai nėra pasirengta.
Aš manau, kad mes pirmiausia sutarimą užsifiksuosime ir tada su tais projektais, manau, kad Finansų ministerija tikrai ateis į Seimą. Nes čia nėra pakeitimai, kurie būtų susiję su biudžetu.
Gal ir gerai, kad jie iki šiol nebuvo pateikti, nes tada yra labai sunku atkabinti diskusiją dėl biudžeto, kuriame šiaip nėra jokių mokesčių pakeitimų, nuo kažkokios tokios bendresnės reformos, kurios įsigaliojimas galėtų būti tolimesnis.
Ko aš nenorėčiau, tai kad Vyriausybė pateiktų pasiūlymus ir tada pagrindinė frazė, kurią Seime girdėtumėme, būtų: „Mokesčių reformos reikia, bet ne tokios“.
Nes tai nėra nuoširdus kalbėjimas. Tokios mokesčių reformos, iš kurios pasipiltų pinigai, kurių niekam nereikėtų mokėti, jokia Vyriausybė nėra pajėgi padaryti.
Jeigu mes kalbame apie tai, kad valstybei reikia didesnio perskirstymo, vadinasi, kažkam reikės išeiti iš savo privilegijų lauko.
Ir tai yra politinis sprendimas, ir dėl to politikai turi apsispręsti. Jeigu politikai bijo tokius sprendimus priimti, tai tada tą temą geriausia yra baigti.
– O kokie, be mokesčių reformos, jūsų akimis, dar turėtų būti priimti sprendimai? Nes reikia turėti mintyje, kad artėja politinis rinkiminis ciklas, kuris mažina ūpą kažkokius kardinalius, radikalius, galbūt nepopuliarius sprendimus daryti. Na, jau ir kadencija Seimo – į antrą pusę.
– Sakyčiau, toks, be mokesčių, esminis klausimas yra valstybės tarnybos reforma.
Ketvirtadienį su įvairiais pastebėjimais reformos paketas buvo pateiktas. Jo diskusija veikiausiai užtruks iki pavasario sesijos. Būtų gerai, kad Seimas apsispręstų.
Manau, kad tai būtų viena iš svarbiausių reformų, o gal net ir pati svarbiausia, kokia apskritai kadencijos metu buvo priimta.
Man asmeniškai tai būtų viena iš svarbiausių reformų, o gal net ir pati svarbiausia, kokia apskritai kadencijos metu buvo priimta.
Buvo priimta daugybė sprendimų jau iki šiol.
Buvo priimti sprendimai, tarkime, dėl žemės perdavimo savivaldybėms.
Buvo priimti sprendimai dėl švietimo – dar dalis buvo pateikta ketvirtadienį, taip pat bus priimti ir, sakyčiau, kad čia jau įstatymų lygmeniu mes būsime padarę viską, ką buvome susiplanavę.
Buvo priimti sprendimai dėl sveikatos įstaigų reformos.
Ir visus tuos dalykus kai sudedi, tai, tiesą sakant, daugiau mažiau pagal darbotvarkę Vyriausybė juda sklandžiai.
Didžioji dalis tų sprendimų ir buvo numatyta pirmajai kadencijos daliai, turint mintyje, kad antroje kadencijos dalyje visaip būna.
Nors aš nesilaikyčiau tos mantros, kad būtinai antroje kadencijos pusėje reikia nieko nedaryti.
Aišku, kažkas galbūt galvoja, kad taip yra saugiau. Bet man atrodo, kad kai yra išties svarbūs sprendimai, tai tuos svarbius sprendimus galima daryti bet kada kadencijos metu.
Klausimas – ar pavyks išaiškinti tų sprendimų naudą rinkėjams.
Santykiai su G.Nausėda – darbiniai
– Laukia dar viena interpeliacija Seime – užsienio reikalų ministro. Dalis opozicijos svarsto siūlyti pasitikrinti pasitikėjimą visai Vyriausybei in corpore. Jūs ir pati tai esate siūliusi – juokais ar ne.
