15min kalbinta E.Dobrovolska nežadėjo revoliucijų teisingumo srityje ir nurodė spręsianti įsisenėjusias problemas, kurios visuomenėje kelia daug aistrų.
Tai – translyčių asmenų galimybė pasikeisti lyties įrašą dokumente, asmenvardžių rašyba lotyniškomis raidėmis ir partnerystės klausimas. Ji žadėjo šiuos klausimus spręsti ne stumiant buldozeriu, bet aiškinant visuomenei ir keičiant požiūrį, kodėl tai svarbu.
„Faktiškai tie dalykai egzistuoja, tik nėra sureguliuoti. Mes apsimetame, kad to nėra, nors tai egzistuoja, bet mes niekaip teisiškai to netvarkome“, – kalbėjo E.Dobrovolska.
Kita svarbi sritis – įkalinimo sistema, kuri, anot kandidatės, turi žmones ne izoliuoti nuo visuomenės, bet keisti nusikaltėlių elgesį.
„Turėtume dirbti su tais žmonėmis, kad jie nebūtų tiesiog uždaromi. Mes turime persiorientuoti, kaip šiandien žiūrime į bausmių vykdymą, resocializaciją, kaip galime koreguoti asmenų elgesį ir suvokimą, o tam skiriamas nepakankamas dėmesys“, – sakė ji.
Taip pat ji žadėjo mažinti biurokratiją bei teismus padaryti atviresnius visuomenei.
Teisininkų bendruomenėje pasigirdo ir kritikos šiai kandidatei. Suabejota, ar 9 metus advokato padėjėja dirbusi ir bakalauro diplomą turinti E.Dobrovolska yra susidūrusi su realiomis teisingumo sistemos problemomis.
Pati kandidatė mini, kad jos aistras keliantis išsilavinimas nurodomas ne visai tiksliai – ji beveik baigusi Interneto ir technologijų teisės magistro studijas Mykolo Romerio universitete, tik nėra parašiusi ir apgynusi baigiamojo darbo.
Ji pasakojo, kad atstovavo nukentėjusiesiems dviejose rezonansinėse baudžiamosiose bylose, susijusiose su neapykantos nusikaltimais, taip pat dirbo su dešimtimis bylų dėl asmenvardžių rašybos ir lyties keitimo.
Apie visa tai – E.Dobrovolskos interviu 15min.
-
Evelina Dobrovolska: Karantinas nėra pagrindas suspenduoti žmogaus teises
-
I.Šimonytė pateikė pageidaujamą ministrų sąrašą – kas jie tokie?
-
Sveikatos bendruomenė dviprasmiškai vertina pretendentą į ministrus: kodėl ne medikas? Paaiškina I.Šimonytė ir A.Dulkys
-
Į ministrus siūlomas K.Adomaitis: Susisiekimo ministerija iki šiol buvo kelių ir šaligatvių, tai reikės keisti
-
Kandidatas į energetikos ministrus D.Kreivys dėl Astravo elektros žada keisti savo retoriką
-
Pretendentė į švietimo ministres J.Šiugždinienė siektų mažinti švietimo kokybės skirtumus
-
A.Dulkys žada neieškoti „valstiečių“ klaidų: svarbu spręsti, kaip išeiti iš krizės
-
Į premjeres kandidatuojanti I.Šimonytė: žmonių nelaukia jokios revoliucijos, manau, kad tai yra svarbu
– Kai jūsų kandidatūra buvo paskelbta, viešojoje erdvėje pasirodė kritikos dėl jūsų kompetencijos. Mykolo Romerio universiteto teisės bakalauro diplomas, 9 metai dirbant advokato padėjėja, taip ir nepakilus karjeros laipteliu iki advokato. Su savo CV jūs turbūt net negalėtumėte įsidarbinti kokio nors skyriaus vadove Teisingumo ministerijoje, bet einate į ministres. Ką galite atsakyti į tokią kritiką?
– Manau, kad dabar toks teisingas etapas, kai visuomenė nori pažinti tuos žmones, kurie yra pateikti kaip kandidatai. Tai laikotarpis, kai dar nėra dėliojama Vyriausybės programa, kur galėtume kalbėti apie turinį ir darbus. Gerai, kad tie klausimai ir pastabos yra keliami.
Taip, buvau advokato padėjėja, turiu teisės bakalaurą ir nebaigtą magistrą.
Viešai žinoma, kad mano darbas ir išsilavinimas yra susijęs su teise. Mano bakalauras yra susijęs su penitencine teise, tai yra bausmių vykdymu ir kalėjimais, kurie pavaldūs Teisingumo ministerijai.
