„Eikite tiesiai, tada prie baldų sukite į kairę ir rasite vaistinės kioską“, – paaiškino šlepetėmis ir kojinėmis turguje prekiaujantis vyriškis, paklaustas, kur būtų galima įsigyti vaistų. Einant „vaistinės“ pusėn tą patį minėjo ir kiti kalbinti prekybininkai, kurių balsai susiliedavo su turgaus šurmuliu, tačiau ir jame nesunkiai girdėjosi juodus maišus laikančiųjų ir atidžiai besižvalgančiųjų praeiviams užduodamas klausimas – „gal cigarečių“?
Tačiau šio žurnalistinio tyrimo objektas – ne cigaretės, o vaistai, apie kurių nelegalią prekybą išgirstame prireikus pigesnių arba Lietuvoje neregistruotų medikamentų. Stebėdamas iš minėto „vaistinės kiosko“ išeinančias kelias senyvo amžiaus moteris, „15min“ žurnalistas prisiminė pažįstamo pasakotą istoriją: gydytojas jam tiesiai šviesiai pasiūlė eiti į turgų, nes jam reikalingų vaistų šalies vaistinėse nėra. Turgavietėje jis nesunkiai susirado „vaistinę“ ir vaistus įsigijo. Tiesa, nelegaliai ir nelegalius.
„Kokių reikia?“
Priėjus minėtą turgaus „vaistinės kioską“, fotografas liko prie durų, aš užėjau. Lentynose tvarkingai išdėlioti įvairūs kremai ir maisto papildai. Prieš mane eilėje stovėjo dar trys žmonės, tačiau jų akys krypo ne į lentynas, o į pardavėją. Su mažamečiu vaiku atėjusi moteris ištarė vaistų pavadinimą, bet jai teko išeiti tuščiomis.
„Turėsime šiek tiek vėliau, gal kitą savaitę“, – atsakė už prekystalio stovinti moteris. Vienam laukiančiųjų pasisekė labiau – išgirdusi vaistų pavadinimą pardavėja iš po stalo ištraukė pakelį, prašydama keliolikos litų. Namų darbų nepadariau. Tai supratau, kai eilė ištirpo ir pirkti jau reikėjo man pačiam, tačiau nežinojau nei vieno Lietuvoje neregistruoto medikamento pavadinimo. „Kokių reikia?“ – paklausė pardavėja, išgirdusi iš anksto pasiruoštą „ar turite vaistų?“.
Prisiminiau analginą. „Ne, neturime.“ O aspirino? „Neturime.“ Tai gal paracetamolio? „Taip pat nėra“, – nepatikliai ištarė ji, galbūt įtardama, kad jokių konkrečių vaistų man nereikia. Tačiau tai, kas svarbiausia šiame eksperimente – užfiksavome: vaistais turguje prekiaujama. Prieš lįsdami į smulkių prekybininkų kailį, pasidomėjome esama tvarka – kodėl leidžiama prekiauti vaistais ir kas atsakingas už prekybos priežiūrą?
„Ne, prekiauti negalima“
Kalvarijų turgaus administracijos direktorė prekybos organizavimui ir kontrolei Genovaitė Meilūnienė, paklausta, ar turguje galima prekiauti vaistais, atsakė trumpai: „Ne, tik maisto papildais.“ Tačiau pasiūlė skambinti „į laboratoriją, nes kai kam gal ir leidžia prekiauti truputį daugiau“.
Paskambinus nurodytu numeriu atsiliepė kontrolierė–laborantė, kuri nepanoro prisistatyti, argumentuodama, kad „nežinau, ką jūs ten parašysite“. Tačiau į kelis klausimus ji visgi atsakė. „Turguje parduodami maisto papildai. Tie, kuriais prekiauti turimas leidimas. O vaistais prekiauti negalima, tačiau galbūt žmonės iškiša ką nors, kai mes nematome. Bet nei ant stalų, nei po stalu prekiauti negalima. Kontrolieriai nuolat vaikšto ir stebi, kad to nebūtų“, – teigė pašnekovė.
Nei ant stalų, nei po stalu prekiauti negalima. Kontrolieriai nuolat vaikšto ir stebi, kad to nebūtų, - sakė turgaus atstovė.Turgaus veterinarijos tarnybos kontrolierė–laborantė Alvilė Ščerbavičienė buvo kalbesnė. „Mes turime dvi vaistines, pavadinkime taip. Jos prekiauja maisto papildais ir turi visus leidimus. O dėl vaistų – negaliu komentuoti, nes ne mes prižiūrime, o kitos tarnybos. Mes atsakingi tik už maisto papildus“, – kalbėjo ji. Paklausiau, kas atsakingas už vaistus. „Bijau sumeluoti tas įstaigas, bet čia susiję su medicina.“ Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos atstovai tvirtino, kad ne jie, o teisėsaugos pareigūnai yra atsakingi už turgaus priežiūrą, tačiau jeigu policija paprašo pagalbos, tarnybos specialistai gali padėti nustatyti, ar prekiaujama vaistais, ar maisto papildais, ar produktas nėra falsifikuotas.
