Lygiai po metų grupė pranešė nutraukianti veiklą. Jos lyderis Jurgis Didžiulis ėmėsi solinės karjeros ir Lietuvos scenoje žiba iki šiol. O štai kiti grupės nariai išsibarstė kas kur.
Antruoju „InCulto“ lyderiu vadintas bosine gitara grupėje grojęs Aurelijus Morlencas tą dieną, kai su bičiuliais sugrojo paskutinį koncertą, vadina apvertusia gyvenimą aukštyn kojomis.
Šiandien jis Vokietijoje, už šimto kilometrų nuo šios šalies finansų sostine vadinamo Frankfurto prie Maino. Tai – įspūdinga gamta garsėjantis Raingau regionas – čia visur aplink kalnai ir didžiulės vynuogynų plantacijos. Nuo tada, kai neliko jo grupės, savo gyvenimą Aurelijus kurti pradėjo Asmanshauzeno miestelyje.
Gastronomijos pradžiamokslis „McDonald`s“
Iš pradžių jo galvoje nebuvo jokio plano. Kelis mėnesius ramiai leido namie su dabar jau buvusia žmona ir dukryte, o tada nusprendė, kad metas pokyčiams.
„Nebebuvo labai daug veiklos ir reikėjo sprendimo – ar sėdėti Lietuvoje, nieko neveikti ir laukti kažkokio stebuklo, ar važiuoti ir keisti specialybę“, – pasakoja A. Morlencas. Galiausiai jis nusprendė keliauti į Vokietiją, kur gyveno jo tėvai.
Visi, kas pažinojo Aurelijų, išgirdę, kad jis susiruošė emigruoti, tikėjosi, jog užsienyje vyras darys tai, ką mokėjo geriausiai – gros: gal sukurs naują grupę, gal darys solinę karjerą. Tačiau pats Aurelijus tokio tikslo išsikėlęs nebuvo.
„Gyvenime turėjau virš 1000 koncertų ir man scena yra normalus darbas, kaip ir bet kuris kitas. Aišku, jo pasiilgsta žmonės, pasiilgstu ir aš, bet man scena nėra tikslas. Muzika yra saviraiškos priemonė, bet ne būdas užlipti ant scenos“, – pabrėžia lietuvis.
Priėmęs sprendimą išvykti laimės ieškoti į Vokietiją, Aurelijus išsikėlė tikslą užkariauti gastronomijos pasaulį. Praeityje garsus muzikantas gaminti maistą mėgo visą gyvenimą, tačiau niekada to nebuvo bandęs daryti svetimiems žmonėms.
„Prieš 4 metus įsidarbinau pirmoje virtuvėje. Neturėjau jokių žinių apie virėjavimą, apie gastronomiją, ir nemokėjau ir vokiečių kalbos. O vokiečiai užsienio kalbų irgi nelabai moka, tai pati pradžia buvo labai smagi. Dirbau McDonald`s“, – prisimena emigrantas.
Greitojo maisto restorane jis dirbo daugiau nei pusę metų: „Tą sisteminę gastronomiją išmokau, pramokau vokiečių kalbą. Taip po truputį pradėjau planingai lipti karjeros laiptais, galima taip pasakyti. Po pusės metų išėjau dirbti į viešbutį, po to – jau į gana aukšto lygio restoraną.“
Jis pabrėžia, kad pradžia nebuvo lengva. „Viskas buvo nubraukta, ir stovėjau plikas nuogas – be jokios praeities, be jokių žinių, be kalbos. Turėjau su kitais atvykėliais iš Afrikos, iš Ramiojo vandenyno salų kartu stoti ir dirbti. Ir įrodyti, kad tu esi geresnis, kad tu gali gauti geresnes pareigas, daryti sudėtingesnius darbus“, – pabrėžia Aurelijus.