Taip, buvau advokato padėjėja, turiu teisės bakalaurą ir nebaigtą magistrą.
Mano pagrindinis darbas buvo aktyvus atstovavimas teismuose: tiek originalios asmenvardžių rašybos bylose, tiek translyčių asmenų lyties įrašų keitimas, puikiai žinomos visuomenei neapykantos nusikaltimų bylos, kaip Fabiano Sanchezo užpuolimo byla, kitos bylos dėl neapykantos kalbos. Patirties teismuose, tiek civilinėse, tiek administracinėse ir baudžiamosiose bylose, tikrai turiu.
Tai nebuvo vienintelis mano darbas. Pastarąjį pusmetį vadovavau darbo grupei, kuri rengė naują Tautinių mažumų įstatymo projektą, manau, labai sėkmingai pavyko rasti balansą tarp tautinių mažumų teisių užtikrinimo ir valstybinės kalbos vertybių.
Dalis mano darbo, kuris atskleidžia mano patirtį, tai susitikimai tiek su Europos Taryba, Europos saugumo bendradarbiavimo organizacija, šešėlinių ataskaitų rengimas dėl žmogaus teisių situacijos Lietuvoje, ne tik dėl tautinių mažumų, bet ir lygių galimybių užtikrinimo.
Tiesioginės patirties yra. Ir darbas Vilniaus miesto savivaldybėje buvo tiesiogiai susijęs su teisine sritimi, ir romų integracijos programos rengimas.
Formaliai žiūrint į mano gyvenimo aprašymą jis galbūt neatrodo toks, kurį kai kurie norėtų matyti, bet žiūrint turinio prasme, į įdirbį, manau, turiu pakankamai kompetencijų ir esu labai dėkinga už išreikštą pasitikėjimą teikiant mano kandidatūrą.
– Teisingumo ministro pozicija nėra ta, apie kurią daug diskutuojama ir kalbama, tai nėra ta ministerija, dėl kurios labai kovojama. Kaip manote, kodėl taip yra?
– Manau, dėl paprastų priežasčių. Turinio prasme tai gana sudėtinga ministerija. Žinome, kad jai pavaldus Kalėjimų departamentas, kuris turi nemažai iššūkių. Jei kalbėtume apie bausmių vykdymo efektyvumą, matome, labai daug asmenų, kurie atlikę bausmes, grįžta į tą sistemą. Vadinasi, mes nesugebame pakeisti tų asmenų elgesio ir mąstymo.
Juolab, mes turime iššūkius su teismais, pavyzdžiui, dėl darbų apkrovos. Iki šiol matome visuomenės nepasitikėjimą teisingumu. Teisės viršenybės principas iki šiol kelia abejonių. Turime Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus, ir tarptautinių organizacijų rekomendacijas, kad kartais nukrypstame nuo tų kelrodžių ir tarptautinių įsipareigojimų.
Turbūt tai yra tos priežastys, kodėl ministerija neatrodo tokia viliojanti.
Labai džiaugiuosi, kad Laisvės partijai atiteko ši ministerija. Ji tiesiogiai koreliuoja su mūsų programa, o ir iš mano asmeninės patirties, teko atlikti praktiką Lukiškėse, teko atstovauti žmonėms teismuose ir matyti, kur kai kurie procesai visiškai biurokratiniai. Manau, reiktų ne tiek daryti dideles reformas, bet keisti požiūrį.
– Kalbant apie požiūrio keitimą, pakalbėkime apie įkalinimo sistemą. Turbūt nebuvo teisingumo ministro, kuris nekėlė ir nebandė spręsti tų problemų. Kokius jūs matote sprendimus, nes tai šiandien jau atrodo neišsprendžiama problema?
– Atsiminkime, kažkada buvo sakyta, kad Vilniaus taboras yra neišsprendžiama problema.
Nėra viskas taip blogai. Juolab kad kalinių asmenų skaičius mažėja, nors jis vis tiek per didelis.
Yra keli aspektai. Pirmas aspektas, bendras kalinių skaičius, kuris tiesiogiai priklauso nuo Baudžiamojo kodekso (BK). BK peržiūrėjimas, kai kurių veiklų dekriminalizavimas. Ar tikrai mes už nesmurtinius nusikaltimus turėtume skirti laisvės atėmimo bausmę, kuri, kaip matome, nekeičia žmonių elgesio? Šiandien nepakankamas dėmesys skiriamas alternatyvioms bausmėms, neišvystyta probacija.
