Jeigu būtų išrinkta prezidente, I.Šimonytė aiškina, kad Vyriausybės įgaliojimus grąžinsiantį premjerą Saulių Skvernelį ragintų ministrų kabinetą performuoti taip, kad jame dirbsiantys asmenys turėtų pasitikėjimą Seime. Be to, rasti moterų ministrių.
Apie prezidento rinkimų kampaniją, santykius su valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) ir ją iškėlusios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) atstovais, galimus pasikeitimus Vyriausybėje, darbus po rinkimų – 15min interviu su Ingrida Šimonyte.
Susitarimas su konservatoriais
– G.Nausėda gana kritiškai atsiliepė apie rinkimų kampaniją, jam buvo netikėti jūsų štabo veiksmai. Kaip jūs vertinate rinkimų kovą?
– Aš sakyčiau, kad rinkimų kampanija yra labai santūri. Jeigu kam nors per tą kampaniją kokių nors malkų ant galvos krito, tai turbūt man daugiausia.
Nes čia buvo daug ekonomikos ir finansų ekspertų – puidokų ir įvairių kitų, kurie man įvairiuose forumuose turėdavo klausimų kartais apie dalykus, apie kuriuos turbūt turi labai ribotą nusimanymą.
Ir tie kaltinimai, susiję, sakykime, su krize, ir tie dalykai, kurie vyksta dalyvaujant kai kuriems Bažnyčios atstovams, dėl ko tikrai lieka tik labai apgailestauti. Tai turbūt aš turėčiau dėl ko paliūdėti daug labiau nei G.Nausėda.
Turbūt aš turėčiau dėl ko paliūdėti daug labiau nei G.Nausėda.
Man rodos, tie klausimai, kurie kilo mano štabui, yra gana natūralūs.
Kadangi pirmas turas baigėsi, mes jau tikrai žinome sąmatas. Nėra gi taip rinkimuose, kad tu darai tik savo kampaniją. Tu taip pat žiūri ir ką daro tavo konkurentai, kokie yra jų sprendimai, kokios jų strategijos, kokios yra jų naudojamos priemonės, darai tam tikrą monitoringą, vertini.
Tiesiog darydami monitoringą mano kolegos uždavė klausimus, nes mes, turbūt labai panašiai naudodami tokią raišką, kaip televizija, radijo klipai ar išorinė reklama, ne iki galo suprantame, kaip Gitanas sutelpa į tas lėšas, kurias jis surinko.
Tai yra didelės išlaidos. Aš pati, pasirašinėjusi tokius dokumentus, matydama, kokios tai yra sumos, turiu pasakyti, kad man buvo toks nemalonus jausmas tarp menčių.
Galiu įsivaizduoti, kad ir kitų kandidatų tos išlaidos negalėjo labai skirtis. S.Skvernelio, kurio kampanija buvo daug trumpesnė, kuris yra premjeras, kuriam daugelio dalykų net nereikėjo daryti, todėl kad jis yra premjeras, ir kaip premjeras gali ir su žmonėmis susitikti, ir sales tam gauti, ir žiniasklaidos dėmesio sulaukti, tai, akivaizdu, kad turėtų būti kažkur kažkoks paritetas.
Dabar mes to pariteto nematome, ir todėl tie klausimai yra užduoti. Man atrodo, tokioje situacijoje nėra nieko paprasčiau, kaip į tuos klausimus tiesiog imti ir atsakyti.
– Nors esate TS-LKD kandidatė į prezidentus, susidaro įspūdis tarsi nelabai norite būti siejama su šia partija. Piniginės paramos iš jos rinkimams paprašėte tik prieš antrąjį turą, kai kurie konservatoriai sąmoningai nebuvo jūsų štabe rinkimų naktį. Kodėl bandote išlaikyti tam tikrą atstumą?
– Kai laimėjau partijos pirminius rinkimus, tai nuo pat pradžių buvo aišku, kad, taip, aš laimėjau partijos pirminius rinkimus, visi tą žino.
