Į naują valdančiąją koaliciją burtis nusprendusios partijos – TS-LKD, Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija – kol kas šykščiai kalba apie galimus kandidatus į ministrus.
Aiškinama, kad pirmiausia būtina sutarti dėl esminių darbų.
Vis dėlto ministrų atrankos procesas gali būti sudėtingesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. I.Šimonytė pripažįsta, kad norinčių tapti ministrais yra daugiau, nei išties galinčių jais dirbti.
Kaip politikei pavyks išlaviruoti tarp ją į premjeres deleguojančių konservatorių pageidavimų, koalicijos partnerių norų ir preferencijų?
Norinčių daugiau nei galinčių
I.Šimonytės teigimu, su ministrais visada taip, kad norinčių yra daugiau nei galinčių.
Tačiau, jos manymu, konfliktų TS-LKD viduje dėl to, kad ne visi tie, kurie jaučiasi verti ministro portfelio, jį ir gaus, kilti neturėtų.
„Nes visi, kas yra politikoje ilgesnį laiką, labai gerai žino, kad ministerijų yra tiek, kiek yra, pozicijų yra tiek, kiek yra. Ir, jeigu mes turime kelis žmones, kurie yra kompetentingi, tai tada yra klausimas, kaip kiekvieno kompetenciją geriausiai išnaudoti. Tai yra dar Seimo komitetai, jeigu mes kalbame apie Seimo politikus. Jeigu mes kalbame ne apie Seimo politikus, tuomet iš viso yra daugybė galimybių, nes galima būti viceministru, galima būti, tarkime, mano politinio pasitikėjimo komandos nariu. Yra daug būdų, kaip žmonės, kurie nori dalyvauti ir nori prisidėti, galėtų prisidėti“, – aiškino galima būsimoji premjerė.
Kiek įtakos pasirenkant ministrus turės I.Šimonytę į premjeres deleguojanti TS-LKD?
Pasak jos, kažkokio spaudimo paimti vieną ar kitą žmogų negali būti, todėl kad už ministrų kabinetą atsakingas premjeras.
„Ir jis visiškai logiškai turi pasakyti, kad mano žodis vis tiek yra paskutinis, nes aš atsakau už tai, kas atsitiks“, – kalbėjo ji.
Ir jis visiškai logiškai turi pasakyti, kad mano žodis vis tiek yra paskutinis, nes aš atsakau už tai, kas atsitiks.
Signalas liberalams
Dalijantis postus įtampų gali rastis ne tik TS-LKD viduje, bet ir tarp koalicijos partnerių.
Liberalų sąjūdis įvardijo kelis galimus kandidatus į ministrus. Partijos pirmininkės pavaduotojai Simonas Gentvilas ir Simonas Kairys matomi kaip galimi aplinkos bei ekonomikos ir inovacijų ar kultūros ministrai.
I.Šimonytė, panašu, neskuba patvirtinti, kad matytų juos savo vadovaujamoje Vyriausybėje.
„Diskutuosime, ar tikrai taip. O gal kažkaip kitaip ir gal kažkokie kiti žmonės galėtų būti labiau tinkami į tą postą. Nes aš noriu pabrėžti, kad visos šitos temos, kurios yra minimos: ar tai būtų, tarkime, aplinkosauga ypač, ar tai būtų kultūros sritis, ar netgi ekonomika, ką jau patyrėme, matyt, ir per COVID-19 situaciją, yra tos, kur reikia labai gerai jausti daug srovių, kurios vienu metu veikia tą lauką“, – komentavo ji.
Diskutuosime, ar tikrai taip. O gal kažkaip kitaip ir gal kažkokie kiti žmonės galėtų būti labiau tinkami į tą postą.
Pavyzdžiui, I.Šimonytė sakė, kad S.Gentvilas yra tikrai kompetentingas tokiose srityse, kaip žaliasis kursas, žiedinė ekonomika.
Bet labai jautri esą aplinkosaugos tema ir labai norėtųsi, kad aplinkos ministras turėtų ir didelę aplinkosaugininkų bendruomenės paramą.
Be to, tarkime, kandidatų vadovauti Aplinkos ministerijai yra ir TS-LKD gretose: parlamentarė Aistė Gedvilienė, su konservatoriais Seimo rinkimuose dalyvavęs Sauliaus Skvernelio Vyriausybėje 2016–2018 metais aplinkos ministru dirbęs Kęstutis Navickas.
