Taip pat šią savaitę viename iš rusiškų Kremliaus propaganda garsėjančių interneto portalų pasirodė rašinys, kuriame teigiama, kad Rusijos „minkštoji galia“, nors ir itin aktyviai naudojama Baltijos regione, patyrė nesėkmę, vadinamoji „matrioškos-balalaikos-puškino“ linija neveikia, nes nedaro įtakos visuomeniniam gyvenimui, nekeičia nei nacionalinio elito požiūrio, nei visuomenės nuotaikų Rusijos naudai Baltijos regione. Toks požiūris dėstomas bene pirmą kartą nuo tada, kai Lietuvos žiniasklaida ėmė labai atvirai kalbėti apie Rusijos daromą įtaką Baltijos šalims, naudojantis televizija. „Savaitės“ pokalbis su socialinių mokslų daktaru, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute dėstančiu kursą apie informacinius karus Nerijumi Maliukevičiumi.
Tas matrioškos principas ar tas aukštosios kultūros principas jis taikomas Vakarams. Jis taikomas Vakarų Europai, kur žmonės domisi Rusijos egzotika, aš taip sakyčiau. O postsovietinėje erdvėje ir Baltijos valstybėms ir, mes matom labai konkretų Ukrainos atvejį, yra taikoma tam tikra tėvynainių arba rusakalbių surinkimo politika, – sako N.Maliukevičius.
– Ar tokia reakcija nėra noras marinti mūsų budrumą, neva jau viską padarėme ir galime nurimti?
– Manau, yra dalis tam tikro zondavimosi – po rašinio, aišku, bus domimasi, kaip sureaguota Lietuvoje. Bet, aš manau, kad ir iliustratyvus yra rašinys. Ir, aš manau, kad dalis ekspertų jau ir Rusijoje ima vertinti, kaip galima adaptuoti keisti tą politiką, kad ji taptų kažkiek efektyvesne mūsų regione.
– Bet juk išties ta linija „matrioška-balalaika-puškinas“, tai kultūrinė linija, kuri tikrai neturi didelės sklaidos Lietuvoje: matrioška su balalaika nepatrauklios, o Puškinas – tai tik kultūros žmonių sluoksnis, bet ne masės. Kitaip tariant, šita linija tikrai neveikia, bet jie nekalba apie tas linijas, kurios veikia – popkultūra, pavyzdžiui, O. Gazmanovas, F. Kirkorovas, filmas „Nashe Russia“ arba jau didis muzikantas V. Gergijevas?
– Tas matrioškos principas ar tas aukštosios kultūros principas jis taikomas Vakarams. Jis taikomas Vakarų Europai, kur žmonės domisi Rusijos egzotika, aš taip sakyčiau. O postsovietinėje erdvėje ir Baltijos valstybėms ir, mes matom labai konkretų Ukrainos atvejį, yra taikoma tam tikra tėvynainių arba rusų surinkimo politika. Ir ta politika pasireiškia ir vadinamosiomis „švelniosiomis galiomis“, t.y. bandymu patraukti juos per tam tikrą muzikos, popkultūros strategiją, ir tuo pat metu kuriant tam tikrą, aš sakyčiau, simpatikų tinklą, kuris, kaip mes matome Krymo atveju Ukrainoje, krizės atveju, gali būti paverstas į labai agresyvų geopolitinį įrankį, kuris galėtų būti išvestas į gatves, galėtų paprašyti Rusijos kariuomenės būti apgintiems ir pan. Tai strategija Vakarams, ir strategija Baltijos valstybėms ar postsovietinei erdvei, taip, ji skiriasi.
– Ar galima galvoti, kad rusai pradėjo galvoti, kad reikia šiek tiek keisti savo strategiją, ir gali atsirasti nauji metodai, nauji veikimo būdai?