Didelį nerimą kelia ne tik kalinių skaičius, bet ir tai, koks procentas grįžta į įkalinimo įstaigas. Turėtume dirbti su tais žmonėmis, kad jie nebūtų tiesiog uždaromi. Mes turime persiorientuoti, kaip šiandien žiūrime į bausmių vykdymą, resocializaciją, kaip galime koreguoti asmenų elgesį ir suvokimą, kam skiriamas nepakankamas dėmesys.
– Tai, ką jūs sakote, popieriuose jau yra deklaruojama. Yra pas mus ir Probacijos tarnyba, yra resocializacijos programos, ir pataisos įstaigose veikia įvairios programos, bet jos tiesiog neefektyvios. Kaip galima padaryti, kad tai veiktų?
– Nemanau, kad tai neveikia, manau, kad tai veikia blogai ir ne taip, kaip turėtų veikti.
Vienas iš punktų – nevyriausybinių organizacijų įtraukimas, kuriam skiriamas nepakankamas dėmesys.
Probacija yra suvokiama gana siaurai, ypač jei žiūrėtume į alternatyvias bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu. Jas turėtume išplėsti ir pritaikyti konkretiems nusikaltimams. Ar turime tam tikras programas ar bausmes, kurios atlieptų asmenis, kurie žiauriai elgiasi su gyvūnais ar yra teisiami už korupcinius dalykus? Mes turime sistemiškai peržiūrėti, kaip mes matome bausmių vykdymą, kaip matome skiriamas bausmes. Tai vienas iš esminių dalykų.
Mes turime orientuotis į individualų darbą su asmenimis ir keisti jų elgesį.
Ar tikrai už šmeižtą turėtų būti baudžiamoji atsakomybė?
– Užsiminėte apie dekriminalizavimą. Narkotikai yra akivaizdi jūsų tema, o ką Lietuvoje dar reiktų dekriminalizuoti?
– Suprantu, kad Laisvės partija iki šiol yra siejama su narkotikais, bet tai nėra vienintelė tema. Ar tikrai už šmeižtą turėtų būti baudžiamoji atsakomybė? Turėtume peržiūrėti ir kitus BK straipsnius, kurie nėra smurtiniai.
Esmė, ar mes turime taikyti baudžiamąją atsakomybę, ir kitas klausimas, jei ją taikome, ar bausmė turi būti laisvės atėmimas? Teisingumo ministerijoje turi atsirasti ir efektyviai veikti darbo grupė, kuri peržiūrėtų ir susistemintų BK, tai išspręstų labai daug institucijų ir biudžeto problemų.
– Politikai nuolat griežtino bausmes už atskirus nusikaltimus, atsižvelgiant į tų dienų aktualijas, todėl Baudžiamasis kodeksas tapo gana iškreiptas. Ar galvojate apie viso BK peržiūrėjimą?
– Kaip ir minėjau, peržiūrėjimas ir yra tai, kad mes pažiūrime ir subalansuojame. Yra absurdiškų atvejų, tarkim, žalos atlyginimas, kiek įkainojamas sveikatos sutrikdymas ir kiek įkainojama žala gamtai. Tai dažnai yra neproporcionalu.
Turėtume tą subalansuoti, kalbant ne tik apie dydžius, bet ir laisvės atėmimą. Kai asmuo nėra pavojingas visuomenei, jo uždarymas į kalėjimą nieko nesprendžia, o net priešingai, jei bausmė atliekama nedirbant su asmeniu, jis dažnai įtraukiamas į tą kitokį pasaulį.
– O kaip dėl smurtinių nusikaltimų? Pavyzdžiui, Jurbarko atvejis, kai visuomenę labai papiktino paskelbtas nuosprendis. Ar už tokius nusikaltimus žmonės turėtų būti siunčiami į įkalinimo įstaigas? Ar bausmes už smurtinius nusikaltimus reikia keisti ir kaip?
– Smurtinius nusikaltimus tikrai turėtume išskirti į atskirą grupę, nes smurtiniai nusikaltimai reiškia, kad tie asmenys yra pavojingi visuomenei. Juos turėtume kitaip vertinti.
Būtent bausmių dydžius reikėtų subalansuoti. Turėtume subalansuoti bausmes. Kodėl visuomenę piktina kai kurie teismų sprendimai? Nes, kaip matome, atskiri BK straipsniai keičiami ir individualizuojami, o ne bendrai peržiūrimos vertybės.
Mes turime užtikrinti, kad tos vertybės būtų užtikrintos, vienodai suvokiamos ir kad būtų adekvati bausmė ir adekvatus reglamentavimas. Tai vienas iš iššūkių, kuris laukia Teisingumo ministerijos.
