Skaityti pirmąją šio straipsnio dalį
Skaityti antrąją šio straipsnio dalį
Leisdamasis Pilies gatve žemyn Vitas pasisveikino su ant mažos sulankstomos kėdutės sėdėjusiu ir miesto eskizus pieštuku braižiusiu menininku – jis retsykiais duoda Vitui kelis litus kavai. Žengęs dar pora žingsnių linktelėjo galvą gatvės muzikantui iš užsienio. Su pastaruoju Vitas susipažino visai neseniai – pusamžis vyras, anglų kalba surenkantis tik keliais žodžiais daugiau nei Vitas, Vilniuje atsirado praėjusią vasarą. Tuomet trumpam stabtelėjo prie kebabinės – įkišęs galvą į pastatą kilstelėjo ranką – pasisveikino su jos darbuotoju.
Iš lėto kulniuodamas pirmyn „suoliukų princas“ pasiekė Katedros aikštę.
– O tu Doveiką žinai?
– Be abejo.
– Jis buvo pradėtas priešais Katedrą.
Perėjęs visą aikštę vyras galiausiai atėjo į priešais baziliką esantį skverelį. Tai mėgstamiausia Vito vieta sostinėje. „Policijos pareigūnai Vitą įspėdavo, kad jis negali čia ant suolo laikyti savo daiktų, kad turi eiti kur nors kitur. Bet jis labai norėdavo čia būti“, – pasakojo Aleksandras. Vyras kartu su kitais taksistais prieš dešimtį metų čia nemažai laiko praleido su Vitu. Aleksandras prisiminė, kaip ne sykį norėdami šiek tiek pasilinksminti, kai kurie taksistai bandydavo Vitui įsiūlyti alkoholio. Tačiau vyrą šie pasiūlymai įsiutindavo. Vitas savo nusivylimo, „šūdino“ gyvenimo ar liūdnų prisiminimų alkoholiu nusiplauti nebandė.
– O tu Doveiką žinai?
– Be abejo.
– Jis buvo pradėtas priešais Katedrą.
Pavėsyje pasidėjęs savo daiktus ir nusivilkęs striukę, Vitas užsuko pasisveikinti su kiosko pardavėjomis. Viena iš jų nuolat pavaišina Vitą sumuštiniu ar kava. Vyrui pasisekė ir tąkart. Su sumuštiniu ir kava rankose sugrįžęs prie suoliuko, Vitas ant jo atsisėdo taip, kad matytų kiek toliau paliktus savo daiktus.
Kai tądien susitikau su Vitu, buvo beprotiškai karšta. Tačiau vyras man sakė, kad pragariškas karštis geriau už iki kaulų prasismelkiantį ir juos be gailesčio laužantį speigą ar šlabdribą. Mat lietaus prisigėrę plaukai ir, ypatingai kuodas, pernakt sušąla į ledą ir tuomet visu svoriu krisdami žemyn skaudžiai tempia galvos odą. Nemalonu jausti ir iki siūlų peršlapusius drabužius. Ypač, kai pradėję šalti jie neleidžia Vitui normaliai judėti. Kartais drabužiai sušąla taip, kad vyras nė negali pakelti rankų ir ant plaukų kuodo užsimaukšlinti kepurės.
Šaltis vyrui yra pridaręs ir žiauresnių nemalonumų. Štai praėjusią žiemą, bandydamas nusiauti batą, kartu su juo Vitas nusiplėšė kelis kojų nagus. Ne ką geriau tada atrodė ir pati koja – raudona ir bemaž trigubai storesnė už kitą. It rąstas. Aleksandras sakė manęs, kad Vito koja pradėjo gangrenuoti. „Bet nieko. Išgyveno. Išsigydė nesigydydamas“, – sako Aleksandras.
Valgo savo šaukštais
Ne sykį Vitas maloniai nustebino savo manieromis. Antai kartą, praėjusią vasarą, radau jį sėdintį ant suoliuko Vokiečių gatvėje. Iš traiškanotų ir apsiblaususių akių buvo matyti, kad vyras ką tik prabudo.
– Kiek valandų? – paklausė.
– Po dešimtos. Galiu prisėsti?
– Palauk.
Pasikuitęs viename iš savo maišų vyras ištraukė iš jo raudoną megztuką ir patiesė šalia savęs, ant suolo.
– Dabar gali sėstis. Neišsitepsi kelnių.
Megztinis buvo kelis kartus nešvaresnis už suolą, tačiau toks Vito rūpestis privertė nusišypsoti.