Aš taip atsiradau kandidatų sąraše – būtent per šitą procesą, ne savarankiškai atėjau, esą nieko nepažįstu, esu pati sau viena ir labai labai faina. Ne.
Tai buvo ta bendruomenė, su kuria aš atėjau į parlamentą, su Andriaus Kubiliaus Vyriausybe kartu taip pat teko dirbti. Ir aš tikrai niekaip nei bandau, nei noriu kažkam paaiškinti, kad aš nepažįstu Tėvynės sąjungos ir jos frakcijos Seime.
Bet kandidatas į prezidentus yra žmogus, kuris turi sutelkti kiek įmanoma daugiau žmonių. Ir čia vienintelis dalykas, ką aš noriu pasakyti ir ką mes sutarėme su partija. Tad būtent tai aš ir bandau daryti.
Aš darau tą kampaniją taip, kaip pati išmanau, kalbu su žmonėmis apie tai, kas man atrodo svarbu, o ne kas partijai atrodo svarbu, dėstau ne partijos programą, o savo programą.
Buvo daug savanorių, kurie prisidėjo prie mano kampanijos fiziškai: ar parašus rinkdami, ar door to door (nuo durų iki durų) darydami, ar kažkokius kitus dalykus. Čia yra visiškai normalu. Tų savanorių buvo įvairiausių: ir Tėvynės sąjungos, ir nepartinių, ir netgi kitoms partijoms priklausančių ar prijaučiančių.
Vakarėlis MO muziejuje, apie kurį čia buvo visokiausių insinuacijų, buvo štabui, rėmėjams ir savanoriams. Tiek partijos žmonės, kiek jų ten buvo, tiek kiti žmonės ten puikiausiai jautėsi, niekas jų tikrai ten nevarė.
Su partija, ačiū už pasitikėjimą, ačiū, kad paramą man skyrė, mes tiesiog susitarėme, kad yra kažkoks limitas finansinės paramos, į kurią aš galiu apeliuoti, jeigu bus toks reikalas.
Bet mes rinksime lėšas savarankiškai tiek, kiek galėsime, tiek, kiek mums seksis. Mums sekėsi neblogai ir tikrai geriausiai iš visų kandidatų.
Su partija mes tiesiog susitarėme, kad yra kažkoks limitas finansinės paramos, į kurią aš galiu apeliuoti, jeigu bus toks reikalas.
Man kartais šiek tiek liūdna, kai kolega Gitanas mėgsta pabrėžti, kad jis yra nepriklausomas žmonių kandidatas, o žmonės vis vien labiau pasirinko finansiškai remti mane.
Mes tikrai turime daug rėmėjų ir didelių sumų, ir mažų sumų. Tai, matyt, man pavyksta žmonėms paaiškinti, kad aš esu tikrai šitoje kampanijoje visiškai savarankiška figūra ir partijos parama buvo reikalinga tada, kada reikėjo apmokėti tas didžiąsias kampanijos sąskaitas.
Būtent tas, apie kurias mes kalbame: reklamą televizijoje, reklamą lauke, kur jau tikrai iš sukauptų lėšų, aš matau, kad tą padaryti labai sudėtinga.
Dėl to turbūt mano štabas tuos klausimus gerbiamam Gitanui ir uždavė. Bet jokios įtakos tam, kaip planuojama kampanija, kokius veiksmus mes darome, kur važiuojame, kokios yra priemonės, partija visiškai neturėjo. Ir toks buvo mūsų susitarimas.
Nelaiko savęs hipsterių kandidate
– Pirmajame rinkimų ture už G.Nausėdą daugiau balsavo regionai, už jus – didmiesčiai. Jeigu būsite išrinkta šalies vadove, ar nesibaiminate būti tik vadinamosios sėkmingos Lietuvos prezidente?
– Yra savivaldybių, kur mano rezultatas buvo gana prastas ir kur aš likau trečia. Bet buvo nemažai savivaldybių, pavyzdžiui, Alytaus regionas, kai kurios kitos, kur mūsų skirtumas buvo per vieną ar pusantro procentinio punkto.
