Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė D.Brudnienė penktadienį, kad sunkumų kelia tai, jog tarp vaikų dažnas Stokholmo sindromas – vaikai nesijaučia esantys aukomis.
„Problema ta, kad jie susitapatina su asmeniu, kuris juos ketina parduoti, yra jo bendrininkas, jį valdo, ketina išnaudoti. Šis sindromas nustatomas bylose“, – sakė ji.
Anot prokurorės, padėtį sunkina ir tai, kad dažnai vaiko auka nelaiko jo tėvai ar globėjai.
„Teisėsaugos institucijų požiūris dažnai į tokius vaikus yra truputį kitoks. Džiugu, kad vyksta tam tikra požiūrio į tokį vaiką kaita“, – sakė ji.
D.Brudnienė išvardijo požymius, kuriuos beveik visais atvejais atitinka vaikai, tapę prekybos žmonėmis aukomis.
Jomis tapti gali niekur nesimokantys arba blogai besimokantys, pabėgę iš namų, neturintys kur gyventi, arba nepasakojantys, ką veikė, kai buvo pabėgę iš namų vaikai. Taip pat aukomis gresia tapti skurdžiai gyvenantiems arba globos institucijoje gyvenantiems, patyrusiems smurtą, turintiems psichologinės ar fizinės sveikatos problemų, bandžiusiems žudytis, priklausomiems nuo kvaišalų.
Klausimų aplinkiniams turėtų kelti, jei vaikas turi brangių daiktų ir negali paaiškinti, kur juos gavo, vyksta į užsienio šalį, bet nemoka vietos kalbos, priklauso vaikų grupei, kurią prižiūri suaugęs asmuo, turi skolų, ypač verbuotojui.
Prokurorė kalbėjo, kad viena didžiausių problemų yra tai, jog vaiko gerove besirūpinančios institucijos, nors ir žino, ką daryti, vis dar mažai bendrauja tarpusavyje.
D.Brudnienės teigimu, pasitaiko atvejų, kai vaikai pabėga iš globos įstaigos, bet apie pabėgimą niekam nepranešama, tuo metu vaikai glaudžiasi pas suaugusius asmenis, kurie nebūtinai yra jiems giminė.
„Nustatę tokius atvejus inicijuojame administracinės teisenos pradėjimą ir nukreipiame tokią medžiagą savivaldybių administracijai. Stebina, kad nuo tai nurodančio daryti straipsnio įsigaliojimo nubausti tik 5 asmenys“, – sakė ji.
Prokurorė pabrėžė, kad dalyje savivaldybių net nepaskirti žmonės, kurie turėtų bausti pabėgusius vaikus priglaudusius asmenis.
Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdybos patarėja Eglė Maziliauskienė teigė, kad nepilnamečiai sudaro didžiausią visų dingusių be žinios asmenų atvejų dalį – 70 proc.
„Taip, iš tiesų turime atvejų skaičių didėjimą. 2016-2017 metų skaičių atotrūkis jau yra ženklus ir rimtas signalas. Turime beveik 400 atvejų padidėjimą“, – sakė ji.
E.Maziliauskienės teigimu, dingusių nepilnamečių buvimo vietos nustatomos gana greitai ir suradimo procentas yra aukštas.
Nepilnamečių, kurie nebuvo surasti, skaičiai, anot jos, nėra grėsmingi.
„Iš visų paieškų, kurių turime virš dviejų tūkstančių, metų pabaigai yra vykdoma 50 mergaičių ir 52 berniukų. Nereikėtų išsigąsti, kad paieškos skelbiamos beveik kiekvieną dieną ir jei jūs gruodžio 31 dieną paskelbėte paiešką, natūralu, kad ji metų pabaigai ir lieka vykdoma“, – sakė ji. Policijos atstovė atkreipė dėmesį, kad labai dažnai tie patys vaikai bėga ne vieną ir ne du kartus.
Surasti vaikai savo poelgį dažniausiai aiškina suaugusiųjų veiksmais.
Labai dažnai pareigūnams jie nenori nieko pasakoti.
R.Šalaševičiūtė: daugiau dingsta mergaičių
Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė penktadienį sakė, kad statistika yra tikrai nedžiuginanti.
„Visi absoliučiai skaičiai yra blogėjantys“, – konstatavo parlamentarė.
Nuo 2010 metų, kai ji paliko vaiko teisių kontrolierės pareigas, anot R.Šalaševičiūtės, dingusių vaikų atvejų padaugėjo tris kartus.
Seimo narė sakė, kad ypač daugėja dingusių mergaičių – dingusių berniukų skaičius esą žymiai nepaaugo.
R.Šalaševičiūtės teigimu, iki 10 metų vaikai dingsta retai, tačiau vyresnių – nuo 10 iki 14 metų amžiaus vaikų dingsta vis daugiau, o 2008 metais sužinojome apie pirmuosius atvejus apie vaikų vežimą į užsienį vagiliauti.