Pirmieji žingsniai
Šeima iš Almatos į Klaipėdą atvyko daugiau nei prieš ketverius metus. Vyrui čia patiko iš karto – tvirtai pasakoja moteris. Su vaikais – kiek sudėtingiau. „Vyresnįjį, jam tada buvo 12, leidome į rusų mokyklą. Tiesa, jam ten nepatiko. Vasarą suradome jam tokią stovyklą, kurią organizavo „Vilniaus lietuvių namai“, o ten jis labai pritapo. Net pasiprašė mokytis į Vilnių“, – gyvenimo pradžią svečioje šalyje prisiminė moteris.
Vasarą suradome jam tokią stovyklą, kurią organizavo „Vilniaus lietuvių namai“, o ten jis labai pritapo.
Tėvai išleido sūnų mokytis ir gyventi į Vilnių, jam ten patiko, tačiau tėvų jaudulys nerimo – juk jam buvo tik 14.
„Vėliau kiek suprastėjo mokslai, žinote – paauglys, vienas, toli nuo tėvų, – nusijuokia moteris, – taigi parsivežėme jį atgal į Klaipėdą. Pradėjo mokytis čia ir dabar, regis, viskas gerai. Matyt, persilaužė. „Vilniaus lietuvių namams“ esu dėkinga už tai, kad jis dabar labai puikiai kalba lietuviškai“, – pasakojo imigrantė.
Antrasis sūnus – kiek jaunesnis, kai šeima persikėlė jam buvo devyneri. Jį tėvai nuvedė į etnokultūros centrą „Kuršiukai“, kur vaikai mokosi tautinių šokių, dainų. Inga džiaugiasi, kad mažajam ten labai patiko – šokius jis lanko iki šiol.
„Man buvo svarbu, kad jis kur nors mokytųsi lietuvių kalbos – tai buvo būdas. Nes, tiesą sakant, rusų mokykloje išmokti lietuvių kalbos – labai sunku“, – teigė Inga.
Pati Inga pasakojo iš pradžių patyrusi lengvą šoką – iš miesto, kuriame gyvena 1,7 mln. žmonių, atvykus į vos 160 000 gyventojų turinčią Klaipėdą, buvo keista. Tačiau moteriai patiko – oras, aplinka, lietuvių mėgstama ekologija. „Mes seniai nebuvo gėrę normalaus pieno, nes mūsų šalyje – viskas iš miltelių. Senokai buvome ragavę ir vaisių bei daržovių, kurie kvepia vaisiais ir daržovėmis. Taigi, viskas turėjo savo pliusų“, – pasakojo moteris.
Mes seniai nebuvo gėrę normalaus pieno, nes mūsų šalyje – viskas iš miltelių. Senokai buvome ragavę ir vaisių bei daržovių, kurie kvepia vaisiais ir daržovėmis.
Puikiai pritapo
Vos atvažiavusi, pati taip pat ėmė ieškoti, kur išmokti lietuvių kalbos. „Na, norint įsidarbinti ir gyventi čia – tai natūralu“, – tikino moteris. Tiesa, rasti kokybiškas ir tinkamas pamokas nebuvo lengva. Iš pradžių moteris samdėsi privačias pamokas, tačiau jomis patenkinta nebuvo. Tada moteris sužinojo apie Klaipėdoje esantį imigrantų centrą ir kreipėsi į jį.
Inga dalyvavo projekte, kuris vadinosi „Infocentras migrantams“ ir buvo finansuotas pagal Europos fondo trečiųjų šalių piliečių integracijai 2013 m. programą. Čia, kaip sako pati Inga, ir išmoko kalbos tiek, kiek moka dabar. O moka – tikrai neblogai. Atsiliepusi telefonu sako: „Mes galime kalbėti ir lietuviškai.“
Infocentre, kur mokėsi kalbos, ilgainiui Inga taip pritapo, kad jai pasiūlė ir dirbti – moteris tapo socialinio darbuotojo padėjėja. Imigrantė teigia, kad šis darbas jai tikrai labai patiko.
„Man labai patiko, kad darome naudingą darbą, padedame žmonėms. Besikreipiančiųjų buvo tikrai nemažai“, – atviravo ji. Inga nuogąstavo, kad pasibaigus projektui, darbas pasibaigė, tačiau ir ji, ir visas kolektyvas turi vilčių, jog sugrįš dirbti. Naujas projektas jau parašytas ir laukiama atsakymo.