Jeigu, tarkime, Gitanas gavo 31 proc., o aš gavau 30 arba 29,5 procento, tai čia dar labai didelis klausimas, kaip susidėlios balsai antrame ture.
Be to, skirtumas nėra milžiniškas. Taip, laimi vienas, tas, kas turi daugiau balsų, ir visada taip yra.
Bet jeigu žiūrėtume, ar yra atrama kitose Lietuvos vietose, man atrodo, tos atramos ir kitur netrūksta, nepaisant to, kad, tarkime, pagal skaičių nebuvau pirmas kandidatas.
Dabar, per tą likusį laiką, pagal galimybes tikrai stengiamės tiems regionams skirti daugiau dėmesio. Pamatysime, kiek žmonių pavyks įtikinti.
Pati savęs niekada nelaikiau, man dažniau tą prikiša, kad aš esu feisbuko, hipsterių, jaunimo ir dar kažkokių tokių visiškai fragmentuotų grupių kandidatė. Tačiau nėra Lietuvoje 450 tūkstančių hipsterių ir jaunų balsuotojų.
Man atrodo, kad visi tie balsai yra svarbūs ir yra galimybė sutelkti žmones, net jeigu didžioji dalis balsų, tarkime, atėjo iš didžiųjų miestų. Natūralu, ten tiesiog yra daugiausia žmonių.
Pati savęs niekada nelaikiau, man dažniau tą prikiša, kad aš esu feisbuko, hipsterių, jaunimo ir dar kažkokių tokių visiškai fragmentuotų grupių kandidatė.
– Savo rinkiminėje svetainėje prisistatote kaip ta, kurią „pavairuoti“ yra sunku. Tai panašu ir į dabartinės prezidentės Dalios Grybauskaitės, ir S.Skvernelio įvaizdį. Ar tai speciali rinkiminė taktika, ar iš tiesų šalies vadovo poste ketintumėte propaguoti tvirtos rankos politiką?
– „Pavairavimas“ ir tvirta ranka yra visiškai skirtingi dalykai. Aš tikrai nesu kumščio trankytoja per stalą, visiškai ne. Žmonės, kurie su manimi dirba daug metų, žino, kad kartais man būna, jog pritrūksta gebėjimo kalbėti tyliai ir aš kartais mėgstu pašūkauti į orą. Bet ne ant žmonių, o tiesiog išreikšti savo emocijas ir, kaip žmonės sako, pasiputoti. Tai tas man kartais pasitaiko.
Žmonės, kurie su manimi dirba daug metų, žino, kad kartais man būna, jog pritrūksta gebėjimo kalbėti tyliai ir aš kartais mėgstu pašūkauti į orą.
Bet kas yra tas „pavairavimas“, kas man yra tikrai svarbu, kad aš labai gerai suprantu, ką daro politikai, ką turi daryti politikai. Politikai turi derinti interesus, kurie konfliktuoja, skiriasi, ir reikia padaryti taip, kad tie skirtingi interesai visuomenėje susiderintų tarpusavyje iki kažkokio pakenčiamo konsensuso.
Manęs negalima „pavairuoti“ tuo požiūriu, kad jeigu kas nors ateis ir pasakys man, jog šitas yra svarbiau negu anas, ir darykime, va, taip, aš vis tiek aiškinsiuosi pati, ieškosiu konsensuso pati, išklausysiu skirtingas nuomones ir spręsiu pati, kuria kryptimi mano širdis ir protas linksta. Man padiktuoti, ką aš turiu galvoti kokiu nors klausimu, yra beveik neįmanoma.
Nemato problemų bendradarbiauti su „valstiečiais“
– Nesate ta, kurią prezidento poste norėtų matyti valdančiosios LVŽS lyderiai. Kaip įsivaizduojate darbą su jais, jei laimėtumėte rinkimus?
