Apie kovą su ja yra rašomi straipsniai ir knygos, organizuojami simpoziumai, rengiamos kampanijos. Bendrą iniciatyvą dėl rusakalbės informacinės agentūros įkūrimo išreiškė Lenkija ir Nyderlandai, o internete išplito daug nevyriausybinių tinklalapių, tokių kaip Stopfake.org, kurie kruopščiai demaskuoja propagandą, platinamą valstybinės Rusijos žiniasklaidos.
Propagandos metodai nesikeičia
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas ir politologas Nerijus Maliukevičius teigia, jog Rusijos propaganda naudoja laiko patikrintus metodus.
„Aš manau, kad tai, kas vyksta šio informacinio karo fronte, vyksta remiantis išbandytomis senomis strategijomis, pritaikant jas prie naujų šiuolaikinių medijų technologijų. Žiniasklaida ir medijos evoliucionuoja. Tam tikros patikrintos propagandos technikos Rusijoje buvo naudojamos dar sovietmečiu“, – sako N.Maliukevičius.
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto (VU KF) docento Manto Martišiaus teigimu, Rusija naudoja ir senas, ir naujas praktikas.
„Labai dažnai galvojame, kad yra kažkokios naujos specifinės propagandos technikos, o iš tiesų žiniasklaida naudoja ir tai, kas buvo seniau, ir naujesnius metodus“, – sako docentas.
SSRS ir dabartinės Rusijos skirtumai propagandos atžvilgiu
Palyginti su sovietine propaganda, dabartinės Rusijos propaganda skiriasi tiek kiekybiniu, tiek kokybiniu požiūriu. XXI amžiuje teikti informaciją kuo didesnei auditorijai yra gerokai daugiau pigesnių ir efektyvesnių būdų. Rusų propagandininku gali būti tiek visas televizijos kanalas su tūkstančiais darbuotojų ir daugiamilijoniniu biudžetu, tiek anoniminis „trolis“ tviteryje.
N.Maliukevičius pastebi, jog, skirtingai nei sovietų laikais, dabartinė propaganda neturi tokios tvirtos ir aiškios atramos.
„Priešingai negu sovietmečiu, šiuolaikinė Rusijos propaganda neturi savo ideologinio branduolio, utopijos. Sovietmečiu propaganda buvo paremta komunizmo ideologija ir jos tikslas buvo aiškus — piršti reikalingą požiūrį ir formuoti nuomonę, o šiuo metu propaganda yra destruktyvi, nukreipta į „skaldyk ir valdyk“, – lygina dėstytojas.
Užsieniui transliuojama dabartinė propaganda labiau panaši į informacinį karą, kurio tikslas ne žudyti priešininką, o sutrikdyti, sugluminti, sukelti nesantaiką tarp sąjungininkų. Jos efektyvumas nekinta, nes rusų propagandininkas, kaip ir bet koks kitas, naudojasi logikos defektais ir suvokimo iškraipymu, būdingu bet kokiam žmogui, nepriklausomai nuo jo tautybės ir erudicijos.
„Nereikia įmantrių technikų apibūdinimų, užtenka atkreipti dėmesį į tai, kaip propaganda manipuliuoja logikos spragomis. Jeigu mes suprantame pagrindines logikos klaidas, mes jau galime atskirti manipuliaciją nuo tikros informacijos. Pagrindinės logikos manipuliacijos yra „Ad absurdum“ (privedimas iki absurdo), ir „Ad hominem“ (argumentas prieš žmogų). „Ad absurdum“ – kai tam tikras reiškinys yra hiperbolizuojamas iki tokio absurdo, kad skaitytojui atrodo, jog taip sumeluoti jau neįmanoma, todėl jis patiki, o „Ad hominem“ – kai yra atakuojama asmenybė, nėra diskutuojama tam tikra tema, nėra aiškinamasi, o paprasčiausiai yra klijuojamos etiketės“, – aiškina politologas N.Maliukevičius.
Propagandos įtaka Lietuvai
Dezinformacija paliečia kone visas Europos šalis, tarp jų, žinoma, ir Lietuvą. M.Martišius teigia, jog įtaka yra nevienareikšmė – ji yra dviejų lygmenų.