Iš tiesų jūs ir pati esate minėjusi, kad nedirba, jūsų akimis, visi ministrai visiškai be priekaištų – jų galbūt turite net kartais didesnių, negu opozicija sugeba įvardyti.
Tai sakykite, kur čia ryšys? Tų ministrų keisti nenorite, kai kurių pokyčių Vyriausybėje nenorite. Ar nenorite to pokyčio, kad apskritai kažkokio būtų? Juk, kaip pati sakote, turite priekaištų kai kuriems ministrams.
– Bet priekaištas priekaištui nelygu.
Nes jeigu pasižiūrėsime į interpeliacijos tekstą, kur yra prirašyta, aš nežinau, gal ketvirtis interpeliacijos apie ambasadorių skyrimą, tai, mieli ponai, jūs esate Užsienio reikalų komiteto nariai.
Visos šitos kandidatūros buvo teikiamos per Užsienio reikalų komitetą.
Jau neminint to fakto, kad tai yra trijų institucijų sutarimas. Tai reiškia Užsienio reikalų ministerijos, prezidento ir Vyriausybės, kada jau yra galutinė teikimo stadija, ir Seimo Užsienio reikalų komiteto.
Tai ar nors vienas iš jūsų esate prabilęs ką nors komiteto posėdyje? Mano žiniomis, ne. Tai ar čia yra tikrai priekaištas ministrui? Ar čia galima sakyti, kad čia yra priekaištas ministrui?
Aš kitą kartą sakau: turiu rimtesnių priekaištų, negu tatai. Bet tai nereiškia, kad tai yra tokie priekaištai, dėl kurių aš turėčiau pasiūlyti ministrui atsistatydinti.
– Tai neturite planų nė vienam ministrui artimiausiu metu kažko panašaus, apie ką kalbate, siūlyti?
– Gyvenimas nėra statiškas. Yra daug visokiausių dalykų, kurie atsitinka.
Kartais žmonės patys kažką nusprendžia. Kartais galbūt susiklosto kažkokios aplinkybės, kurios diktuoja vieną ar kitą sprendimą.
Bet aš nežinau, kas jums yra artimiausias metas – čia savaitė, dvi savaitės, trys savaitės, pusė metų?
Jeigu bus tokia situacija, kada man atrodytų, kad ministras turėtų trauktis, tai ministras veikiausiai ir pasitrauks.
Jeigu bus tokia situacija, kada man atrodytų, kad ministras turėtų trauktis, tai ministras veikiausiai ir pasitrauks.
– Pakalbėkime apie jūsų santykius – tiek jūsų, kaip premjerės, tiek Vyriausybės bendrai, – su prezidentu.
Būta įvairių ir nuomonių išsiskyrimų, takoskyrų, netgi piktų replikų vieni kitų atžvilgiu.
Tai kaip vyksta dabar tas bendravimas? Kaip jį vertintumėte? Vėlgi, nėra jau tų pirmadieninių susitikimų, kurie vis atsinaujina, nutrūksta. Nežinau, gal jų ir nereikia?
– Vertinu santykius kaip darbinius.
Ir kokie ten būtų retoriniai apsižodžiavimai ar kažkokios retorinės figūros išorėje, vis dėlto tada, kada reikia priimti sprendimus, visi sprendimai yra priimami laiku ir tokie, kokie yra sutariami.
Tai šiaip aš jokios problemos nematau.
– O kas jums, kaip premjerei, per šiuos dvejus metus buvo sunkiausia? Ar taip ir įsivaizdavote?
Na, suprantu, minite, kad daug tokių ekstra krizių, kurios buvo neplanuotos, horizonte kažkaip nematytos, radosi. Bet kaip pati asmeniškai iš savo perspektyvos viską įvertintumėte?
– Matote, aš juk neatėjau dirbti darbo, kur aš nežinau, kaip tas darbas atrodo.
Aš vis tiek dirbau ir viešojo administravimo institucijose, ir net Vyriausybėje ministre pakankamai ilgai.
Ir aš žinau, kaip tas darbas atrodo.
