Viskas prasidėjo dar gegužę, kai Telšių „Džiugo“ gimnazijos antrokai L.Kaminskis ir J.Meškys klausėsi mokyklos svečio, Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento atstovo pulkininko leitenanto Artūro Jasinsko, paskaitos apie propagandinį karą ir jo keliamas grėsmes.
Paskaita privertė ne tik susimąstyti, bet ir įplieskė norą ko nors imtis. Mintis, kad žūtbūt reikia ką nors daryti, taip užvaldė Luką ir Justą, jog jie netgi buvo užsimoję bet kokia kaina atkurti gyvąją Baltijos kelio grandinę.
Diskutuodami priėjome išvadą, kad vienas realiausių mūsų iniciatyvos rezultatų galėtų būti videofilmukas.
Tai esą būtų geriausias būdas piktavališkai nusiteikusiems kaimynams įrodyti, kad trys Baltijos sesės vis dar yra vieningos, galingos ir pasiryžusios ginti savo laisvę.
Jaunatviškas maksimalizmas ėmė viršų
Baltijos kelias – tai 1989 metų rugpjūčio 23-ąją nusidriekusi 595 km ilgio susikibusių žmonių grandinė, sujungusi Vilnių, Rygą ir Taliną.
Įkvėpti tris tautas atkartoti to meto įvykius, būnant vos 16-os, neturint nei lėšų, nei pažinčių aukščiausiuose valdžios sluoksniuose – pernelyg ambicinga. Tuo Lukas ir Justas labai greitai įsitikino. Tačiau jaunatviškas maksimalizmas ėmė viršų – visiškai atsisakyti svajonės kokia nors forma paminėti Baltijos kelio sukaktį vaikinai neketino.
Ateities lyderių stovykloje jie susitiko su Telšių „Žemaitės“ gimnazijos moksleiviu R.R.Klingeriu.
Iš matymo pažįstami gimnazistai labai greitai rado bendrą kalbą: prie plano „ką nors daryti“ prisijungė trečiasis muškietininkas – Romanas.
„Diskutuodami priėjome išvadą, kad vienas realiausių mūsų iniciatyvos rezultatų galėtų būti videofilmukas“, – 15min.lt pasakoja R.R.Klingeris.
Žodžiai liejosi lyg iš gausybės rago
Ne iš kelmo spirti telšiškiai sukirto rankomis, subūrė iniciatyvinę grupę ir pradėjo darbuotis. Pirmiausia jie parašė 240 žodžių tekstą, kuris jų vizijoje turėjo būti lygiomis dalimis padalytas Lietuvai, Latvijai ir Estijai bei perskaitytas trimis kalbomis.
Mes atsistojome ir tapome aukštesni nei bet kada anksčiau, mūsų nepalaužė jokios finansinės krizės, pasiekėme sporto, mokslo ir meno aukštumų.
„Mes, lietuviai, latviai ir estai, esame čia po 25 metų – gyvi, vieningi, stiprūs ir pasiruošę eiti laisvės keliu – Baltijos keliu. Tu nesi vienas, mūsų yra daugiau nei 6 milijonai ir mes nesame pasiruošę pasiduoti, nes mūsų širdys plaka vienu ritmu ir dega meile savo šaliai bei tautai“, – juodu ant balto liejosi eilutės.
„Per šį laisvės laikotarpį mes nuėjome daugiau, nei per visus prievartos metus – ir dabar mes esame stiprių pasaulinių organizacijų nariai, mūsų valstybė yra suvereni ir turi teisę pati spręsti savo politinius klausimus. Mes atsistojome ir tapome aukštesni nei bet kada anksčiau, mūsų nepalaužė jokios finansinės krizės, pasiekėme sporto, mokslo ir meno aukštumų“, – žodžiai tryško lyg iš gausybės rago.
Prabyla ne istorija, o šiandiena
Lukas, Justas ir Romanas dirbo kryptingai: sukūrė ir savo iniciatyvos „Trys tautos – viena istorija“ simbolį – amžinąjį ratą, simbolizuojantį bendrą Baltijos sesių tikslą, istoriją, kelią, nueitą nepriklausomybės link.
„Ši iniciatyva siekia kovoti su šių dienų iššūkiais, kylančiais iš Rytų“, – neslepia Romanas.