– O jus papiktino nuosprendis Jurbarko byloje?
– Nesu linkusi vertinti konkretaus nuosprendžio turinio, bet matoma disproporcija dėl skiriamų sankcijų ir tai akivaizdus pavyzdys, kad šiandien egzistuojantis teisingumas kelia per daug klausimų ir nėra subalansuotas su tomis vertybėmis, apie kurias kalbame ir kokių tikslų siekiame.
– Pasitikėjimas teismais ir teisingumu Lietuvoje itin žemas. Kaip matote, ar ministras gali padėti spręsti šią problemą, ar tai būtų kišimasis į teismų veiklą?
– Ši tema labai aktuali ir tai yra tendencija, o ne vienerių metų problema. Tai daugialypė problema, kai kalbame apie teismus. Visų pirma turime užtikrinti tinkamas darbo sąlygas ir krūvius.
Verta peržiūrėti, ar tikrai, kai ginčo nėra, kai kurie procesai negalėtų pereiti į kitas institucijas, taip normalizuojant krūvius.
Jeigu pasižiūrėsime į sekretorių ar teisėjų padėjėjų atlyginimus, palyginus su tuo, kokie jiems keliami reikalavimai ir ką jie daro.
Taip pat turime lūkesčius teisėjams tiek etikos, atvirumo, skaidrumo ir pasitikėjimo. Turime skatinti, kad teismų sprendimų priėmimas turėtų būti kuo viešesnis ir paaiškinamas visuomenei.
Kiek matome iš visuomenės vertinimo, nepasitikėjimas grįstas tiek kai kuriomis korupcijos apraiškomis, tiek komunikacijos stygiumi. Dažnai nesuprantame, kaip tai veikia.
Jei pasižiūrėtume praktiškai, egzistuoja elektroninė sistema, kur piliečiai pagal šablonus galėtų teikti sudėtingus procesinius dokumentus teismams, bet tai nėra paaiškinama visuomenei ir todėl perkeliama advokatams.
Esminis dalykas – sistemos atvėrimas ir priartinimas prie žmonių. Tai, be abejo, tiesiogiai susiję su teismų kompetencija ir užtikrinimu, kad ten žmonės dirbtų tinkamomis sąlygomis, tada galime kelti ir žymiai aukštesnius lūkesčius.
– Kaip vertinate vis dar pareigas einančio ministro darbus?
– Teisėkūros ir kitose srityse, kurias jau minėjau, matome parengtus arba rengiamus projektus, tarkime, kai kurių funkcijų perdavimas notarams arba notaro darbo įgalinimas nuotoliniu būdu.
Kritiškai žiūrėdama, aš asmeniškai matyčiau politinio ryžto spręsti įsisenėjusias teisės viršenybės problemas ir atsikratyti biurokratinių dalykų trūkumą. Teisingumo ministerija tikrai neturėtų užsiimti išvadų tvirtinimu, o susikoncentruoti į teisėkūrą, peržiūrėti kodeksus, sistemiškai žiūrėti į bausmių vykdymą ir būtent į politinį koordinavimą.
– O kokios tos jūsų minimos įsisenėjusios teisės viršenybės problemos? Beje, teisės viršenybė, anot premjero, išvis yra propagandinė klišė, jūs negirdėjote?
– Drįstu nesutikti su tokiu vertinimu, juolab kad Europos Komisija pakankamai aiškiai pasisakė ir akcentuoja teisės viršenybės pricipo taikymo esmingumą ir reikšmę. Laikydamiesi šio principo galime užtikrinti, kad tiek mūsų ratifikuotos tarptautinės, dvišalės sutartys, mūsų teisės sistema iš esmės funkcionuoja ir užtikrinamas nepriklausomumas.
Kalbant apie įsisenėjusias problemas, turime jau mano minėtą asmenvardžių rašybą, turime kalbėti ir apie translyčių problemas. Lietuva EŽTT jau yra pralaimėjusi dėl to bylą, sumokėjusi kompensaciją ir iki šiol švaisto biudžeto pinigus, apkrauna teismus bylomis.
Mes mokame kompensacijas ir apsimetame, kad dramblio kambaryje nėra.
Žmogus norėdamas dokumentuose pasikeisti lyties įrašą vis tiek turi kreiptis į teismą. Mes mokame kompensacijas ir apsimetame, kad dramblio kambaryje nėra.
Mes turime tas bylas, Lietuvai teikiamos pastabos, mums trūksta tiesiog įstatymų ar pristatymo visuomenei ir parodymo, kiek mums tai kainuoja.