Aš neatėjau juostelių karpyti ar pasifotografuoti, ar dalinti rekordinius biudžetus, svetimus pinigus ir labai džiaugtis, kokia aš esu nuostabi.
Mano būdas yra toks, kad aš pati dirbu daug, kur aš bedirbčiau.
Tai aišku, kad kai nemažai yra to darbo, šiek tiek galbūt būna, kad ir pavargsti, ir būna tikrai sunkių momentų, kada labai daug dalykų susideda vienu metu.
Iš viso aš esu labai bloga bandant nutarti, kas yra -iausia: geriausia, blogiausia, labiausia, mažiausia, Top trijų knygų aš ar kažkas.
Na, aš nemąstau tokiomis kategorijomis. Yra nelengvas darbas. Žinojau, į kokį darbą einu, tai nesiskundžiu. Tiesiog konstatuoju, kad būna nelengva.
– Teko skaityti interviu – minėjote, kad sulauksite 50-ojo gimtadienio irgi dirbdama Vyriausybėje. Neseniai minėjote 48-ąją sukaktį.
– Čia gal truputėlį iš konteksto išėjo, ne tai, kad aš čia tą būčiau išdėsčius kaip pažadą.
Tiesiog kadangi turėjau interviu su kolega tiesiai po savo gimtadienio, tai va taip pasišaipėme, kad kadencija kaip tik turėtų pasibaigti ant 50-mečio. Bet, žinote, visaip gali būti.
– Tai kituose rinkimuose – kitokiuose, sakykime, rinkimuose, pavyzdžiui, prezidento, neketinate dalyvauti? Ar dar nesvarstote?
– Aš tą patį sakiau tame pačiame interviu, kad čia tikrai nėra tas klausimas, kuris man gyvenime rūpėtų dabar.
– O išvažiuoti dirbti NATO generaline sekretore, jeigu kartais tikrai rastųsi pasiūlymas?
– Vėlgi čia yra be komentarų dalykas.
Nes tokiais atvejais pavardžių girdėsis daug ir visokių. O koks jau bus sprendimas, tai sutars lyderiai.
Kodėl prašys konservatorių bilieto
– Politikoje ilgai buvote greta konservatorių partijos, su ta partija, bet ne joje. Dabar nusprendėte įstoti. Kas lėmė tokį nuomonės pasikeitimą arba tokį sprendimą?
– Nėra čia jokio nuomonės pasikeitimo. Vėlgi sakiau daugybę kartų, kad kada nutarsiu nuspręsti ir įstoti, tai nuspręsiu ir įstosiu.
Tikrai esu pasiruošusi tą padaryti ir padarysiu kažkada artimiausiu metu.
– Bet ar buvo kažkoks kertinis momentas, kodėl taip dabar nusprendėte? Ar tiesiog?
– Ne, čia yra vidinis jausmas, tiesiog negalima paaiškinti šitų dalykų, nes tiesiog atsibundi vieną dieną ir nusprendi, kad, va, šiandien parašysiu prašymą ir, pavyzdžiui, stosiu į partiją arba, nežinau, kažką kito padarysiu.
Tai būna tokių dalykų žmonėms, kad taip atrodo, taip mąsto.
Nes aš niekada nebandžiau to daryti tam, kad man tai būtų kažkaip politiškai naudinga.
Juk mane atsieti nuo Tėvynės sąjungos arba man bandyti apsimesti, kad aš esu kažkas, kas neturi nieko bendro su Tėvynės sąjunga, man atrodo, yra visiškai neįmanoma.
Yra daugybė žmonių, kurie buvo partijoje – vienoje ar kitoje, ir kurie save nuo partijos bando atskirti jau po to, kai buvo tos partijos narys, arba vaikšto iš vienos partijos į kitą, kokias šešias, septynias partijas apeina. Man atrodo, kad čia yra toks jau keistesnis elgesys.
O aš juk vedžiau partijos sąrašą. Tai kur aš galėčiau nuo tos partijos pasidėti? Staiga apsimesti, kad esu kažkas kita? Ne, čia tiesiog yra toks procedūrinis dalykas.