Infocentre, kur mokėsi kalbos, ilgainiui Inga taip pritapo, kad jai pasiūlė ir dirbti – moteris tapo socialinio darbuotojo padėjėja.
Kol sprendžiami centro reikalai, Ingai teko ieškotis naujos veiklos – dabar moteris dirba Lietuvos pašte. Tai, kaip sako pati, jai taip pat patinka.
Laisvą laiką moteris iš Kazachstano skiria dar gimtoje šalyje užgimusiam hobiui – lėlių siuvimui.
„Kažkada, pamenu, tiesiog pamačiau tas lėles internete. Man labai patiko ir ėmiau domėtis, kaip jas pasidaryti, taip viskas ir prasidėjo“, – savo hobį pristatė pašnekovė.
Almatoje, tiesa, iš rankdarbių Ingai pavykdavo ir užsidirbti, Lietuvoje – kiek mažiau. „Natūralu, žmonių skaičius labai skiriasi – kur Klaipėdos, kur Almatos. Tačiau žmonės mano lėlėmis pradeda domėtis ir čia. Važiuoju į muges, prisistatau. Beje, atvykusi čia pradėjau siūti lėles ir iš lino, žmonėms tai patinka“, – pasakojo moteris, pristatanti kūrybą ir „Facebook“ paskyroje.
Skirtumų yra
Žmonės neretai mane kalbina rusiškai arba kai pradedame kalbėti „peršoka“ į tą kalbą, nors aš visada sakau, kad to nenoriu. Siekiu išmokti lietuvių kalbos.
Paprašyta palyginti Kazachstaną ir Lietuvą, skirtumų moteris rado daug.
„Na, vienas labiausiai krentančių į akis dalykų – kad čia tvarkingiau. Ar todėl, kad lietuviai patys tvarkingesni, ar todėl, kad mažiau žmonių – nežinau, bet taip yra“, – vieną iš skirtumų įvardino Inga.
Skiriasi, pasak imigrantės, ir žmonės – ypač jaunimas. „Mūsų šalies jaunimas rūko ir keikiasi mažiau. Kiek tenka važiuoti pro mokyklas – nuo pačių mažiausių. Tai man buvo labai keista“, – kalbėjo moteris. Pasak Ingos, skiriasi ir sveikinimosi kultūra – lietuviai tai daro rečiau.
Panašumų taip pat yra. „Aš, pavyzdžiui, ir darbą rinkausi pašte – kad kuo daugiau šnekėčiau lietuviškai. Tačiau žmonės neretai mane kalbina rusiškai arba kai pradedame kalbėti „peršoka“ į tą kalbą, nors aš visada sakau, kad to nenoriu. Siekiu išmokti lietuvių kalbos“, – tikino moteris.
Užsiminusi apie lietuvių būdo bruožus, kazachė paminėjo tai, ką pasako dažnas užsienietis – iš pažiūros šalti. „Tačiau tik iš pažiūros. Lietuvius tereikia užkalbinti, jais pasidomėti, o tada jie atsiveria. Nors, aišku, santūrumas jaučiamas vis tiek“, – nuomonę dėstė Inga. „Tiesa, pabrėžčiau, kad lietuviai turi labai puikų humoro jausmą, tokį labai savotišką. Turiu minty, teigiama prasme – man tai tikrai patinka“, – dar pridūrė moteris.
Paklausta, kas labiausiai Lietuvoje patinka, moteris negalvojusi atsako – įspūdinga gamta.
„Taip pat ir ekologijos, produktai. Nors lietuviai dažnai sako esantys tuo nepatenkinti, bet veikiausiai todėl, kad įprato. Man visa tai patinka“, – tvirtai sako Inga.
Ppalikti Klaipėdos Inga su šeima nežada. Gyventi čia jiems labai patinka, moteris neatmeta galimybės ir sukurti mažytį lėlių siuvimo būrelį, kur su kitais pasidalintų patirtimi. O vienas didžiausių Ingos norų – kad „Infocentras migrantams“ vėl atvertų duris ir senoji komanda vėl galėtų padėti migrantams. Ateityje užsieniečiai mokytis lietuvių kalbos, gauti įvairias konsultacijas turės galimybę per projektus, finansuojamus iš Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo 2014–2020 metų programos.
Lietuvoje už Europos fondo trečiųjų šalių piliečių integracijai programos administravimą yra atsakinga Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