– Labai paprastai įsivaizduoju. Vienas dalykas yra politinė retorika ir kartais visokie pareiškimai, kurie gali atrodyti keistai, kartais gali atrodyti beprasmiškai, – kaip visi gąsdinimai apie traukimąsi iš valdžios. Nors aš nemanau, kad tai buvo keista arba beprasmiška, tai turėjo prasmę, tai buvo siekis mobilizuoti rinkėjus. Tik klausimas dabar Ramūnui Karbauskiui – ar tuos rinkėjus jis iš tikrųjų mobilizavo? Gali būti, kad jis mobilizavo visai ne tuos rinkėjus tais savo pareiškimais.
Tačiau valstiečių-žaliųjų frakcijoje tikrai yra pakankamai žmonių, ir jaučiančių atsakomybę už valstybę, ir suprantančių, ką jie čia daro, ir galbūt kartais besijaučiančių nelabai patogiai dėl to, kaip visa tai atrodo išorėje.
Manau, kad tikrai išmintingų žmonių, su kuriais galima diskutuoti ir kalbėti apie bendrus sprendimus, nepritrūks nė vienoje frakcijoje. Turbūt mano privalumas yra tas, kad visos frakcijos Seime mane pažįsta, žino, ko iš manęs galima tikėtis, ko iš manęs negalima tikėtis, kokiais dalykais tiesiog mūsų nuomonės yra tokios ar kitokios. Bet mes tikrai galime diskutuoti.
Aš esu visiškai pasirengusi bendrauti ir bendradarbiauti su Vyriausybe. Su S.Skverneliu esame bendradarbiavę, kai aš buvau finansų ministre, jis buvo policijos generalinis komisaras. Finansiškai buvo sudėtingi laikai, mes nebūtinai buvome geriausi draugai, nes buvo sunku visiems: ir policijai, ir Finansų ministerijai, ir man asmeniškai buvo nelengva visus tuos interesus subalansuoti. Bet, man atrodo, konstruktyvumo tame mūsų darbe netrūko.
Aš nematau jokių problemų bendradarbiauti, tiesą sakant, su LVŽS frakcija. Jeigu R.Karbauskis nutars kažkaip asmeniškai ir sugebės įtikinti visus su manimi nebendradarbiauti, tai bus labai keistas dalykas. Bet tai turbūt parodys labiau jo paties požiūrį į jo atsakomybę prieš rinkėjus negu mano.
Jeigu R.Karbauskis nutars kažkaip asmeniškai ir sugebės įtikinti visus su manimi nebendradarbiauti, tai bus labai keistas dalykas.
– Net jeigu nebus perturbacijų ir Vyriausybė tiesiog grąžins įgaliojimus naujam prezidentui, tai taps gera proga peržiūrėti ministrų kabineto sudėtį. Kurių ministrų darbas jūsų netenkina, kuriuos norėtumėte keisti?
– Labai dažnai gaunu šį klausimą ir į jį tikrai neturiu jokio atsakymo, kad pasakyčiau: „Pranas, Antanas ar Anupras“, kadangi dabar vieni vyrai Vyriausybėje.
Man problemą kelia visai kitas dalykas. Su didele pompa buvo sudaryta šita profesionalų Vyriausybė, teigiant, kad, štai, jie visi profesionalai, o esą politikai visi yra kvailiai, ir mes dabar turėsime Vyriausybę, kuri padarys puikių dalykų, o dabar mes labai aiškiai matome, kad kai nėra ryšio tarp ministro ir premjero, ministro ir Seimo frakcijos arba Seimo daugumos, padaryti esminius sprendimus yra be galo sudėtinga.
Tai mano žinia S.Skverneliui, jeigu jis performuotų Vyriausybę ir naudotųsi tuo kaip tam tikra proga padaryti kažkokius kitus sprendimus, vis dėlto pagalvoti apie tai, kurie ministrai šiandien neturi Seime pasitikėjimo.