Ministro pozicijoje I.Šimonytė regi kitos galimos koalicijos partnerės – Laisvės partijos – pirmininkę Aušrinę Armonaitę.
Kaip aiškino galima būsimoji premjerė, A.Armonaitės akiratis ir politinė patirtis leidžia jai išbandyti nemažai įvairių pozicijų.
„Bet ji pati pasakė, kad ji mato save Vyriausybėje. Kur konkrečiai, mes dar nesame kalbėję. Bet kai ji savo matymą pateiks, mes tada ir kalbėsime, ar čia yra tikrai geriausia, kur galima jos talentą išnaudoti“, – sakė I.Šimonytė.
Kai ji savo matymą pateiks, mes tada ir kalbėsime, ar čia yra tikrai geriausia, kur galima jos talentą išnaudoti.
Gali kilti konfliktų
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojos Jūratės Novagrockienės nuomone, dėl kandidatų į ministrus TS-LKD gali rastis tam tikrų įtampų ir konfliktų.
Politologė minėjo, kad šioje partijoje yra kelios frakcijos: Tautininkų, Politinių kalinių ir tremtinių bei Krikščionių demokratų bendrija.
Konservatoriai turi daug patyrusių politikų. Taip pat yra viduriniosios, jaunosios kartos atstovų. Būtent pastarosios atstovai, pasak J.Novagrockienės, dominavo Seimo rinkimų procese.
„Aišku, potencialas šitos partijos yra didžiulis. Bet yra taip pat ir ambicijos. Tos atskirų politikų ambicijos ir gali pakišti koją ir sukelti tam tikrus vidinius konfliktus, nesutarimus ir panašiai. Čia, aš manau, kad didžiulis privalumas yra tai, jog I.Šimonytė yra kaip ir nepartinė, nors sąrašo vedlė, nors ji tikrai seniai bendradarbiauja su TS-LKD.
Tačiau ji nuo pat pradžių užėmė tokią poziciją, kad pirmiausia žiūrėsime, kas labiausiai tinka, kas geriausia gali vienaip ar kitaip įgyvendinti programinius tikslus. Juo labiau ne tik pačios TS-LKD, bet ir kitų koalicijos partnerių. Ta jos nuostata iš tikrųjų yra be galo patraukli ir lyg suponuoja kitokį politinį stilių, negu būdavo“, – komentavo ji.
Atskirų politikų ambicijos ir gali pakišti koją ir sukelti tam tikrus vidinius konfliktus, nesutarimus ir panašiai.
J.Novagrockienės nuomone, I.Šimonytės ir TS-LKD pirmininko Gabrieliaus Landsbergio pozicija pirma susitarti yra pamatas nuosaikesnei, santūresnei ir konstruktyviai diskusijai, kur argumentai nugalėtų ambicijas. Tokiu būdu esą būtų padėtas pagrindas tvirtesnei ir ilgalaikei koalicijai.
„O ne tokiai, kad, tarkime, po kiek laiko staiga partneriai susipyktų, dar konservatoriai viduje susipyktų. Ir tada labai smagiai perimtų valdymą kairė – opozicija, kuri tik ir laukia šito, kad įvyktų skilimas kažkur dešinėje pusėje“, – sakė politologė.
I.Šimonytės žodžius, kad jos, kaip premjerės, žodis turėtų būti paskutinis kalbant apie žmones, su kuriais jai teks dirbti Vyriausybėje, J.Novagrockienė įvertino kaip politinės atsakomybės pajautimą ir rimtą požiūrį į pareigą.
Kartu ji atkreipė dėmesį, kad galimas konservatorių koalicijos partneris Liberalų sąjūdis iš karto pareiškė, kokioms ministerijoms nori vadovauti.
Lygiai taip pat TS-LKD viduje esantys radikalesni politikai, vadinami talibais, anot J.Novagrockienės, irgi kalba apie tai, kad jiems reikia duoti atsikąsti kąsnį.
Tačiau čia politologė įžvelgia G.Landsbergio, kaip partijos vadovo, pridėtinę vertę. Jis esą elgiasi priešingai nei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, kuris diktavo sąlygas ir dažnai darydavo įtaką S.Skvernelio sprendimams.