Tarnybos Farmacinės veiklos licencijavimo skyriaus atstovė Inga Dokšienė paprašė nurodyti turgaus adresą. Kalvarijų gatvė 61. „Ne, tokiu adresu licencijos prekiauti vaistais nėra“, – atsakė ji. Ar egzistuoja kokia nors kita galimybė prekiauti medikamentais, apeinant nustatytą tvarką? „Ne, viskas turi būti licencijuota. Tai taikoma visiems vaistams, įrašytiems į Valstybinį vaistų registrą“, – pasakojo specialistė.
„Kodėl tokie brangūs?“
Taigi, Kalvarijų turguje licencijos prekiauti vaistais niekas neturi, o vaistais, neįtrauktais į registrą, apskritai niekur negalima prekiauti. Mes savo ruožtu tęsėme tyrimą. Šalia turgaus esančioje tikroje vaistinėje įsigijome kosulį slopinančių tablečių ir nusprendėme jų pasiūlyti praeiviams Kalvarijų turgavietėje. Pradžioje nedrąsiai stoviniavome kiek nuošaliau aktyviausių turgaus vietų, ant kuprinės išsidėlioję dešimt vaistų pakelių. Laukėme ne tik pirkėjų, bet ir tikrintojų, apie kuriuos pasakojo turgaus atstovai.
 |
| „15min“ žurnalistas įsigyti vaistų turguje siūlė nesislėpdamas. |
Deja, nei vienų, nei kitų dėmesio nepritraukėme, todėl reikėjo keisti „prekybos taktiką“. Atėjome į turgaus gilumą, vėl girdėdami jau įkyresnį klausimą „gal cigarečių?“, ir atsistojome labiau matomoje vietoje, kur per minutę pro mūsų akis praeidavo keliasdešimt galimų pirkėjų. „Gal vaistų?“ – tyliai paklausiau šviežių bulvių ir mėlynių jau nusipirkusio vyriškio. Šis pritūpė prie kuprinės, apžiūrėjo ir tuo jo susidomėjimas pasibaigė. Siūlyti vaistų pradėjau garsiau, kol, galiausiai, šalia manęs daržovėmis prekiaujanti moteris nusprendė prieiti ir pasižiūrėti, ką siūlo „kolega–konkurentas“.
Vaistų aprašą ji perskaitė įdėmiai ir pagaliau išgirdau taip lauktą „kiek kainuoja?“. Nenorėdamas vaistų parduoti, tiksliau, paimti pinigų, jų kainą padidinau bene keturis kartus. „Kodėl tokie brangūs?“ – juokdamasi stebėjosi moteris, nelabai norėdama girdėti apie „kokybės ir kainos santykį“. Po trijų valandų, praleistų turguje, kelis kartus pakeitus vietą ir sulaukus dar kelių susidomėjusių tabletėmis nuo kosulio, nusprendžiau pasižvalgyti kitų „smulkių vaistinių“.
Savuosius susidėjęs atgal į kuprinę, dabar jau ieškojau „baltarusiškų vaistų širdies veiklai gerinti“. Vėl ėmiau klausinėti turgaus prekeivių. Vieni nurodė tą pačią „vaistinę“, kiti minėjo „kampą šalia mėsos“, kur kartais esą galima susirasti rusiškų ir baltarusiškų medikamentų „iš po stalo“. Nurodyto kampo taip ir nesuradau, tačiau eidamas sutikau pensinio amžiaus moterį, ant kėdutės išsidėliojusią šampūnų, dantų pastos ir kremų. Akys užkliuvo už vaistų pakuotę primenančios dėžutės. „Kas čia?“ – pasiteiravau pardavėjos. Ji paaiškino, kad rankose laikau maisto papildus. „Man reikia vaistų širdžiai“, – pasakiau rusiškai ir išgirdau tris jos ištartus vaistų pavadinimus.
„Ne, ne tokie“, – padėkojau ir susiradęs naują vietą prekybai dar kelias valandas lūkuriavau, žiūrėdamas į savo vaistus nuo kosulio ir skaičiuodamas, kiek laiko liko iki žiemos, kuomet jie galbūt pravers labiau nei karštą vasaros sekmadienį.