Jeigu jie neturi pasitikėjimo Seime, tai klausimas, ar jie gali tęsti darbą. Nes tokių konfliktų mes matome labai daug. Ne vienas ministras ateina į Seimą su kažkokiais esminiais keitimais ir iš Seimo „išskrenda“ su jais, nes nėra, kas palaiko, nepalaiko dauguma.
Yra tokios situacijos, kaip, pavyzdžiui, finansų ministro Viliaus Šapokos ir Stasio Jakeliūno, kur Vyriausybė sako, kad fintechas ir finansinės inovacijos Lietuvai yra labai svarbios, turime pritraukti kuo daugiau investicijų bei kuo daugiau šitos rinkos žaidėjų, o Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas sako: „Man tas visiškai neįdomu.“ Šitą konfliktą Vyriausybė turi kaip nors išspręsti.
Šitą konfliktą Vyriausybė turi kažkaip išspręsti.
Kažkas turi vis dėlto atsitraukti nuo tokių savo ribinių pozicijų, nes kitaip mes viena deklaruojame, kita – darome ir keliame sumaištį bei siunčiame kažkokius absurdiškus signalus, pavyzdžiui, užsienio investuotojams. Man atrodo, kad geriausia būtų, jeigu premjeras tiesiog ramiai peržiūrėtų visą savo kabinetą ir pagalvotų, kur jis mato būtent šitas problemas.
Norėčiau, kad Vyriausybėje vis dėlto atsirastų moterų, nes tikrai atrodome labai labai keistai. Man atrodo, absurdiška galvoti, kad nė vienos moters, galinčios deramai „dengti“ vieną ar kitą klausimą, už kuriuos Vyriausybė yra atsakinga, neturime. Tai ir tą dalyką premjeras galėtų permąstyti.
– Kalbant apie jūsų pačios galimą politinio pasitikėjimo komandą, matyt, rinkėjams smalsu ir svarbu žinoti, kas stovėtų jums už nugaros, talkintų, patarinėtų. Ar jau su kuo nors kalbatės dėl to?
– Taip, kalbuosi. Tiesiog tų pavardžių vis dar stengiuosi neįvardyti todėl, kad žmonės Lietuvoje vis dar nėra pakankamai drąsūs, jog išeitų kandidatuojančiam politikui už nugaros ir pasakytų: „Aš čia stoviu, aš esu šitos komandos dalis.“
Tą sau galbūt labiau leidžia vieši žmonės, kokie nors meno, muzikos, kultūros, sporto, kartais akademinio pasaulio žmonės. Bet, kada jau kalbi apie konkrečias pozicijas, konkrečius dalykus, tai žmonės dažnai sako: „Aš tau padėsiu, tikrai padėsiu pasiruošti, o toliau, jau jeigu laimėsi, tai tada tikrai mielai kalbėčiausi.“
Užsienio politikos klausimais tikrai yra ne vienas žmogus, kurį aš labai vertinu kaip specialistą ir kurie galėtų būti mano patarėjais. Turiu žmonių, kurių norėčiau labiau, bet toje srityje yra tikrai labai geras dalykas, toks, kaip bendradarbiavimas prezidentūros su Užsienio reikalų ministerija, Valstybės saugumo departamentu, sakykime, institucijomis, kurios gali deleguoti. Taip pat yra sava schema, žmonės iš akademinio pasaulio.
Norėčiau komandos, kuri yra įvairi – tiek lyties, tiek amžiaus, tiek patirties, galimai tautybės požiūriu. Ta įvairovė, kuri komandoje kuria geresnį sprendimų priėmimą, man asmeniškai yra svarbi.
Kitas dalykas, kad tai yra žmonės, kurie tikrai neturi kažkokių užkulisinių interesų, yra pakankamai drąsūs, pakankamai atsparūs, kiek juos pažįstu iš savo praktinės patirties, kažkokiems bandymams per juos formuoti prezidento nuomonę ir darbotvarkę.