„Šiuo atveju, aš manau, kad gerokai savarankiškesnė būtų Vyriausybė, ne tiek veikiama tokio diktatoriaus, kuris imtų ir nurodinėtų, ką daryti“, – svarstė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytoja.
Su kuo bus sunkiau?
I.Šimonytei nedemonstruojant didelio entuziazmo dėl kelių Liberalų sąjūdžio įvardytų kandidatų į ministrus, J.Novagrockienė sako, kad tai gali turėti įtakos santykiams tarp galimų koalicijos partnerių.
Politologė manė, kad konservatoriams formuojant naują daugumą sudėtingiau bus susitarti su Laisvės partija.
„Bet, matau, kad iš tikrųjų su Liberalų sąjūdžiu bus sunkiau. Tai, kad šitiek mažai balsų gavusi esą antra pagal dydį koalicijos partnerė nori Seimo pirmininko posto...
Aš sakyčiau, kad čia geriausias postas, kuris tiktų G.Landsbergiui, žiūrint sąžiningai, pagal mandatų skaičių, pagal svorį ir taip toliau. Tradicija lyg buvo vienokia, bet, mes matėme, R.Karbauskis irgi Viktorą Pranckietį paskyrė, kai jis buvo valstiečių-žaliųjų partijos narys.
Tuo metu tai, ką Liberalų sąjūdis siūlo į ministrų postus, čia yra kitas klausimas, kadangi akivaizdžiai matyti, kad jie neturi savo partinių žmonių, kad jie iš tikrųjų stokoja personalijų arba tų kompetentingų žmonių“, – teigė J.Novagrockienė.
Matau, kad iš tikrųjų su Liberalų sąjūdžiu bus sunkiau.
Politologė sutinka, kad pirmiausia reikia pasižiūrėti, ką į ministrus gali pasiūlyti kitos partijos, ir kuris iš tų žmonių būtų tinkamiausias vykdyti užduotis, keliamas trijų galimų būsimų koalicijos partnerių.
Pasiilgo valdžios
Mykolo Romerio universiteto (MRU) dėstytoja Rima Urbonaitė sutinka, kad norinčių būti ministrais yra daugiau nei galinčių.
Anot politologės, jeigu partijoje yra žmonių, kurie galvoja, kad svarbu gauti ministro postą, ir nemąsto apie tai, kaip atrodys visa Vyriausybė, jeigu bus daugiau norinčių nei galinčių, ir kad visam ministrų kabinetui in corpore reikės už tai prisiimti atsakomybę, klausimas, kaip jie sugebės civilizuotai vieni su kitais kalbėtis racionaliai, remdamiesi argumentais.
„Jeigu tu turi silpnesnį ministrą nei galėjai, tai yra vis didesnė rizika pačiai Vyriausybei galiausiai nusvilti pirštus. Ypač jeigu yra pasirinkimo laisvė ir yra alternatyvų, tai tuo labiau. Aš suprantu, kai ministrai yra skiriami, vadinkime, pagal mažiausios blogybės principą. Bet jeigu tu čia dar gali pasirinkti ir galbūt visai neblogai pasirinkti, tai eiti ir imtis kažkokių priemonių, kurios būtų labiau pagal tai, kad kažkas kažko užsimanė, tai čia pačiai I.Šimonytei yra rizika“, – pažymėjo ji.
Jeigu tu turi silpnesnį ministrą nei galėjai, tai yra vis didesnė rizika pačiai Vyriausybei galiausiai nusvilti pirštus.
Kita vertus, R.Urbonaitė sakė, kad nustebtų, jeigu renkantis būsimuosius ministrus TS-LKD viduje nekiltų tam tikrų trinčių ir galbūt konfliktų.
MRU dėstytoja akcentavo, kad konservatoriai labai seniai nebuvo valdžioje.
„Valdžios jie yra vis dėlto, pavadinkime, kiek pasiilgę. Natūralu, kad ambicijos čia tikrai gali sužaisti. Klausimas yra tik toks: kiek jiems pavyks tų ambicijų neišnešti už partijos ribų, palikti viduje, neišviešinti ir galiausiai susikalbėti, vieni kitus įtikinti, o ne pradėti nuolaidžiauti, pyktis, ginčytis ir taip tik komplikuoti procesą.