„Pirmas lygmuo, jog, sumažėjus mūsų suvokimui, imunitetui, atsparumui, įtaka gali išaugti. Antras lygmuo yra daug platesnis ir svarbesnis. Pasižiūrėkime į mūsų demografiją. Struktūriškai mes matome, kad mūsų išsidėstymas yra labai blogas. Vidutinio lietuvio amžius šiandien yra 40 metų. Tokių žmonių yra daugiausia. Kokią kalbą dažniausiai tokie žmonės yra geriausiai įvaldę? Rusų kalbą, taigi, didelė tikimybė, kad jų anglų ir lietuvių kalbos žinios bus prastesnės, ir tai lemia, kad prieiga prie Vakarų informacijos šaltinių yra apribota. Visa tai sudaro palankias sąlygas skaityti rusišką žiniasklaidą. Tokiu būdu ir vyksta paveikimas“, – teigia M.Martišius.
Septynios propagandos nuodėmės, arba propagandos metodai, naudojami šiais laikais
Klaidas Mileris, vienas iš Propagandos analizės instituto įkūrėjų, kurdamas savo instrukcijas kovai su propaganda, net nemąstė apie jų panaudojimą kur nors kitur, išskyrus JAV – nei J.Stalino SSRS, nei nacistinė Vokietija, nei artėjantis Pasaulinis karas amerikiečių tada nejaudino. Viskas, ko siekė K.Mileris – tai išmokyti piliečius sąmoningai politiškai pasirinkti. K.Mileris išskyrė septynias propagandos dažniausiai naudojamas technikas. Visas jas naudoja rusiškoji propaganda.
Šaltinis: Klaido Milerio veikalas „Propagandos abėcėlė“
Septyni Milerio išskirti metodai:
„Etikečių klijavimas“ (Name-calling)
Tai pati paprasčiausia technika, naudojama Rusijos propagandai skleisti, kuri yra transliuojama tiek vidinei, tiek ir užsienio auditorijai. Ideologiniam priešininkui propagandininkas skiria žodžius, kurie sukelia klausytojui vien negatyvias asociacijas. Jais galima valdyti baimę ir neapykantą — stiprias, nevaldomas emocijas. K.Mileris kaip pavyzdžius pateikia sąvokas „raudonas“, „komunistas“, o pačios dažniausios etiketės rusų propagandoje šiandien yra „chunta“ ir „fašistai“.
„Pagražinti apibendrinimai“ (Glittering generalities)
Dėl tokių apibendrinimų propagandininkas nukreipia universalaus supratimo svorį savo žinutėje, su tikslu įtikinti klausytoją jį priimti, juo patikėti net nesuabejojus. Tokiomis sąvokomis gali būti žodžiai „tauta“, „patriotizmas“; pas K.Milerį — „laisvė“, „demokratija“ ir „amerikietiškas gyvenimo būdas“, o Rusijoje tai yra „dvasiškumas“ arba „tradicinės vertybės“.
„Perkėlimas“ (Transfer device)
Pasitelkdamas šį metodą, propagandininkas savo žinutės sustiprinimui naudoja kokios nors asmenybės, organizacijos ar socialinės grupės, turinčios autoritetą ir prestižą visuomenėje, vardą, pavyzdžiui, dvasininkus ir veteranus. Perkėlimas glaudžiai susijęs su ryškių įvaizdžių naudojimu: nacionalinės vėliavos, religinių simbolių, prezidento portreto. Atskirais atvejais perkėlimui yra naudojami šaltiniai, sukurti specialiai dėl šio tikslo. Pavyzdžiui, propaganda, nukreipta į užsienio auditoriją, gali būti visai neefektyvi – tarkime, tinklalapio lenkų kalba, giriančio Rusiją ir V.Putiną, Lenkijoje niekas neskaito, bet Rusijos informacinės agentūros gali cituoti jį kaip „lenkišką žiniasklaidą“ ir sudaryti skaitytojui įspūdį, kad V.Putino palaikymas Europoje yra gerokai stipresnis, nei yra iš tikrųjų.
N.Maliukevičius pastebi, jog, skirtingai nei sovietų laikais, dabartinė propaganda neturi tokios tvirtos ir aiškios atramos.