Žada judinti akmenį
– Savo rinkimų programoje žadate šalį, kurioje nėra pamirštų žmonių. Su tokiu šūkiu prezidento rinkimus 2004 metais laimėjo Valdas Adamkus. Tačiau po 15 metų vis tiek tenka kalbėti, kad yra pamirštų žmonių. Kaip prezidentas gali pasiekti realaus skurdo, nelygybės, atskirties sumažinimo?
– Pirmas dalykas yra tai, ką aš taip pat kalbu savo programoje, ir gerai dabar, kad kiti konkurentai kalba. Tiesa, labiau kalba gal iš tokio abstraktaus konstrukto, kaip gerovės valstybė. Aišku, labai gerai yra gerovės valstybė, kas galėtų pasakyti, kad gerovė yra negerai?
Vis dėlto reikia kalbėti apie realias problemas. Kokios yra tos realios problemos? Jos yra kelios.
Pirmas dalykas yra tas, kad mes vis dar gyvename toje prieštaroje, kai visi yra už mažus mokesčius ir už visko daug. Dvi kojas laikydami skirtingose pozicijose, mes niekaip negalime pajudėti į priekį.
Dvi kojas laikydami skirtingose pozicijose, mes niekaip negalime pajudėti į priekį.
Tai reiškia, mums tas kojas vis dėlto reikia kažkurioje vietoje suglausti ir pasakyti, kad mūsų socialinis-ekonominis modelis yra toks ir mes taip sprendžiame švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos problemas.
Tam yra reikalingas tam tikras politinių partijų, verslo, taip pat akademinio elito, profesinių sąjungų, pilietinės visuomenės konsensusas.
Kiti dalykai yra susiję su konkrečiomis sritimis, konkrečiais žmonėmis, kuriuos dabar esame linkę pamiršti labiau nei kitus.
Pavyzdžiui, neįgaliuosius, motinas, auginančias vaikus vienas, kurioms yra labai sunku suderinti darbo ir vaikų priežiūros įsipareigojimus. Turėdamos rinktis, jos pasirenka vaikus, pasmerkdamos save skurdžiai senatvei.
Čia jau yra mūsų požiūrio dalykas, reikia liautis nuolat galvoti, kiek mes galime primokėti eurų vieniems ar kitiems žmonėms, jog jie truputį geriau jaustųsi, o fokusuotumėmės į tai, ko tiems žmonės reikia.
Jiems reikia pirmiausia infrastruktūros, viešųjų paslaugų. Tam, kad neįgalusis galėtų būti visuomenės nariu, jam reikia ne 52 eurų išmokos, už kurią jis negali sau nusipirkti nei transporto paslaugų, nei nulipti iš 5 aukšto, kuriame yra įkalintas, pavyzdžiui, į lauką. Jam tikrai yra reikalingi visai kiti dalykai.
Tas požiūrio keitimas, pasakymas, kad, žiūrėkite, nesame sovietžmogiai, esame civilizuota šalis ir privalome keisti savo požiūrį ir formuoti priemones būtent taip, kad tie žmonės būtų atgal įtraukti į visuomenę.
Prezidentas viso to suteikti pats negali, bet jeigu tu žinai, kur yra problemos, ir tu gebi reikalauti atsakomybės iš tų žmonių, kurie yra už tai atsakingi, man atrodo, ir prezidentas gali tą akmenį išjudinti.
– Tačiau kodėl D.Grybauskaitei ir V.Adamkui tai nepavyko? Jie irgi akcentavo tokias problemas.
– Matote, čia yra tokie truputėlį akcentų dalykai. Prezidentei D.Grybauskaitei pavyko padaryti daug dalykų, kurie susiję, pavyzdžiui, su viešaisiais pirkimais, antikorupcinėmis iniciatyvomis, teismų sistema ir t.t.
Tai buvo jos fokusas, dalykai, kurie jai asmeniškai labai rūpėjo, ir kas yra labai svarbu, nes tai yra tam tikra valstybės higiena.