– Gal išgeriam kavos per pusę? – pasiūlė.
Atnešiau jam į kartoninį puodelį įpiltą kavą.
– Kiek įdėjai cukraus?
Svarbu, kad nebūtų mažiau kaip du šaukšteliai. Išsiaiškinęs, kad tiek jų ten ir yra, vyras dar pasitikslino, ar gerai juos išmaišiau, o tada liepė pirma man pagerti kavos, o paskui, kas liks, duoti jam. Gyniausi, kad kavos nenoriu, bet Vitas atsakė primygtiniu reikalavimu.
– Ne, reikia pasidalinti, aš negaliu „nachaliavai“ gerti.
Kartais Vitas prajuokindavo savo išrankumu.
– Gal suvalgom po kebabą? – sykį pasiūliau.
– Kebabo nenoriu. Gal ko nors rimčiau?
Vitas norėjo cepelinų. Su varške. Bet kavinėje Vokiečių gatvėje, kur prisėdome, cepelinų su varške nebuvo.
– Tai gal tiks su mėsa?
– Gerai. O sriubos valgysim?
Priėjus padavėjai vyras užsisakė cepelinų su mėsa ir šaltibarščių. Šiai vos priėmus užsakymą Vitas, it pasiduodantis nusikaltėlis iškėlęs rankas, greitakalbe išbėrė:
– Bet aš neturiu nė cento.
Tai, kad su Vitu galėjome prisėsti kavinėje, mane šiek tiek nustebino – maniau, kad tokie kaip jis čia nepageidaujami. Tačiau be sutrikusių padavėjų žvilgsnių ir pasipiktinusios jų viršininkės šūksnių: „Ar tu matei, kaip jis atrodo?“, didesnio nepatogumo patirti neteko.
– Vitai, o Jūsų neerzina į Jus spoksantys žmonės? Juk visi į Jus žiopso.
– Taip, kokie šeši milijardai.
– Vitai, o Jūsų neerzina į Jus spoksantys žmonės? Juk visi į Jus žiopso.
– Taip, kokie šeši milijardai.
Laukdamas maisto Vitas pasikuitė viename iš savo maišų. Netrukus iš jo išsitraukė du smilkalus. Vieną smilkalą padovanojęs man, antrąjį Vitas uždegė ir įkišo į laisvos kėdės atlošą.
– Iš kur gavot smilkalų?
– Pirkau „Raimai“ sklepe.
Vyras ėmė ruoštis valgymui: iš dešinės viršutinės striukės kišenės išsitraukė tualetinio popieriaus skiautelę ir pasidėjo ant stalo. Tuomet iš kairės pusės apatinės kišenės išsiėmė didelį sriubos šaukštą ir paguldė jį ant tualetinio popieriaus skiautelės. Valgydamas maistą vyras nė nepalietė kavinės stalo įrankių – šaltibarščius ir cepelinus jis sukirto su tuo pačiu savo šaukštu.
Visas gyvenimas – maišuose
Trys Vito maišai, su visu juose telpančiu vyro turtu, gulėjo tvarkingai padėti ant kėdės. Juose tilpo visas Vito gyvenimas.
– Gal galiu žvilgtelti, kas viduje? – pasmalsavau.
– Aha.
Vitas nuėmė maišus nuo lazdos ir paslinko kėdę arčiau manęs. Pravėrus vieną iš jų pirmiausiai pasimatė daugybė kitų celofaninių maišų, pro kuriuos prasibrovus kiek giliau, išlindo kitas maišo turinys. Pirmasis maišas buvo pilnas plastikinių butelių. Du iš jų buvo visiškai tušti, dar du – pustuščiai.
– Man labiausiai patinka per pusę sumaišyti „Optimą“ su „Buratinu“. Taip skaniausia.
Kitame, daugmaž tokio paties dydžio maiše, buvo įdėtas megztinis, kartoninė smilkalų dėžutė ir dar du plastikiniai buteliai. Trečiame maiše taip pat buvo matyti drabužiai.
– Ir čia viskas, ką Jūs turite?
– Aha.
Dar truputį savo asmeninio turto Vitas nešiojasi striukės kišenėse. Vienoje iš jų vyras nuolat laiko tualetinio popieriaus skiauteles ar popierines nosinaites, kitame – arbatinį ir sriubos šaukštus, trečiame – lipnius spalvotus užrašų lapukus bei degtukus. Kai būna gera diena, Vito turtą papildo pakelis, ar net keli, cigarečių, kuriuos jam padovanoja praeiviai. Kartais turto vertę padidina kiek įdomesni daiktai. Antai sykį Vitas iš savo kišenės išsitraukė juodą apiplyšusią nedidelę knygutę, kurią buvo įsidėjęs į peršviečiamą celofaninį maišelį. Ant jos, baltomis, beveik nusitrynusiomis raidėmis, buvo užrašyta „Süddeutsche Zeitung/Bibliothek“.