Daugelis jo kolegų buvo žmonės, nusivylę gyvenimu, neturintys jokių ambicijų ir tenorintys užsidirbti duonos kąsniui. Nieko daugiau jiems nereikia. Lietuvis atvirauja tuo metu labiausiai bijojęs, kad šis darbas netaptų amžinu.
Nuleido iš padebesių
Buvęs muzikantas naujoje šalyje ne kartą išgyveno tą beviltišką jausmą, kai supranti, kad nuo tavęs visiškai niekas nepriklauso. Kai jautiesi bejėgis ir suvoki, kad tavo balsas čia nieko nereiškia.
„Šita patirtis labai aiškiai nuleido ant žemės. Parodė, kur ta žemė yra, nes prieš tai buvo skraidymas padebesiais“, – pripažįsta emigrantas.
Dar pirmą mėnesį dirbant „McDonald`s“ Aurelijus gavo užduotį – nuskusti kitoje šaldytuvo pusėje per daug metų susirinkusius riebalus. Tai jam užtruko bene 4 dienas. Po viso šio darbo vadovas jam pasakė, kad visa tai galima buvo nepalyginamai palengvinti: „Jis sako, žinai, yra toks purškalas – užpurški ir nubėga viskas. Bet mes paskaičiavom, kad mums neapsimoka. Jis per brangus. Mums pigiau, kad tu sėdėsi ten ir 3 dienas valysi, skusi.“
Sunku Aurelijui buvo ne tik darbe, bet ir naujuose namuose. Persikėlus į Vokietiją, tarp jo ir žmonos kildavo vis daugiau buitinių nesutarimų, tvyrojo įtampa: „Vienam galbūt būtų lengviau, bet mes buvom šeima su mažu vaiku (dukrai tuo metu buvo 2 metai). Į vaikų darželį vaiko nepriėmė, vienas iš tėvų turėjo namuose likti, vienas tiktai dirbti galėjo, visokių niuansų buvo.“ Galiausiai Aurelijus su žmona išsiskyrė.
Valdo viešbutį, kuriame apsistoja karaliai
Jau gyvendamas Vokietijoje lietuvis Utenos kolegijoje studijavo Turizmo ir viešbučių administravimą. Kai ketvirtame kurse jam reikėjo atlikti praktiką viešbutyje, jis pasirinko vieną geriausių viešbučių regione. Pusę metų čia dirbęs kaip praktikantas jis gavo pasiūlymą likti čia dirbti toliau.
Siekti karjeros Vokietijoje sunku. Patys vokiečiai metų metus laukia, kol pakils vienu laipteliu į viršų, o atvykusiems imigrantams dar sudėtingiau, dažnas net ir dirbęs dešimtmetį nepajuda iš vietos. Todėl Aurelijaus istoriją galime pavadinti išimtimi.
„Pirmos mano pareigos buvo viešbučio administratorius, bet labai greitai tapau viešbučio valdytoju“, – apie karjerą 500 metų senumo viešbutyje pasakoja buvęs „InCulto“ grupės narys ir pabrėžia, kad tokios pareigos yra geros, bet ir atsakomybė yra labai didelė.
Nuėjęs ilgą karjeros kelią, buvęs muzikantas tapo penkiomis žvaigždutėmis įvertinto, vieno seniausių Europoje viešbučio „Hotel Krone“ valdytoju.
Šimtus metų čia apsistodavo patys turtingiausi ir galingiausi žmonės, todėl „Hotel Krone“ iki šių dienų traukia aukštuomenę, net karališkų šeimų atstovus. Kiekvienas viešbučio kambarys, kiekvienas baldas – istorinė vertybė, kokių greičiausia niekur kitur pasaulyje nepamatysite, sako Aurelijus.
