Naująją partiją numatoma įkurti artėjantį šeštadienį, kai planuojama surengti jungiamąjį kelių partijų suvažiavimą. Būsimą junginį sudarys nuo Tautos prisikėlimo partijos atskilusios Seimo frakcijos „Viena Lietuva“ šalininkai, buvusio premjero Gedimino Vagnoriaus vadovaujamos neparlamentinės Krikščionių konservatorių socialinės sąjungos nariai bei kai kurie buvę Krikščionių demokratų partijos atstovai, kurie nepanoro prisidėti prie Tėvynės sąjungos. Anksčiau kalbėta, kad naujoji partija vadinsis krikščionių sąjunga „Viena Lietuva“. Dabar G.Vagnorius, kuris vadinamas realiausiu naujojo darinio vadovu, teigia, kad pavadinimas bus panašus, bet trumpesnis. Šios partijos frakcija tikisi parlamente prisijungti dar keletą naujų narių ir derėtis dėl patekimo į valdančiąją koaliciją.
Nuo savo „motininių“ partijų frakcijų parlamente naujų darinių atskildavo ir anksčiau. Jų atstovai taip pat kurdavo naujas partijas. Kai kurios iš jų gana sėkmingai dirba iki šių dienų, pavyzdžiui, 2000–2004 metų Seimo kadencijos viduryje iš tuometės Liberalų frakcijos pasitraukė Rolando Pakso rėmėjai ir įkūrė Liberaldemokratų partiją, dabar vadinamą „Tvarka ir teisingumas“. Tačiau tik praėjusioje Seimo kadencijoje perbėgėlių frakcija tapo svarbia valdančiosios koalicijos dalimi. Niekieno nerinkta, tiesiog nuo Darbo partijos atskilusių politikų pagrindu sukurta Pilietinės demokratijos partija delegavo Seimo pirmininką Viktorą Muntianą ir du ministrus. Besiformuojantis „Vienos Lietuvos“ ir neparlamentinių partijų junginys taip pat neatsisakytų bent vieno ministro portfelio.
Jaunos demokratijos liga
„Normalių tradicijų demokratinėse šalyse partinė priklausomybė yra žymiai labiau vertinama. Pas mus, deja, partinė sistema nėra iki galo susiformavusi – prieš kiekvienus rinkimus atsiranda po naują partiją, kuri kuriama tam, kad dalyvautų rinkimuose. Kai baigiasi kadencija ir ji nepatenka į Seimą, partija nustoja vykdyti realią veiklą“, – reziumavo politologas Tomas Janeliūnas.
Pasak politologo Vytauto Dumbliausko, šie procesai – normalūs partinės sistemos kūrimosi reiškiniai. „Tai lyg vaikiškos ligos. Kaip vaikystėje mes persergame įvairiausiomis ligomis, taip ir mūsų gana jauna partinė sistema serga“, – mano jis.
Kaip vaikystėje mes persergame įvairiausiomis ligomis, taip ir mūsų gana jauna partinė sistema serga.Politikos ekspertų teigimu, „vienalietuvių“ bandymas kurti partiją – gana logiškas ėjimas, mat tai įprastas demokratijoje veikimo būdas. Partija padeda politikams išlikti matomiems, į jų nuomonę labiau įsiklausoma.
Tačiau T.Janeliūnas atkreipė dėmesį, kad kadencijų viduryje kuriamos partijos rodo, jog kai kurie politikai ne siekia atstovauti jais pasitikėjusiems rinkėjams, kaip turėtų būti Seime, bet visų pirma bando ginti savo interesus.
