– Įprasta manyti, žvelgiant į karų istoriją, kad akivaizdus karas tas, kuris vyksta tam tikroje vietoje, vyksta mūšiai – ar ore, ar ant žemės, įsitraukia žmonės, (būna) ginklai šaltieji. Informacinis karas tuo metu būna neakivaizdus. Ar galima sakyti, kad Ukrainos užpuolimo metu informacinis karas yra neakivaizdus?
– Dabar jisai yra akivaizdus, bet turbūt pačioje pradžioje Rusija galvojo labai paprastą dalyką. Galbūt pradėkime ne nuo Ukrainos ir Rusijos, bet paimkime kitas valstybes – pavyzdžiui, Indija ir Kinija, kurios turi tam tikrą pasienio konfliktą Himalajų kalnuose.
Vienas iš to konflikto sprendimo būdų yra panaudoti konvencinę karinę jėgą. Ir, pavyzdžiui, jeigu kažkuri pusė, tarkime, Kinija, sugebėtų įrodyti, kad jos karinis pranašumas yra gerokai didesnis, kad kariauti prieš ją nėra prasmės, Indija tiesiog patirs didelius praradimus ir vis tiek jiems teks atsitraukti, tokiu būdu, jei Indijos politikai patiki tuo, karo neįvyksta. O karas yra labai brangus dalykas. Ir automatiškai jie patys atsitraukia.
Šiuo atveju grįžkime prie Ukrainos ir Rusijos. Jos pastarųjų metų karinių konfliktų sėkmė buvo teigiama. Ir beveik iš visur ji išeidavo laimėtoja. Ji galvojo, kad vasario 24 dieną pradės karinį konfliktą ir greitu būdu viskas čia baigsis, nes ukrainiečiai neturės valios priešintis, nes Rusija didelė, Ukraina maža, o vakariečiai tą tiesiog praris, susitaikys su esama padėtimi – Ukrainos nėra, na, ką daryti.
Ir dėl to jie buvo patys įkaitai savo tam tikro tikėjimo informacija, kad jie tokie galingi, geri ir užtenka jiems tiktai įvest kariuomenę ir viskas griūna.
Jeigu informacija ir realybė truputėlį yra per toli, atsitinka tai, kas atsitinka.
– Tai, galima sakyti, kad Rusija pati save apgavo?
