Iškaba su darbo valandomis, pranešančiomis, kada galima užsukti atviram pokalbiui su kunigu – tokie skelbimai kabo prie kai kurių Kauno bažnyčių. Nors uostamiestyje panašių skelbimų dar nesimato dvasininkai teigia visada mielai laukiantys rūpesčių prispaustų miestiečių.
Paguodos žodį ir šiltą patarimą visada atrandantys dvasininkai teigė, kad pasaulį apglėbus sudėtingam laikmečiui, kol kas dar nejuntantys itin padidėjusio gyventojų noro pasidalinti užgriuvusiomis negandomis. Tiesa, kai kurie iš jų neslepia, kad miestiečiai į juos kreipiasi tikėdamiesi pagalbos ieškant darbo.
Pastaruoju metu žmonės tapo drąsesni – galbūt anksčiau jie nedrįsdavo kalbėti, spręsdavo problemas savais būdais. Visuomenė tampa atviresnė, nebijo atverti skaudulių, kalbėti apie klaidas.
„Kad žmonės stipriai išgyventų krizę, nepastebime. Tačiau užsuka asmenų, kuriems reikia ne dvasinės, bet socialinės pagalbos ieškant darbo. Kadangi turime kontaktų, bažnyčioje dideli žmonių srautai, dirbame savotišką vadybinį darbą. Žmonės praranda pajamų šaltinį, prašo, kad nukreiptume, patartume. Visų pirma suteikiame psichologinę-dvasinę pagalbą, nes tai mūsų tarnystė – nuraminti, paguosti. Paaiškiname, kad gyvenimas nesibaigia praradus darbą. Yra buvę atvejų, kai nukreipėme konsultacijoms pas kompetentingus asmenis. Tiesiogiai darbo paieškomis neužsiimame“, – sakė Klaipėdos Šv.Kazimiero bažnyčios kunigas, Klaipėdos universiteto Katechetikos katedros vedėjas Arvydas Ramonas.
Kunigas A.Ramonas teigė, kad pagalbos prašymai nėra masinis reiškinys, panašių jų būta ir gerokai anksčiau. „Klaipėdiečiai ateina pasitarti dėl užgriuvusių problemų, tačiau tai nėra susiję su šiuo laikmečiu – jų buvo, yra ir bus. Ateina žmonės, užklupti dvasinių problemų, pastaruoju metu ypač pastebiu šeimas ištinkančias krizes. Sprendimams priimti nebeužtenka vien psichologo pagalbos, reikia ir dvasinių pagrindų. Tokių užklystančių yra nemažai. Manau, pastaruoju metu žmonės tapo drąsesni – galbūt anksčiau jie nedrįsdavo kalbėti, spręsdavo problemas savais būdais. Visuomenė tampa atviresnė, nebijo atverti skaudulių, kalbėti apie klaidas, neteisingus sprendimus“, – sakė A.Ramonas.
Kviečia išlieti širdgėlą
Kauno Kristaus prisikėlimo bažnyčioje prieš mėnesį pasirodė skelbimų, kviečiančių parapijos narius užsukti pas kunigus dvasiniams pokalbiams. Šios idėjos autorius – Kristaus prisikėlimo bažnyčios klebonas Vytautas Grigaravičius - įsitikinęs, kad kol kas negausiai lankomi susitikimai, netrukus turės pasisekimą, nes šiuo metu pagalbos ieškančių kauniečių netrūksta.
„Pokalbiai skirti ir tiems, kurie ieško atsakymų į dvasinius klausimus, nori atlikti išpažintį, ir problemų spaudžiamiems žmonėms. Ateina įvairių žmonių su įvairiausiais klausimais ir problemomis“, – teigė kunigas. Pašnekovas pabrėžė, kad panašią mintį organizuoti asmeninius pokalbius su parapijiečiais, jis turėjo seniai. Tačiau prasidėjus sunkmečiui pajuto, jog nebegalima laukti – reikia imti ir daryti. „Reikia padėti žmonėms, o ne kalbėti „laikykitės, viskas bus gerai“. Jei ateina žmogus ir sako, kad, pavyzdžiui, neturi ko valgyti, aš siūlau išeitį, nusiunčiu jį į parapijos kuruojamą valgyklą“, – pasakojo kunigas V.Grigaravičius. Klebonas tikino ne kartą pastebėjęs, kad bažnyčioje nemažai parapijiečių, kurie po šv. mišių, renginių stoviniuoja, bet nedrįsta prieiti. Uždaruose pokalbiuose jie gali atskleisti visus savo rūpesčius.
Neturi ką valgyti
Jie, kaip ir psichologai, išklauso žmogų ir jo neteisia. Todėl toks pokalbis dažnai prilygsta psichoterapijos seansui.
„Žinoma, žmonių atvyksta, tačiau didelės bangos nelaukėme ir nelaukiame. Pas mus nuolat atvažiuoja klaipėdiečių, palangiškių, atvyksta ir vilniečių, kauniečių“, - sakė Kretingos Apreiškimo vienuolyno brolis Benediktas Jurčys. Tačiau sunkmečio ženklų vienuoliai jau pajuto – prie vienuolyno veikiančioje labdaros valgykloje padaugėjo svečių. „Žmonių skaičius išaugo žymiai. Valgykla dirba darbo dienomis, išskyrus savaitgalį. Kasdien ateina iki šimto ar net daugiau žmonių ir šis skaičius toliau auga. Tarp jų atsirado ir verslininkų, kitų žmonių, kurie prarado viską, po to įklimpo į alkoholį, narkotikus“, – sakė brolis Benediktas.
Nuolat čia besilankančių žmonių itin mylimas vienuolis teigė bendraudamas su daugeliu pajutęs, kad lankytojai kenčia ne dėl pinigų stokos, o išgyvena draugystės, palaikymo, meilės stygių.
„Išklausome ir džiaugsmingus pasakojimus - mūsų lankytojai pasidžiaugia į pasaulį atėjusiu kūdikiu, vaikų studijomis“, – šypsojosi brolis Benediktas. Jis teigė, kad nelaimės užklupti šalies gyventojai gali bet kada užsukti į vienuolyną – ir dieną, ir naktį, čia jie visada ras paguodos žodį.
Gydytoja psichoterapeutė Živilė Paulauskienė įsitikinusi, kad dvasininkai atlieka puikų darbą.
„Jie, kaip ir psichologai, išklauso žmogų ir jo neteisia. Todėl toks pokalbis dažnai prilygsta psichoterapijos seansui“, – sakė specialistė.
