„Kalbu kaip kandidatė, Vyriausybės programos nesame susiformavę ir tikrai jos nepristatinėju, bet, mano supratimu, pirmas dalykas yra vis dėlto pridėtinė vertė žemės ūkio, maisto sektoriuje ir žuvininkystėje. Šią problemą pastebime ne tik mes. Europos Komisijos ataskaitos tai įrodo. Nežiūrint, jog milijardinės paramos ateina, proveržio šioje srityje nėra“, – žurnalistams antradienį sakė D.Miniataitė.
Jos teigimu, pridėtinė vertė sektoriuje turi atsirasti, naudojant inovatyvias technologijas, aukštesnės vertės produktų kūrimo grandines.
„Ir čia tikriausiai reikia paminėti perėjimą iš tradicinės ekonomikos, pagrįstos iškastiniais ištekliais, į bioekonomiką – jos pagrindiniai akcentai yra dedami biomasei. Ir dar vienas iššūkis, jeigu pažiūrėsime į moderniausias šalis. Tai šiandien pirmieji prioritetai yra žiediškumui, taigi, mūsų linijines technologijas teks per dešimtmetį reorganizuoti į žiedines. Tai irgi, matyt, papildomi iššūkiai“, – sakė ji.
Anot pretendentės į ministrus, didelį dėmesį teks skirti ir 2021–2027 metų Europos Sąjungos (ES) finansinei perspektyvai.
Kaip dabar išsidėliosime strategiškai paramos dalykus ir pagrindinius programinius dokumentus, gyvensime ateinantį dešimtmetį. Tai yra labai svarbu – patiems susitelkti, būtinai rasti dialogą su socialiniais partneriais“, – sakė D.Miniataitė.
Jos nuomone, vertėtų stengtis suaktyvinti vidutinių ūkių dalį, kad „jie taptų prekiniais, komerciniais ūkiais, ir būtų daugiau ekonomiškai stabili“.
„Apie tradicinį (tarp 50–100 hektarų) ūkį kalbėjo ir ministras A.Palionis. Marginalus – tai stabilus ūkis. Jis gali būti ramus dėl savo ekonominių pajėgumų“, – kalbėjo ji.
D.Miniataitė teigė, kad reikia gerinti situaciją ir su vadinamaisiais deklaratyviais arba „sofos“ ūkininkais.
„Sofos“ ūkininkai, jeigu tai yra žemės ūkio paskirties žemė ir vieną kartą nušienaujama, tai mūsų vienas iš pagrindinių resursų neišnaudojamas, – neturime kažkokių iškasenų, kalnų aukso ar panašiai. Tai šitoje vietoje turėtume efektyviau naudoti žemę kaip vieną iš gamybos priemonių“, – kabėjo pretendentė į ministrus.
Pasiūlymas tapti ministre buvo netikėtas
D.Miniataitė teigė nesitikėjusi pasiūlymo tapti ministre ir rimtai įvertinusi siūlymą.
„Net negalvojau, net nesapnavau. Įvertinusi kai kuriuos momentus, apsisprendžiau kandidatuoti. Mąsčiau tai, ką galėsiu padaryti, kokius turiu gebėjimus, patirtį, žinias, informaciją, žinojimą apie sektorių, apie visą sistemą“, – žurnalistams kalbėjo D.Miniataitė.
Manau, kad aš daugiau susitelksiu į darbus, tikrai didelis kiekis darbų laukia. Tai šiuo atveju pažiūros galbūt nėra taip ir svarbu.
„Turiu panašios darbo patirties, kadangi buvau viceministrė ir dalyvavau derybų procese dėl narystės Europos Sąjungoje“, – sakė ji.
Ji teigė esanti centro dešiniosios pakraipos pažiūrų, tačiau tikino jų neakcentuojanti.
„Galbūt, sakyčiau, centro dešiniosios. Manau, kad normalios tos pažiūros, čia nieko bendro neturi. Manau, kad aš daugiau dabar susitelksiu į darbus, tikrai didelis kiekis darbų laukia. Tai šiuo atveju pažiūros galbūt nėra taip ir svarbu“, – sako D.Miniataitė.
Pretendentė į ministro pareigas teigė, kad su visais ministrais bendraudavo, nepriklausė jokiai politinei partijai ir kol kas neplanuoja stoti.
D.Miniataitės kandidatūra buvo pateikta paskutinė iš viso naujo formuojamo ministrų kabineto. Premjerė Ingrida Šimonytė teigė, kad D. Miniataitė gerai žino ministerijos darbą, iššūkius, labai svarbią klimato kaitos temą, „nes mes turime rasti protingų sprendimų, kaip nesunaikinti prekinio žemės ūkio ir atliepti klimato kaitos ir žaliosios ekonomikos tikslus“.
59-erių D.Miniataitė ministerijos kanclere dirbo nuo 2009 metų. Pernai ji savo noru atsistatydino ir tapo ministerijos vyriausiąja patarėja.
Nuo 2004-ųjų ji dirbo ministerijos sekretore, 2001–2004 metais buvo žemės ūkio viceministrė, o 1998–2001 metais – Žemės ir maisto ūkio integracijos į Europos Sąjungą departamento vadovė.