Tuo tarpu G.Vagnorius „15min“ tikino, kad naują darinį kuriančios politinės jėgos nebando vien tenkinti savo interesų. „Vienijasi dvi centro dešinės jėgos. Mes pradėjome jungimosi procesą ne staiga, pradėjome nuo bendradarbiavimo ruošdami ekonominę antikrizinę programą Lietuvai, taip pat teikdami kitokius siūlymus Vyriausybei. Dabar parengėme neatidėliotinų veiksmų planą. Tik po sėkmingo bendradarbiavimo buvo nuspręsta jungtis. Bet tai nereiškia, kad kas nors iš gatvės ateina į Seimą. Seimo nariai nesikeis. Tik planuojame, kad dar kažkas prisidės prie mūsų frakcijos iš kitų partijų“, – kalbėjo galimas naujos partijos lyderis.
Mandatas – tarsi nuosavybė
Vienas partijos „Tvarka ir teisingumas“ vadovų Valentinas Mazuronis mano, kad tokia „išsigimusi“ situacija susidaro dėl to, kad Lietuvoje pervertintas Seimo ar miesto tarybos nario mandato ryšys su konkrečiu politiku – todėl po rinkimų ir atsiranda perbėgėlių ar nerinktų politinių darinių.
„Sutinku, kad mandatas gali būti pririštas prie tavęs taip tvirtai, kaip dabar, jeigu tu esi išrinktas vienmandatėje apygardoje. Bet jeigu tu išrinktas pagal partijos sąrašą, tave rinko dėl partijos programos, dėl to, kad esi tame sąraše. Tačiau kai gauni mandatą, tai tarsi tampa tavo nuosavybe. Aš manau, jeigu tavo pažiūros nesutampa su politine jėga, su kuria buvai išrinktas, – tu atsisakai mandato, išeini iš tos politinės jėgos ir su kita politine jėga kitą kartą bandai įtikinti gyventojus, kad esi teisus“, – dėstė politikas.
V.Mazuronis pateikė Estijos savivaldos rinkimų tvarkos pavyzdį. Mandatus ten gauna ne patys tarybos nariai, o partijos. „Jei partija gavo 10 vietų, 10 jos kandidatų ir eina dirbti. Bet jei iš jų vienas išvažiavo į komandiruotę, kitą posėdį partija deleguoja kitą politiką pagal rinkimų sąrašą. Jeigu tu išėjai iš partijos, tave pakeičia kitas partijos narys, nes ji atsako prieš rinkėjus“, – aiškino Seimo opozicijos lyderis.
Gyvuos tik iki rinkimų?
Nuo kitų partijų atskilusių ir naujus darinius sukūrusių politinių jėgų sąraše galima rasti ir sėkmės istorijų, pavyzdžiui, „Tvarka ir teisingumas“ arba praėjusios kadencijos viduryje Seime susiformavęs Liberalų sąjūdis, sugebėjęs patekti ir į šios kadencijos parlamentą.
Tačiau „Vienos Lietuvos“ ir G.Vagnoriaus sąjungos ateitis, anot politologų, miglota – ji gyvuos tik iki kitų rinkimų. Šie paprastai žymi arba partijos tąsą, arba sunykimą, mat nebūdama Seime partija praranda tiek rinkėjų, tiek aktyvių savo narių dėmesį – jie patraukia į kitas partijas arba apskritai palieka politiką.
„Į šios kadencijos Seimą nebepatekusių pilietininkų pavyzdys rodo, kad šansų mažai. G.Vagnorius, mano manymu, yra praeities žmogus. Jo pavardė jaunimui nieko nesako. Vieni vyresnės kartos žmonės atsimena jį labai šviesiai, kiti – labai tamsiai. Galų gale G.Vagnorius turėjo partiją, bandydavo dalyvauti rinkimuose, bet nieko nelaimėdavo“, – prognozavo politologas V.Dumbliauskas.
Per pastaruosius Seimo rinkimus šio politiko vadovaujama Krikščionių konservatorių socialinė sąjunga net neparengė rinkimų sąrašo. Pats G.Vagnorius pralaimėjo vienmandatėje apygardoje Telšiuose. Prieš pusmetį vykusiuose Europos Parlamento rinkimuose partijos sąrašas nesulaukė nė 3 proc. rinkėjų palaikymo.