„Viešbutis labiau primena muziejų negu viešbutį. Ir vidutinis lankytojų amžius – kažkur apie 70 metų. Viešbučio klestėjimo metai iš tikrųjų buvo maždaug septintas–aštuntas dešimtmečiai. Būtent ta karta iki šiandien yra lojali šitam viešbučiui ir jie stengiasi čia apsilankyti kaip įmanoma dažnai. Jie yra tikrai lojalūs klientai“, – pasakoja emigrantas.
Vedžiodamas po viešbutį, kuriam vadovauja kartu su direktoriumi vokiečiu, Aurelijus gali pasakoti apie kiekvieną jo kampą. Sako, kad šių istorijų prašo visi, čia bent kartą užsukę. Mes pardavinėjame ne tik nakvynę, bet ir legendą, sako jis.
Ant viešbučio durų Aurelijus netrukus užklijuos labiausiai pasaulyje vertinamą restoranų virtuvės apdovanojimą – Mišeli žvaigždutę. Iš šios organizacijos „Hotel Krone Asmanshauzen“ įvertinimą gauna jau ne pirmus metus.
Šį Vokietijos regioną, kuriame apsigyveno ir dirba, lietuvis vadina unikaliu ir vienu brangiausių šalyje. Čia turistai išleidžia tūkstančius eurų.
Visos problemos, visi nesusipratimai, viskas – ant mano galvos yra. Čia yra ta atsakomybė. Ir jeigu ar kažkokius finansinius dalykus reikia spręsti, yra grynai mano sprendimai ir mano atsakomybė, – pažymi lietuvis.
Pasiruošęs lagaminus namo susikrauti bet kurią minutę
Nors dirba jau nebe padėjėju virtuvėje, savo pareigų lengvomis Aurelijus nevadina, sako – net atvirkščiai – gavęs vadovo postą pavargsta dar labiau nei plaudamas indus ar skusdamas bulves.
„Jeigu klientas nepatenkintas, jis neina pas kambarinę sakyti, kad tu čia kažko nepadarei. Jie eina tiesiai pas mane ir sako: tavo kambarinė kažko nepadarė. Tai visos problemos, visi nesusipratimai, viskas – ant mano galvos yra. Čia yra ta atsakomybė. Ir jeigu ar kažkokius finansinius dalykus reikia spręsti, yra grynai mano sprendimai ir mano atsakomybė“, – pažymi lietuvis.
Ant jo pečių gula ne tik klientai ir personalas, bet ir išskirtinio statinio, kuriame įsikūręs viešbutis, problemos. O jų – kuo toliau, tuo daugiau.
„Namas yra jau 500 metų senumo ir jis tikrai reikalauja nuolatinės priežiūros. Ir tą priežiūrą gali atlikti ne bet kas – tiktai tie meistrai, kurie dirba su paveldu“, – pabrėžia Aurelijus.
Lietuva – giliai Aurelijaus širdyje. Ant savo šalies jis nepyksta ir niekada nepyko, nuolat su mielu noru grįžta.
„Iš tikrųjų mano planinis grįžimas – lygiai kas pusę metų. Grįždavau į Utenos kolegiją, kai kiekvieno semestro pabaigoje reikėdavo atsiskaityti įskaitas. Tokiu tikslu ir grįždavau, bet dabar liko paskutinis grįžimas. Paskui nežinau“, – pripažįsta emigrantas.
Vėl kurti dainas, vėl keliauti į Euroviziją Aurelijus negalvoja. Muzikanto gyvenimas jau praeityje, o ateitį jis mato viešbučių versle. Tiesa, tai nebūtinai turi būti Vokietijoje – jis atviravo pagalvojantis apie grįžimą į tikruosius namus.
„Aš nespjaunu į šulinį ir niekada nesu sakęs, kad aš negrįšiu į Lietuvą. Aš kaip tik galvoju, kad jeigu mano žinių poreikis atsiras Lietuvoj, tai aš rytoj susikraunu lagaminą ir išvažiuoju“, – pokalbį baigia Aurelijus.
Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį 19.30 val. per LRT TELEVIZIJĄ.