– Tai, aš manau, kad strategija yra nuolatos permąstoma Rusijoje, tai yra faktas. Aš manau, kad ir dabar bus permąstoma strategija. Strategija efektyviai permąstoma kada? Kada tu įsivertini savo klaidas, tam tikrus trūkumus, ir tu mąstai į priekį. O Rusija „švelniosios galios“ prasme visada mąstė į priekį. Aš tai vadinčiau savotiška Rusijos informacine geopolitika. Mes jau suprantame energetinės geopolitikos grėsmes, mes jau suprantame tradicinės geopolitikos grėsmes, bet mes neįsisąmoninome, kad Rusija po Sovietų Sąjungos žlugimo ir ypač prie V. Putino pasirinko naują kryptį – informacinės geopolitikos, kai tu kovoji ne dėl geografinių erdvių, bet tu kovoji dėl mentalinių erdvių kontrolės. Ir pagrindiniai įrankiai, aišku, čia yra žiniasklaidos priemonės, yra tos „švelniosios galios“. Ir aš noriu atkreipti dėmesį, kad šitas procesas prasidėjo gerokai anksčiau. Ir čia nieko nėra naujo. Rusija rinkosi ir steigė, registravo TV kanalus konkrečiai Europoje. Ir iš principo buvo sukurta tam tikra medijinė erdvė, kuri pilnai naudojosi Europos žodžio laisvės principais ir tų principų absoliučiai neperkėlė į Rusijos erdvę.
– Gerai, kaip tada jūs vertinate „Viasat“ elgesį, kuris sako, kad jis nėra Lietuvos jurisdikcijoje ir gali transliuoti tai, kas teismo sprendimu yra uždrausta?
– Žinote, aš manau, kad tikriausiai teisine, formaliąja prasme jų argumentai, galima sakyti, yra solidūs, bet aš noriu atkreipti ir jų pačių dėmesį, kad tai vis dėlto yra ir reputacijos klausimas ir tam tikrų moralinių pasirinkimų klausimas. Nereikia viską suvesti vien tik į draudimus ir reguliaciją, reikia suprasti, kad tai yra ir labai tokio, aš sakyčiau, asmeninio verslo apsisprendimo klausimas, ar tokių kanalų įtraukimas į tinklelius, ar tavo reklamos buvimas šalia tokių programų nedaro tau labai konkrečios reputacinės žalos.
– Partijos savo naujajame susitarime bene pirmą kartą atkreipė dėmesį į „minkštosios galios“ prevenciją, ir jie ten teigia, kad reikia drausti tuos kanalus, kurie skleidžia šmeižikišką informaciją, dezinformaciją arba kursto nesantaiką, bet Lietuvoje ne vienas žinomas žmogus yra pasakęs, kad draudimas yra tuščias reikalas, nes visada uždraustas vaisius yra saldus. Tai šiuo atveju geriau drausti, ar geriau rodyti ir ieškoti kitų būdų?
– Žiūrėkite, aš manau, kad nereikia šokinėti nuo vieno kraštutinumo prie kito, t.y. sakyti, kad draudimai viską išspręs, arba sakyti, kad draudimų paprasčiausiai negalime naudoti. Draudimas yra labai konkreti priemonė, sankcija prieš kažkokią neteisėtą veiklą, ar agresyvią tam tikrą informaciją, karo propagandą. Tai šiuo atveju yra visas ir teisinis argumentavimas, aš manau, kad yra teisinga, nes buvo peržengta ta riba, kuri netgi Europos teisiniame reguliavime nepriimtina. Bet šnekėti apie draudimą, kaip tam tikrą proaktyvią priemonę reguliuoti informacinę ar medijinę rinką, aš manau, yra klaidinga.
– Ar šiuo atveju galėtų pasitarnauti bendras rusakalbis Baltijos šalių (TV) kanalas, apie kurį plačiai kalbama ir jau vyksta konkretūs pokalbiai?
– Neslėpsiu savo simpatijų šitai idėjai. Pati idėja, aš manau, kad yra labai sveikintina, nes ji suteikia galimybę keistis žiniomis, keistis informacija ir tarp tų pačių rusakalbių Baltijos šalyse ir apskritai pažinti vienas kitą, sužinoti naujienas, ko pas mus tikrai labai trūksta.
– Tai, kai jūs gynėte savo disertaciją prieš, berods, 6 metus, konstatavote, kad Lietuva nepajėgi apginti savo informacinės erdvės, ką manote šiuo metu?
– Aš tą patį manau. Ir aš manau, kad tai yra objektyvi realybė, nes mes esame maži, mes negalime pasipriešinti tokio mąsto ekonomikai, žiniasklaidos prasme, iš Rusijos. Europa turėtų šnekėti vienu balsu ir šitoje srityje. Aišku, labai sudėtinga šnekėti Europoje vienu balsu, bet Ukraina, matyt, tapo tas tiesos faktorius, kuris galbūt vėl privers visus susimąstyti.