Ne nuo draudimų ar leidimų, o nuo sureguliavo priklauso efektyvumas ir tai daug ką išspręstų.
– Ar nebijote, kad jūsų iniciatyvos ir projektai sukels labai didelį susipriešinimą visuomenėje?
– Baimė turėtų būti tuo atveju, jei mėginame priiminėti sprendimus neinformuojant visuomenės, neįtraukiant institucijų. Tarkim, asmenvardžių rašybos projektai kai kurių partijų buvo rengiami nekalbant su Kalbos komisija, kuri yra viena iš esminių institucijų, turinti dalyvauti.
Svarbus visų žaidėjų įtraukimas, institucijų ir visuomenės. Ir labai svarbu identifikuoti, kodėl mes turime taip daryti. Kad tai yra ne dėl gerų santykių su Lenkija.
Apie 90 proc. originalaus asmenvardžių rašybos bylų yra lietuvių, ištekėjusių už užsieniečio, arba jų vaikų, kurie turi dvigubą pilietybę. Tai nėra tik lenkų problema, tai mažiau tautinių mažumų problema.
Reikia aiškiai įvardinti esamą situaciją, atsisakyti manipuliacijų ar politinių intrigų.
Translyčiai asmenys, partnerystė, asmenvardžiai, tie klausimai egzistuoja, tik nėra sureguliuoti. Arba mes apsimetame, kad to nėra, nors tai egzistuoja, bet mes niekaip teisiškai to netvarkome. Arba mes tiesiog sureguliuojame.
Kaip pavyzdys, jei mes turime narkotikus, mes jų nereguliuojame, arba mes sureguliuojame ir tada galime tai valdyti.
Tai, kas egzistuoja, kur yra skauduliai, kur turime teismines bylas, tai reikia išspręsti.
– Kalbant apie teises ir laisves, ar įžvelgiate problemą kriminalinėje žvalgyboje, arba, pavyzdžiui, tai, kad iš esmės kiekvienam praeiviui gatvėje pareigūnai gali atlikti asmens kratą?
– Bet kokiu atveju turime kalbėti, kad asmenų teisės gali būti varžomos tik įstatymo pagrindais ir atsiminti, kad turi būti taikomas proporcingumo principas.
Ir svarbiausia, turi būti užtikrinama galimybė susipažinti su atliekamais veiksmais ir juos apskųsti.
Jeigu kalbame apie kriminalinę žvalgybą ar asmenų judėjimo laisvės suvaržymą, tarkime, sulaikymą ar kratas, turime užtikrinti, kad visas procesas bus aiškus, skaidrus. Kad asmuo tikrai galėtų susipažinti, kas yra daroma ir kokiu būdu galėtų apskųsti, jei abejoja teisėtumu.
Viso to proceso išskaidrinimas ir sureguliavimas yra esminis dalykas.
– Advokatūra kelia klausimą dėl menkai apmokamų Valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančių advokatų. Ar jūs matote čia problemą?
– Šiuo atveju matau ne tiek atlyginimų klausimą, bet pagalbos skyrimo klausimą. Puikiai žinome atvejus, kai asmuo gali eiti per visas institucijas dėl mažareikšmių ginčų su valstybės apmokamais advokatais.
Matome kontroversiškus sprendimus, kada skiriama ar neskiriama pagalba.
Turime identifikuoti, kada ji iš tikrųjų reikalinga, kokiam ratui žmonių, kas turėtų tai skirti.
Tikrai yra iššūkių, reiktų peržiūrėti apimtis. Pagal statistiką, valstybės garantuojama teisinė pagalba taikoma labai plačiai, bet nėra aiškių kriterijų, kada, kaip ir kam ji taikoma.
Tai reiktų peržiūrėti, nes tai tiesiogiai susiję su pasitikėjimu teisingumu.
– Reziumuojant, ar galite įvardinti tris darbus, nuo kurių pradėsite?
– Pirmas darbas – požiūrio keitimas į bausmių vykdymą. Kad mes norėtume, jog žmonės nesugrįžtų ir iš tikro koreguotų elgesį.
Antra sritis – teisės viršenybės užtikrinimas. Išsprendžiam, kur yra aiški teismų praktika ir aiškus institucijų sutarimas, tik trūksta reguliavimo. Tai jau minėti asmenvardžiai, partnerystė, translyčiai asmenys.
Tada turėtume kalbėti apie teisėkūros kokybę, atsisakyti biurokratijos. Užtikrintume, kad institucijos išties konsultuotų ir padėtų. Užtikrinti, kad institucijos būtų prieinamos žmonėms.