Telšiškių parašytus žodžius 3 minučių filmuke tars apie 120 žmonių – lietuvių, latvių ir estų. Idėjos autoriai savo darbe nenaudoja archyvinių kadrų – jie norėjo, kad kalbėtų šiandiena.
„Tai yra šios dienos liudijimas. Norėjome pabrėžti žmonių įvairovę ir meilę tautai. Nedėjome to, kas buvo praeityje – tik žodžius, kurie tariami šiandien“, – sprendimą motyvuoja Romanas.
Ir visuomenės lyderiai, ir žmonės iš gatvės
Kuriant filmuką telšiškiai nei Latvijoje, nei Estijoje nesilankė – tam nebuvo pinigų. Užtat jie rado talkininkų Lietuvos estų ir latvių jaunimo draugijose. Be jų indėlio filmuotos medžiagos estų ir latvių kalbomis greičiausiai nebūtų.
„Trys tautos – viena istorija“ idėja kilo laisvoje, suverenioje šalyje iš okupacijos nepaliestos kartos ir tai parodo nepriklausomybės svarbą jaunajai kartai.
Lukas, Justas ir Romanas iki šiol džiaugiasi įsimintina viešnage Vilniuje. Čia trijulė susitiko ir su prezidente Dalia Grybauskaite.
„Filmukas prasideda pasisveikinimu: „Labas Lietuva, Latvija, Estija“. Svajojome, kad šiuos žodžius tartų visų trijų valstybių prezidentai, tačiau idėja neišdegė, todėl visoms trims šalims atstovaus mūsų prezidentė D.Grybauskaitė“, – aiškina Romanas.
Filmuko žiūrovai jame išvys ir daugiau pažįstamų veidų: Andriaus Mamontovo, Jokūbo Bareikio, Gabrieliaus Liaudansko-Svaro ir kt. Tačiau į ekraną prabils ir dešimtys paprastų žmonių iš gatvės.
Propagandai nepasiduos
Filmukas bus platinamas per „Youtube“ kanalą ir socialinį tinklą „Facebook“, tačiau Romanas, Lukas ir Justas tikisi, jog jį specialaus renginio, skirto Baltijos kelio 25-osioms metinėms, metu parodys ir LRT televizija.
„Filmuko platinimui pasirinkome šiuolaikiškas medijas, nes jis labiausiai skirtas jaunai auditorijai – mūsų kartos žmonėms. Siekiame jiems sužadinti patriotiškumo jausmą ir meilę savo tėvynei. Trokštame parodyti, kad suprantame nepriklausomybės ir laisvės svarbą, kad esame pasiruošę nepasiduoti nepilietiškoms idėjoms bei propagandai. „Trys tautos – viena istorija“ idėja kilo laisvoje, suverenioje šalyje iš okupacijos nepaliestos kartos ir tai parodo nepriklausomybės svarbą jaunajai kartai“, – įsitikinęs Romanas.
Negailėjo nei laiko, nei jėgų
Lukas, Romanas ir Justas vardija pagalbininkus, negailėjusius asmeninio laiko ir energijos. Be jų projektas vargu ar būtų išvydęs dienos šviesą.
Tai internetinės svetaines www.balticway25.com kūrėjas Erlandas Barauskas, operatoriai Vitalis Mikas, Kasparas Stulpinas, Linas Mažonas, filmuko montuotojai Benas Šidlauskas ir Vėjas Bliudžius.
Siekiame jiems sužadinti patriotiškumo jausmą ir meilę savo tėvynei.
„Montuotojai yra mūsų draugai iš Panevėžio, su kuriais susipažinome Mokomojo Europos Parlamento sesijose. Operatoriai Kasparas ir Linas – draugai iš Telšių, o Vitalis yra nevyriausybinės organizacijos „Video camp" steigėjas. Iki tol jo nepažinojome, bet papasakojus apie projektą jis mielai sutiko padėti be jokio atlygio.
Žinoma, norime padėkoti mūsų globėjai Seime Angonitai Rupšytei ir jaunimo reikalų koordinatorei Zenaidai Pikiotienei, kuri mus gelbėdavo iš įvairių situacijų, visada palaikė ir tikėjo“, – nė vieno bendražygio stengiasi neužmiršti Romanas.