Čia I.Šimonytei bus labai svarbus uždavinys suvaldyti visa tai, nesukeliant dar aštresnių konfliktų, bet tuo pačiu užsitikrinant geriausią įmanomą Vyriausybės sudėtį“, – teigė politologė.
Valdžios jie yra vis dėlto, pavadinkime, kiek pasiilgę. Natūralu, kad ambicijos čia tikrai gali sužaisti.
R.Urbonaitė pabrėžė, kad partija yra struktūra, tai nėra vieno asmens diktatas. Kita vertus, ministrai yra tiesiogiai pavaldūs premjerui, todėl jo žodis negali būti antraeilis.
Konservatoriams reikia paisyti ir I.Šimonytės autoriteto.
„Kaip mes suprantame, partijoje žmonių, kurie turėtų didesnį autoritetą ne tik partijoje, bet pirmiausia visuomenėje, nėra. Ir šitą autoritetą reikia turbūt irgi vertinti, nes tai yra žmogus, kuris turi didelį visuomenės pasitikėjimą.
Tai, aš manau, kad jos žodis vis dėlto turi būti pats svarbiausias, kalbant jau apie partijos vidų. Bet tai nereiškia, kad jis turi būti išsakomas tokio diktato, autoritariniu principu. Jeigu I.Šimonytė išlaiko autoritetą, sako, kad, taip, mano žodis bus svarbus, bet sugeba išgirsti ir įsiklausyti į kitus, tai galima išlaviruoti pakankamai sklandžiai“, – komentavo MRU dėstytoja.
Bus aštrių kampų
R.Urbonaitė sako, kad bent jau kol kas į valdančiąją koaliciją burtis ketinantys politikai aiškina, jog pirmiausia bus tariamasi dėl turinio, pagrindinių programinių nuostatų. O tik paskui bus kalbamasi apie postų dalybas ir tai, kas kokį postą gali užimti.
Anot MRU dėstytojos, dėl programinių nuostatų konservatoriai ir dvi liberalios partijos gali susitarti. Tačiau kaip dėl postų?
Liberalų sąjūdis yra įvardijęs kai kuriuos kandidatus į ministrus.
Politologė pastebėjo, kad Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sakė, jog partija nelabai gali atsitraukti nuo savo išsakytos pozicijos dėl svarbiausių sričių ir galimų tų ministerijų vadovų. Vis dėlto liberalai nenukerta, kad arba taip, arba nieko.
A.Armonaitė, kaip sako R.Urbonaitė, taip pat kol kas viską dėlioja atsargiai, viešojoje erdvėje labai neeskaluojamos galimų Laisvės partijos kandidatų į ministrus pavardės. To, beje, nedaro ir konservatoriai.
„Tai mes matysime, kaip realybėje tai įvyks. Aišku, aš manau, kad nemaža viso proceso dalis apskritai taip ir liks užkulisiuose. Nes dabar partijos turbūt transliuoja turinio dalykus, ką jos norėtų matyti programoje ir dėl ko norėtų pirmiausia susitarti. Dėl ministrų kol kas arba kovos nevyksta taip intensyviai, arba vyksta užkulisiuose, ko mes nematome. Pažiūrėsime, į ką visa tai išvirs, nes laikas visus irgi spaudžia“, – nurodė MRU dėstytoja.
Aš manau, kad nemaža viso proceso dalis apskritai taip ir liks užkulisiuose.
R.Urbonaitės nuomone, I.Šimonytės tikslas – patvirtintą ir veikiančią Vyriausybę turėti kaip įmanoma greičiau, ne gruodžio viduryje, kaip pastaruoju metu buvo įprasta.
Tai lemia du dalykai – kitų metų valstybės biudžetas, kurį reikės patvirtinti, ir koronaviruso pandemija.
„Tai, manyčiau, kad čia skubėjimo šiek tiek bus. Bet kaip jie susitars... Kad bus aštrių kampų aš beveik neabejoju. Bet jeigu jie išlaikys tą principą, kad vis dėlto žiūrime ne tiesiog skaičiais: šitiems – šiti, šitiems – šiti, o tiesiog žiūrime, ką galime gauti geriausio, tai galbūt ir susitars. Bet, aišku, nebus taip lengva, kaip mums gali dabar atrodyti iš kai kurių politikų pasisakymų“, – mano politologė.