– Bet kai kas galbūt įžvelgia jūsų norą, ketinimą dalyvauti partijos pirmininko rinkimuose. Gabrielius Landsbergis, kadenciją baigęs, nebegalės kandidatuoti.
– Aš džiaugiuosi žmonių gebėjimu iš mažo dalyko padaryti toli siekiančias išvadas.
Bet aš dar į partiją neįstojau, kad galėčiau kandidatuoti jos rinkimuose.
Nors, paradoksalu, kai vykdavo partijos pirmininko rinkimai, mane paprastai kas nors visada iškeldavo. Nepaisant to, kad aš esu ne partijos narė.
Toli dar iki partijos pirmininko rinkimų. Manau, kad partijos pirmininkas dabar puikiausiai su savo darbu susitvarko.
Ką veikia laisvalaikiu?
– Pakalbėkime dar apie jūsų veiklą po darbo. Minite, kad nemažai dirbate, bet turite daug užsiėmimų ir po darbo, laisvalaikiu: nuo savanoriavimo iki dalyvavimo Šaulių sąjungos veikloje.
Ar lieka laiko poilsiui?
– Kažkuria prasme ta kita veikla, taip pat, tarkime, dalyvavimas renginiuose, ypač kultūros renginiuose, yra tarsi darbas, nes iš Vyriausybės pozicijos parodai dėmesį kūrėjams ir kultūros, meno žmonėms, bet, kita vertus, tai yra ir labai didelė atgaiva man, kaip žmogui, muzika ar teatras, ar kinas, ar kažkokie kiti kiti renginiai.
Lygiai taip pat ir ta šaulystė ir kitos veiklos. Tiesiog tą darau dėl savęs, ne dėl kitų, ne dėl to, kad kažkas parodytų per televizorių ar kažkas ten gerą žodį pasakytų.
Man atrodo, kad čia ir yra asmeninio gyvenimo dalis, kuriai ne visą laiką yra labai lengva atrasti laiko. Bet jeigu labai nori, tai atrandi.
Taip, kaip su Šaulių sąjunga atsitiko: buvau sau davusi uždavinį pabaigti bazinį kursą kiek man tai bekainuotų, ir galiausiai sugebėjau tą padaryti ir dėl to labai savimi didžiuojuosi.
Čia toks buitinis pasididžiavimas savimi.
Dabar stengiuosi darbinėje kuopoje dalyvauti, kažkokiose pratybose ar kažkokioje kitoje veikloje tiek, kiek galiu.
Man tai yra svarbu, bet čia jau yra mano asmeninio gyvenimo pasirinkimai.
– Nuo rugsėjo su Seimo pirmininke esate saugomos lengvesniu režimu, t. y. Vadovybės apsaugos tarnybos apsauga ne visada ir ne visur lydi.
Šitas klausimas, kai buvo svarstomas Seime, kėlė daug ir spekuliacijų, ir pasipiktinimo, ir įvairialypės nuomonių raiškos, sakykime.
Tai ką veikiate, jeigu kur nors einate be apsaugos palydos?
– Yra žmonių, kurie sakė, kad taip nusprendėme, kad galėtumėme iždą išvežti į užsienį, ir visokiausių kitų keistų dalykų buvo.
Žiūrėkite, ir aš, ir Seimo pirmininkė juk esame racionalūs žmonės. Ir žmonės, kurie tikrai nekelia nei sau kažkokios perdėtos grėsmės, nei nenori užkrauti pareigūnams kažkokio perdėto darbo.
Tai kadangi vis tiek tas apsaugos režimas kitu metu yra, tad tam tikra informacija, kurią aš turbūt net nelabai galiu dalintis, tai pasakysiu labai paprastai: kad tarnyba žino, koks yra laikas mano po darbo arba savaitgalį ką aš ketinu veikti.
Ir jau tada pagal turinį konkrečiai vertina, kiek ir kokios, sakykime, priežiūros man galėtų reikėti.
Bet ar aš galiu atsisėsti į automobilį ir nuvažiuoti į „McDrive“ nusipirkti „McDonald's“? Taip, galiu.