„Liudijimas“ (Testimonial)
Propagandininkas į savo pusę gali pritraukti ne tik tam tikros srities ekspertą, bet ir populiarų tarp klausytojų žmogų, kurio politinės pažiūros neturi jokios sąsajos su jo talentu ir sėkme. Dainininkai ir sportininkai, sėdintys Seime, senstančios Holivudo žvaigždės, apsikabinėjančios su V.Putinu – visa tai, pasak K.Milerio, yra klasikinis liudijimas. Gérardas Depardieu, demonstruojantis savo naują pasą su dvigalviu ereliu, tikrai neturi aiškaus supratimo apie Rusijos politinį mechanizmą, tačiau jo liudijimas yra aktyviai naudojamas Rusijos propagandoje, kaip Rusijos palaikymo Vakaruose simbolis.
„Paprastasis žmogus“ (Plain folks)
Kadrai, kuriuose B.Obama su apetitu kremta suvožtinį, o V.Putinas žuvauja – klasikinis „paprastojo žmogaus“ metodas. Tai yra bandymas įrodyti visuomenei (rinkėjams), kad „aš esu toks, kaip jūs“.
„Tūzas rankovėje“ (Card stacking)
K.Milerio „card stacking“ – kai fokusininkas, rodantis triukus su kortomis, leidžia žiūrovui ištraukti iš malkos kortą, kaip ir atsitiktinę, bet iš tikrųjų padėtą jam reikalingoje vietoje. Pritaikant šį metodą propagandai, kai kurie pagrindiniai faktai yra nutylimi, o kiti, antraeiliai – išaukštinami. Valdančiosios partijos kandidatas, kurį griežtai įtaria įvykdžius korupcinį nusikaltimą, gali pabrėžti, kiek vaikų darželių įkūrė, medelių pasodino (bet jo korumpuotumas nuo to nesikeičia).
„Šok į vežimą“ (Bandwagon)
Metodas „šok į vežimą“ – apeliacija į daugumą, į bandos instinktą, būdingą bet kuriam žmogui. Jeigu žmogus mato, kad tam tikrą pasirinkimą priėmė reikšminga visuomenės dalis, jis renkasi tą patį, net jei tas pasirinkimas žmogui nėra artimas. Būtent dėl to reklamose yra vartojami posakiai „Tiek ir tiek procentų žmonių naudoja šios įmonės gaminamą dantų pastą“, o politikoje c epizodai su masinėmis demonstracijomis, gausiais būriais patenkintų rinkėjų. Tie, kurie atsisako „šokti į vežimą“ ir pasirinkti tai, ką renkasi dauguma, yra visuomenės atstumiami, vadinami marginalais.
Kaip kovoti?
N.Maliukevičius pastebi, kad savotiškas visuomenės imunitetas manipuliacijoms priklauso nuo mūsų pilietinės kultūros.
Nuo ankstyvo amžiaus svarbu ugdyti supratimą, mokyklose reikėtų įvesti tam tikrus žiniasklaidos raštingumo kursus, kad ateityje žmogus gebėtų skirti žurnalistiką nuo manipuliacijų. Dabar visa socialinių tinklų terpė yra užvaldyta dezinformacijos, todėl reikalingas saugumas internete. Tam pasitelkiami taip vadinami „troliai“ ir „botai“, yra sukuriami tam tikri specialūs algoritmai, kompiuterizuotos sistemos. Atsispirti tam gali tik išprusęs, raštingas žiniasklaidos prasme pilietis.
„Didelį vaidmenį pasipriešinime propagandai atlieka ir žurnalistai, nes būtent jie geba manipuliacijas dekonstruoti. Deja, kartais patys žurnalistai tampa propagandos aukomis ir platintojais, todėl yra labai svarbu, jog šiuo propagandos virusu „neapsikrėstų“ tikroji žurnalistika. Kažkokio vieno stebuklingo sprendimo kovai su dezinformacija nėra, yra tik komplektinės strategijos poreikis“, – sako N Maliukevičius.
M.Martišius teigia, jog vienai šaliai kovoti su propaganda yra ganėtinai sunku, todėl reikia ieškoti sąjungininkų.
„Dažnai viena šalis nepajėgi šiai sunkiai kovai, todėl reikia ieškoti bendraminčių, kad atsirastų tam tikros tarptautinės organizacijos, kurios griautų propagandą. Taip pat reikia didinti prieigą prie Vakarų šalių medijų, televizijos kanalų. Tai yra ilgalaikis, tačiau efektyvus procesas“, – sako docentas.
Tekstas publikuotas Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto svetainėje www.universitetozurnalistas.kf.vu.lt.