– Iš kur gavot knygą?
– Negaliu sakyti. Nori, atspėsiu tavo ateitį?
Atsivertęs 236 puslapį Vitas ėmė iš lėto skiemenimis skaityti vokiškus žodžius. Nepavyko. Bet jam tai suteikė daug džiaugsmo. Perskaitydavęs pora žodžių vyras pakeldavo akis lyg norėdamas įsitikinti, kad vis dar jo klausausi, ir imdavo juoktis.
– Vitai, gal jau užteks, atsibodo.
– Prašom netrukdyti, posėdis vyksta. Ar iškęsi iki ryto?
Suvalgęs šaltibarščius ir cepelinus, Vitas paklausė, ar galėtų užsisakyti kavos, ir priėjusiai padavėjai iškilmingai pareiškė: „Norėčiau „Jacobs“.
– Kodėl būtent „Jacobs“? – nusišypsojau.
– Girdėjau, kad ji geriausia.
Dar kiek pasėdėjus pasiūliau Vitui pasivaikščioti.
– Kiek sumokėjai?
– Koks skirtumas?
– Taigi kitą kartą aš turėsiu vaišinti.
– Kiek sumokėjai?
– Koks skirtumas?
– Taigi kitą kartą aš turėsiu vaišinti.
Litras kraujo
Ant suoliuko, priešais Katedrą, Vitas prasėdėjo kelias valandas.
– Ką čia tiek laiko veikėte?
– Kaip ir visada – daug mąsčiau.
Tuomet atsistojo, nuėjęs iki artimiausios šiukšliadėžės išmetė nuo sumuštinio likusias šiukšles ir rudą vienkartinį kavos puodelį. Abiem delnais pasitempė megztuką žemyn ir išsiruošė susirinkti po medžiu paliktus daiktus.
Nuobodžiai lėtais judesiais Vitas apsivilko striukę, ant lazdos užsimovė maišus ir, dar sykį iš lauko šūktelėjęs tik jam vienam suprantamus padėkos žodžius kioskelio pardavėjai, atsuko suvargusią nugarą į Katedrą ir pajudėjo pirmyn.
Perėjęs didžiąją dalį Gedimino prospekto Vitas kelias valandas pailsėjo Lukiškių aikštėje. Tuomet nužingsniavo iki netoli Seimo esančio kioskelio ir nusipirko puodelį kavos bei vaflių. Tai vienas iš įprastų ritualų, kurį vyras praktikuoja visada, kai tik savo medžiaginiame maišelyje turi kelis litus. Taip Vitas praleido vieną iš savo beveik niekuo nesiskiriančių dienų – slampinėdamas po miesto centrą ir vienur gaudamas sumuštinį, kitur išprašydamas cigarečių, dar kitur pats ko nors nusipirkdamas. Dažniausiai išmaldos Vitui prašyti nereikia – jį pamatę žmonės patys prieina ir pasiūlo keletą centų ar litų.
Kai vyras nusprendė sugrįžti į Vokiečių gatvę, buvo jau tamsu, tačiau aplink dar bruzdėjo nemažai žmonių. Vitas žino, kad kuo daugiau žmonių aplinkui, tuo jis saugesnis. Tik kai viskas nutyla ir jis naktyje lieka vienas su savo mintimis, gali nutikti nemalonių dalykų. Antai prieš kurį laiką Vitas nubudo nuo skausmo galvoje. Susigriebęs už jos vyras pajuto – fontanais tykšta kraujas. Kažkas, jam miegant, stipriai trinktelėjo per galvą. Vitui nė nešovė mintis gilintis, už ką. Vienintelis iš šio vakaro likęs prisiminimas – „netektas geras litras kraujo“.
– Einam, parodysiu. Prie suoliuko dar liko kraujo dėmių, – siūlė jis man.
Viename suolo gale pasidėjęs maišus Vitas ant jų uždėjo vieną iš savo megztukų. Iš maišo išsitraukė smilkalą ir uždegęs jį, pritvirtino prie suolo. Toje pusėje, kur miegodamas ketino padėti galvą. Tuomet susirangė ant suolo ir užsimerkė.