V.Adamkui teko būti prezidentu tuo laiku, kuomet ekspertai, analitikai ir visi kiti mėgdavo liūliuoti mus tokiu pasakymu, kad, žiūrėkite, mums tik reikia, jog ta ekonomika augtų. Ji augs, augs, augs ir auganti ekonomika kažkaip „išlaižys“ visas tas problemas.
Auganti ekonomika tų problemų „neišlaižo“. Priešingai, Lietuvos socialinis-ekonominis modelis yra toks, kad pajamų nelygybė auga būtent tada, kai auga ekonomika, ir sumažėja tada, kai ekonomika smunka. Kaip bebūtų paradoksalu. Nes tiems žmonėms, kuriems sekasi gerai, sekasi daug greičiau nei tiems žmonėms, kuriems sekasi prasčiau.
Auganti ekonomika tų problemų „neišlaižo“. Priešingai, Lietuvos socialinis-ekonominis modelis yra toks, kad pajamų nelygybė auga būtent tada, kai ekonomika auga, ir sumažėja tada, kai ekonomika smunka.
Tada yra klausimas tiems žmonėms, kuriems sekasi gerai: ar jums rūpi, pavyzdžiui, kokią mokyklą turi vaikas kokiame nors Kupiškio, Rokiškio ar Kelmės rajone, kad jis tikrai turi gauti bilietą į ateitį? Jei jums tai rūpi, o, manau, kad rūpi, tik žmonės apie tai turbūt negalvoja kiekvieną mielą dieną, tada ieškokime to konsensuso ir susitarimo.
Parlamentarės mandato nepadės
– Į kokią šalį vyktumėte pirmojo užsienio vizito? Kokią užsienio politiką plėtotumėte?
– Manau, užsienio politika Lietuvoje yra viena tų sričių, kur mes galime kalbėti, jog tai yra konsensuso dalykas, kad jis ten jau yra. Man atrodo, tai yra labai gerai ir labai vertinga.
Kartais, prasideda tokie pasamprotavimai – ir per prezidento rinkimų kampanijos debatus buvo, kad aš vykdysiu kažkokią nacionalinę užsienio politiką.
Nėra tokios nacionalinės užsienio politikos. Vis tiek užsienio politika yra santykiai su partneriais ir tai reiškia, kad tu turi problemų, norų ir kažkokių tikslų, bet ir tavo partneriai jų visada turi. Ir tiesiog tai yra bandymas ieškoti kažkokio konsensuso.
Mano nuomone, mūsų stiprybė visą laiką yra ta, kad mes to konsensuso visada ieškodavome vertybių pagrindu, ne bandymu kur čia galima kažką truputėlį sau išsipešti, nes tokie bandymai galiausiai gali gana brangiai kainuoti.
Pavyzdžiui, kalbant apie santykius su Kinija. Yra daug pavyzdžių pasaulyje, kokioje nors Afrikoje, kur Kinijos investicijos atėjo su milžiniškais kaštais tiems, kas labai jų norėjo.
Vis dėlto reikia žiūrėti, per ką tu gali tuos savo balsus pastiprinti. Juos labiausiai gali pastiprinti per koalicijas, mano supratimu.
Tai Lenkija, į kurią norėčiau vykti pirmojo vizito. Kadangi dabar turime gerą santykių dinamiką, būtų gerai ją išlaikyti.
Pavyzdžiui, jau tai yra viena iš tokių galimų koalicijų, su kuria mes galime bendrai spręsti Astravo, Ukrainos, kai kuriuos kitus klausimus, kur tikrai galime būti toks branduolys, aplink kurį galėtų susikurti platesnė koalicija.
Tačiau dar vienas formatas, kuris man yra labai svarbus, ir kuris dabar yra gal truputėlį formalus ir apleistas, yra Šiaurės–Baltijos šalių regionas.
Kai buvo nepriklausomybės pradžia, gavome labai daug pagalbos, rūpesčio iš tų šalių, bet paskui pasidarė viskas procedūriška. Jeigu yra kokie susitikimai, tai mes ten nelabai turime savo darbotvarkės, klausimų.
Trise Baltijos šalys iš viso labai retai turime kažkokią bendrą darbotvarkę. Taip, dabar prie karinės grėsmės galbūt atsirado daugiau koordinacijos. Bet mano vertinimas yra toks, kad tas regionas yra vis vien tokia labiau mūsų šeima. Tai, kur mes būtumėme buvę, jeigu mūsų nebūtų ištikusi okupacija 1940 metais.
Man atrodo, tą reikia labai vertinti, nes Šiaurės šalys yra puikios tuo, kad, būdamos mažos, pasaulyje turi labai didelį svorį. Jos tikrai turi savo žodį ir klimato kaitos, ir vystomojo bendradarbiavimo klausimais bei gali parodyti ir lyderystę, ir savo patirtį, ir dalintis ekspertize. Kodėl mes negalime būti kartu, nelabai suprantu.
– Jeigu rinkimai jums susiklostytų nesėkmingai, ar kaip ne kurie jūsų konkurentai pirmajame ture grasė, netrenktumėte durimis, nepadėtumėte parlamentarės mandato, nesakytumėte, kad pralaimėjote rinkimus, vadinasi, rinkėjai pareiškė nepasitikėjimą jumis? Kokią savo ateitį matytumėte?
– Žiūrėkite, aš gavau beveik 450 tūkstančių balsų. Kai atėjau į rinkimų kampaniją, kai ją pradėjau dar pirminiuose rinkimuose, buvo taip sakoma: „Jeigu I.Šimonytė laimės pirminius rinkimus, tada bus I.Šimonytė ir G.Nausėda, ji atims balsus iš G.Nausėdos, bus pasaulio pabaiga, prezidento rinkimus laimės S.Skvernelis. Ką ji daro?“.
Paskui, jau kai buvo aišku, kad tarsi mes vienas iš kito balsų netgi visiškai neatiminėjame, ir tas buvo matyti turbūt iš sociologinių tyrimų, tuomet žmonės sakė: „Na, vis tiek ji gali laimėti tik konservatorių partijos balsus, kurie yra už partiją paduoti – 280 ar kiek ten tų tūkstančių buvo per paskutinius Seimo rinkimus. Ir nieko daugiau padaryti ji negali.“
Man visą laiką vis kažkokia tokia dėžė, dėžė, dėžė ir tu sėdėk toje dėžėje, nes negali kažko kito padaryti. Tačiau aš gavau 450 tūkstančių balsų. Tai yra neįtikėtinas dalykas, kiek žmonių iš tikrųjų manimi patikėjo.
Nesu iš kažkur atplaukusi gulbė, visa tokia graži, balta, be jokios istorijos už nugaros, kur sakau, kad dabar jums čia viską sutvarkysiu, jūs tik manimi pasitikėkite. Aš nekabinau makaronų ir nesakiau, kad didinsiu pensijas, nekalbėjau dalykų, kurių negaliu padaryti.
Nesu iš kažkur atplaukusi gulbė, visa tokia graži, balta, be jokios istorijos už nugaros, kur sakau, kad dabar jums čia viską sutvarkysiu, jūs tik manimi pasitikėkite.
Turiu tą sunkią patirtį praeityje, kurią tikrai žmonės kartais vertina nevienareikšmiškai, galbūt ne tiek pyksta, kiek jaučia kažkokią nuoskaudą, kad taip atsitiko. Dėl to, aišku, man labai gaila ir tas krūvis tikrai visą laiką ant manęs yra. Ir vis tiek tai yra 450 tūkstančių žmonių.
Negaliu tiesiog pasakyti tiems 450 tūkstančių žmonių, kad, žinote, ačiū labai, bet tai reiškia, jog nėra dar balsų, tai tada yra kažkaip labai blogai. Ne, man yra tiesiog postūmis dirbti dėl tų žmonių, kurie manimi tiki. O kur? Kur jie nuspręs, ten ir dirbsiu.
